“Laisvosios Europos” žurnalistas Andrius Kunčina apžvelgia antradienio (03.04) Vakarų šalių dienraščius, kurie komentuoja Turkijos parlamento sprendimą neįsileisti amerikiečių karių galimam Irako puolimui, “Al Qaeda” vadeivos areštą ir Lenkijos vyriausybės krizę.
Britų dienraštyje “Independent” Merė Dejevski tvirtina, kad, atmesdama Amerikos prašymą įsileisti karius, Ankara davė Europai demokratijos pamoką. “Amerika jau seniai spaudžia Europą, kad Turkiją priimtų į Europos Sąjungą, esą antraip, plūduriuodama be konkretaus inkaro, ji gali nusigręžti nuo dabartinės pasaulietiškos santvarkos ir pakliūti į regiono islamiškus spąstus. Iš tiesų Turkija iki šiol nė iš tolo neatitinka Europos Sąjungos reikalavimų nei valstybės valdymo, nei teismų, nei demokratijos tvirtumo požiūriais. Piršdavosi klausimas, kas ta Turkija iš tiesų? Europa ar jau Azija? Sunku apskritai nusakyti, kas yra Europa, tiesiog pajunti išvydęs: Slovėnija ir Lietuva - Europa, Bulgarija? Galbūt. Bet Turkija - tikrai ne, - rašo Dejevski. - Bet šeštadienis viską apvertė aukštyn kojom: Turkijos parlamentas parodė esąs pasirengęs atsispirti savajam globėjui už Atlanto ir parodė didesnį palankumą taikiems Europos nei karingiems Amerikos tikslams”. Turkija parodė brandą - kol jai užvis labiau rūpėjo NATO saugumo garantai, ji santykius su Vašingtonu laikė prioritetu. Bet kai artėja narystė Europos Sąjungoje, mistinės, Vašingtono išgalvotos ribos tarp naujosios ir senosios Europos sparčiai nyksta, naujokės kaip Lenkija ir Vengrija pasirodo esančios lygiai tokios pat “senos europietės”, tvirtina Dejevski britų “Independent”.
Amerikos verslo dienraštis “Wall Street Journal” Turkijos atvejį apibendrina žodžiais: “retai kada trumparegiškas vidaus politikavimas taip sabotuoja valstybinius interesus, kaip nutiko Ankaroje”. Akcijų kainos vertybių popierių rinkose smuko 12 procentų, kai paaiškėjo, kad Turkija neįsileis amerikiečių karių, o drauge atsisako ir 15 milijardų dolerių paramos. Be to, Turkija iš esmės atsisveikina su galimybe turėti įtakos kurdų nuginklavime ir Irako naftos išteklių dalybose po Huseino nuvertimo. Žinoma, turkai turi pagrindo atsargiai žiūrėti į naują Irako karą, atsimindami, kad Bušo vyresniojo Amerika iš Persijos įlankos karo pasitraukė palikusi Sadamą Huseiną valdžioje ir kad dauguma turkų yra prieš Irako karą. Bet politikų užduotis - formuoti visuomenės nuomonę, o ne ja sekti, ypač kai pagalba Amerikai yra tokia naudinga. Amerikai iš to pamoka viena - tolesnis puolimo atidėliojimas dar labiau stiprins jo priešininkus, kaip antai prancūzai ir Amerikos demokratai, ką jau kalbėti apie irakiečių kikenimą į saują, - rašoma “Wall Street Journal” redakcijos straipsnyje.
Džeisonas Gudvinas “New York Times” rašo, kad “naujas karas atveria senas žaizdas”. Jei Jungtinių Valstijų puolimas Irake tikrai bus įgyvendintas, į duris pasibels senas scenarijus: leisti turkų pajėgoms sekti iš paskos Amerikos pajėgoms, įžygiuoti į Iraką ir sukurti jo teritorijoje buferinę zoną, kuri apsaugotų nuo kurdų srauto Turkijon. Šitoks žygis jau dabar turi aiškią opoziciją: Irako opozicijos suvažiavimas savaitgalį pritarė amerikiečių ketinimams, bet be išlygų atmetė turkų pajėgų Irake perspektyvą, net jei toms pajėgoms vadovautų amerikiečiai. Tą patį išsakė 100 tūkstančių kurdų, vakar demonstravusių Irako šiaurėje. Jei visos šalys nesutars, atrodo, kad Amerikos įsiveržimas Irako šiaurę išvaduos nuo Huseino, bet tik tam, kad ten įsivyrautų chaosas. Amerika turėtų įrodyti Ankarai, kad kurdų apsauga nuo Huseino gniaužtų jau davė demokratizuojančios naudos ir kad kurdų išvadavimas nebūtinai juos pavers partizanais, kovojančiais su Turkija, mano Gudvinas, kurio straipsnį spausdina “New York Times”.
