Kaip karo Irake pradžią vertina užsienio laikraščiai? Ką parodė pirmoji karo diena? Ko galime tikėtis? Kaip gali baigtis šis karas. Apie tai skaitykite “Laisvosios Europos” radijo žurnalisto Dariaus Udrio parengtoje penktadienio (03.21) užsienio spaudos apžvalgoje.
Laikraščio “New York Times” redaktoriai pataria dar nedaryti išvadų apie karo sėkmę. Vakarykštis išpuolis prieš Saddamą Husseiną ir Irako vadovus rodo, kad sunku nustatyti, kokią žalą padaro net ir tikslieji ginklai. Dabar svarbi greita invazija - kad Husseinas nespėtų užpulti Izraelio ir padegti daugiau naftos telkinių. Amerikiečiai nenori, kad Izraelis prisijungtų prie karo, nes tai sukiršins pasaulio musulmonus. Svarbu greit pasiekti šiaurės naftos telkinius, kad neprasidėtų ten karas tarp turkų ir kurdų. Svarbiausia, ko gero, bus Bagdadas - jeigu sostinę užimti truks ilgai, pasaulyje didės nepasitenkinimas Amerikos veiksmais. Karas bus vertinamas pagal tai, ar pavyks greit užimti Bagdadą, rašo “New York Times” redaktoriai.
Dienraštis “Wall Street Journal” pažymi, kad vakarykštės pastangos raketomis pribaigti Husseiną rodo, jog Amerikos tikslas - ne sugriauti Iraką, o pašalinti Husseiną. Tačiau invazijos uždelsimas davė laiko Saddamui padegti naftos telkinius prie Basros ir užpulti kareivius Kuveite raketomis, kurių, prisiminkime, jis tvirtino nebeturįs. Redaktoriai džiaugiasi, kad karas Irake pagaliau sustabdė naftos už maistą mainus. Ši programa paprasčiausiai leido Irakui apeiti Jungtinių Tautų sankcijas. Programa leido Irakui neteisėtai prekiauti per Jordaniją ir Siriją, o Saddamas Husseinas užsidirbdavo tris milijardus dolerių per metus neteisėtai apmokestindamas eksportuojamą naftą arba gaudamas iš verslo partnerių kyšius. Programa nafta už maistą turėjo padėti Irako vargšams, bet padėjo daugiausiai Husseinui. Pajamos leido jam toliau kurti ginklus ir stiprinti kariuomenę. Programa buvo tik dingstis šalims, tokioms kaip Prancūzija ir Rusija, kurios norėjo eksploatuoti Irako naftą.
Laikraščio “Washington Post” puslapiuose Michaelis Kinslis nuogąstauja, kad prezidentas George’as W. Bushas pradėjo karą be Kongreso karo paskelbimo, nors to reikalauja konstitucija. Šis Kongreso vaidmuo pastaruoju metu beveik išnyko. Šiandien parlamentarai nebeišdrįsta pasipriešint prezidento nutarimui pradėti karą, bijodami atrodyti neištikimi jau kariaujantiems kareiviams. Taip pat, nuo Antrojo pasaulinio karo Amerika - oficialiai bent jau - sutiko, kad jokia šalis neturi teisės pradėti karo vienašališkai. Bushas šį principą begėdiškai apėjo, paskelbdamas, kad Jungtinių Tautų nuomonė “neaktuali,” nebent tai pritarimas jo įsakymui. Busho skelbiama “prevencinio karo” teisė neturi jokių ribų. Pulti šalį, kuri aiškiai ruošiasi pulti tave - vienas dalykas, bet pulti šalį, kuri dar niekad nekėlė grėsmės tavo suverenumui - kas kita. Pagal naują doktriną, Amerikos prezidentas turi teisę skelbti karą savo nuožiūra praktiškai bet kokiai šaliai.