Patrikas Taileris “New York Times” nagrinėja klausimą, ar Amerikos prezidentas Bušas dar gali išsukti iš karo tako, ar puolimas Irake tikrai nebeišvengiamas? “Viso ko pradžia, atrodo, buvo karas su terorizmu, medžiojant rugsėjo 11-osios kaltininkus. Bet juk vajus jau duoda rezultatų: savaitgalį sulaikytas vienas pagrindinių “Al Qaeda” teroro organizacijos vadeivų, Huseinas pradėjo naikinti raketas “Al Samoud”, Jungtinių Tautų inspektoriams atkasa juodligės ir VX dujų kapavietes ir apskritai, atrodo, veikia didesniais apsisukimais nei bet kada. Vis dėlto Bušo vyriausybė pasiryžusi pradėti karą, nepaisydama didelio kitų valstybių pasipriešinimo”. Taileris cituoja demokratą politikos žinovą Ly Hamiltoną, kuris pritaria Bušo vizijai apie Huseino pašalinimo naudą Artimiesiems Rytams, bet sako, kad Vašingtono nekantravimą kursto ir kitos priežastys. Pasak Hamiltono, Bušas suprato, kad nebeturi galimybės nukrypti nuo karo tako be didelės politinės žalos sau ir kovoti dėl antros kadencijos, Huseinui toliau viešpataujant Bagdade. Bušas galbūt sutiks dar porą savaičių luktelėti Vakarų vienybės labui, bet tikrai nemindžikuos kelis mėnesius, kaip spiria Vokietija ir Prancūzija. Turint visa tai omeny, net jei Osama bin Ladenas ir kiti “Al Qaeda” vadeivos jau rytoj savanoriškai pasiduotų, Bušas vis vien jaustų būtinybę pulti Iraką. Ir paprasto Irako nuginklavimo čia nepakaks - Bušas turi iškovoti režimo permainą Bagdade, antraip trofėjus bus per menkas, - cituoja Hamiltoną Taileris “New York Times”.
Britų dienraštis “Financial Times” cituoja buvusį Jungtinių Valstijų valstybės saugumo patarėją Zbignevą Bržezinskį, kurio nuomone, vertinant pagal grėsmę pasauliui, iš “blogio ašies” trijulės Irakas yra tik trečioje vietoje, o pirmauja Šiaurės Korėja, nes ji atvirai atnaujino branduolinių ginklų programą, išstojo iš tokių ginklų neplatinimo sutarties, išvarė iš šalies Jungtinių Tautų branduolinius inspektorius ir turi pakankamai medžiagos, kad iki vasaros pasigamintų porą dešimčių atominių bombų. Iranas nusipelno antros vietos: nors tvirtina, kad jo branduolinės programos yra grynai energetinio pobūdžio, jis atsisako bet kuriuo metu ir bet kur įsileisti Jungtinių Tautų inspektorius ir nepaaiškina, kam jam reikia savos branduolinio kuro gamyklos, jei juo aprūpinti iki pasaulio pabaigos žada Maskva. O Irako ginkluotė sunaikinta dar 1990-aisiais. Vašingtonui ne vėlu pamėginti diplomatinėmis priemonėmis grąžinti Šiaurės Korėją į branduolinių ginklų neplatinimo sutarties rėmus ir prikalbinti Iraną atsisakyti savų atominių ambicijų. Būtent tai turėtų tapti Vašingtono dėmesio centru, - mano Bržezinskis, kurio pastabas spausdina “Financial Times”.
Amerikos sostinės dienraštis “Washington Post” kelia klausimą, kokia nauda pasauliniam karui su terorizmu iš vieno arešto? Pasak kai kurių aukšto rango Amerikos politikų, vieno iš “Al Qaeda” vadeivų kuveitiečio Chalido Šeicho Muhammedo sulaikymas Pakistane, jei tik jis bus greitai prakalbintas, padės išardyti daugelį “Al Qaeda” padalinių įvairiose pasaulio vietose, užkirsti kelią naujam sąmokslui prieš Afganistano vyriausybę. Be to, tai laiku atėjęs atkirtis tiems Bušo vyriausybės kritikams, kurie sako, kad brandinamas karas Irake susilpnino vajų prieš “Al Qaeda”. Kai kurie net Chalido areštą prilygina Paryžiaus išvadavimui II pasaulinio karo pabaigoje. “Washington Post” ragina šios operacijos pernelyg nesureikšminti: likusi “Al Qaeda”vadovybė tebėra kur buvusi, sąlygos, kurios jaunuolius islamo kraštuose skatina imtis terorizmo, tebėra, kaip tebėra ir valstybiniai režimai bei organizacijos, kurios juos finansuoja. Dienraštis kviečia įsisąmoninti, kad kare su terorizmu “Paryžiaus pergalių” tiesiog nebūna ir net tokie persilaužimai niekada nebus nei lemiami, nei galutiniai. Malonu pagaliau turėti galimybę iškvosti vieną pagrindinių rugsėjo 11-osios tragedijos autorių ir galbūt pastatyti jį prieš tribunolą, bet, kad ir kaip apmaudu, beprasmiška tikėtis, kad jo vieton nestos nauji chalidai, - rašo “Washinton Post”.
Britų verslo dienraštis “Financial Times” skiria straipsnį Lenkijos vyriausybės krizei, kuri kilo šeštadienį kairuoliškam premjerui Lešekui Mileriui pašalinus iš valdančiosios koalicijos ilgokai priešgyniavusią Valstiečių partiją. Net būdama koalicijoje ji neslėpė geriausiu atveju abejingo požiūrio į narystę Europos Sąjungoje. Dabar, dienraščio nuomone, Valstiečių partijai niekas nekliudys pereiti triukšmingon Lenkijos euroskeptikų stovyklon. Nors kol kas narystės rėmėjų Lenkijoje dauguma, euroskeptikai stojimą ims koneveikti kritišku metu, tikėdamiesi dar didesnių Varšuvos nuolaidų žemdirbiams ir dar labiau apsunkins Milerio ryšius su konservatyviu kaimu. Milerio partijai likus mažumoje, iškyla grėsmė daugeliui svarbių pertvarkų ūkiui išjudinti. Būsimi parlamento kivirčai didins eilinių lenkų nusivylimą politika, tad referendumui dėl stojimo Europos Sąjungon gresia žlugimas dėl per mažo dalyvių skaičiaus. “Financial Times” ragina Milerio kairei ir dešiniosioms proeuropietiškoms Lenkijos jėgoms kuo skubiau bent laikinai užkasti istorinį karo kirvį, kad jų vienybė padėtų įžengti į Europos bendriją, nes Lenkijai gresiantys ūkiniai sunkumai bus keleriopai didesni, likus už borto.
Airijos dienraštis “Irish Times” priduria, kad nusivylimas politika ir ūkiniai sunkumai Lenkijoje retina gretas tų, kurie ne tik žada balsuoti už Europos Sąjungą, bet apskritai nusiteikę dalyvauti referendume. Prezidento rinkimų sukelta krizė kaimyninėje Čekijoje baigėsi pagarsėjusio euroskeptiko Vaclavo Klauso išrinkimu Vaclavo Havelo įpėdiniu. Premjeras Vladimiras Špidla, neprastūmęs savojo kandidato į prezidentus, paprašė parlamento, kad balsuotų dėl pasitikėjimo jo vyriausybe. Čekijoje referendumas dėl narystės Europos Sąjungoje numatytas tik savaite vėliau nei Lenkijoje. Gal dabar nepanašu, bet šių įvykių aidas per referendumus gali sukelti rimtų padarinių visai Europai, - mano “Irish Times”.