Britų dienraščio “Independent” redaktoriai abejoja, ar Irakas turi masinio naikinimo ginklų. Ginklų inspektorius Hansas Blixas pripažino, kad Irako elgsena keista, jeigu Bagdadas neslepia masinio naikinimo ginklų. Tačiau vis didesnis Irako bendradarbiavimas leidžia manyti, kad jeigu jis tokius ginklus ir slepia, jis turi jų labai nedaug. Bet tai ne vienintelis šio karo tikslas, rašo redaktoriai. Karas pasiteisins, jeigu bus išvaduoti Irako žmonės. Sąjungininkės susilauks mažiau kritikos dėl Irako suverenumo pažeidimo, jeigu jos pabrėš šį karo aspektą, o Amerikai būtų protinga kuo greičiau atiduoti Irako administravimą Jungtinių Tautų žinion.
Vokiečių dienraščio “Sueddeutsche” puslapiuose Kurtas Kisteris neigia, kad Vokietijos kairiųjų vyriausybė, prieštaraudama karui, šalį atkirto nuo pasaulio. Taip pat netiesa, kad Prancūzijos ir Vokietijos pozicija suskaldė NATO, Europos Sąjungą ir Jungtines Tautas. Pritarti pozicijai, kurią laikome neteisėta, būtų neprincipinga. Vašingtonas akivaizdžiai norėjo karo bet kokia kaina, o tai privertė Maskvos ir Berlyno remiamą Paryžių su panašiu aršumu karui prieštarauti.
Italų dienraštis “Stampa” spausdina apžvalgininko Enco Beticos straipsnį, pavadintą “Prasideda paskutinis veiksmas”. Puolimas Irake yra tik daug anksčiau prasidėjusio karo paskutinis veiksmas. To karo sudedamoji dalis buvo netikri mūšiai Jungtinėse Tautose. Keista, kad Vatikanas, Prancūzija ir Vokietija reikalavo karo nepradėti, užuot reikalavę karą nutraukti. Amerikiečiai iš tiesų aiškiai leido suprasti, kad jie negali nutraukti karo tik todėl, kad Jungtinės Tautos jo neremia. Be to, visi žinojo, kad Jungtinės Tautos prarado moralinį ir politinį autoritetą po Bosnijos ir Kosovo įvykių. Ginčuose dėl šios krizės Jungtinės Tautos tapo tik propagandiniu teatru, kuriame buvo stengiamasi parodyti Jacques’o Chiraco Prancūzijos didybę. Irako mūšis nebūtinai bus trumpas. Bet tai jau nebepratęs Saddamo Husseino despotijos, tai tik pavėlins federacinio ir demokratiško Irako sukūrimą - rašo “Stampa” apžvalgininkas.
Anot britų dienraščio “Guardian” apžvalgininko Dano Plescho, pirmoji karo diena rodo, kaip skiriasi propaganda nuo tikrovės. Pasak jo, kareiviai Kuveite nustebo, kai netoli jų nukrito raketa - esą jie manė, kad taip neįvyks. Visi mes manėme, kad karas atrodys kitaip. Mes tikėjomės pradžioje didžiulio smūgio, tačiau karas prasidėjo ribotos apimties antskrydžiu. Mes tikėjomės, kad puolimas prasidės naktį, bet puolimas prasidėjo paryčiais. Manėme, kad invazija prasidės dieną, bet prasidėjo naktį. Manėme, kad Saddamo raketas sunaikino lėktuvai, patruliuojantys neskraidymo zonose. Manėme, kad spec. daliniai apsaugos naftos telkinius nuo padegimo. Dabar tikimasi, kad karas greit pasibaigs, bet prezidentas Bushas perspėjo, kad gali trukti ilgiau, nei manoma. Kodėl Amerika pranešė, kad pasikėsinta į Husseiną, kai pasikėsinimas buvo nesėkmingas? Pleschas spėlioja, kad tai gal taps pasiteisinimu - girdi, mėginome jį nugalėti ribotu antpuoliu, belieka surengti didžiulių. Bet Pleschas mano, kad amerikiečiai per daug savimi pasitiki ir kad pasiekti Bagdadą bus labai sunku - netrukus kariai pasieks Tigro ir Eufrato klampynes, kur pravažiuoti sunku. Bet per didelis pasitikėjimas savimi leidžia skelbti optimistiškas prognozes.
Vokiečių dienraščio “Frankfurter Allgemeine” puslapiuose Bertholdas Kohleris pažymi, kad “senoji Europa” laiko save geresne negu Jungtinės Valstijos, nors ji vis negali užmiršti savo “minimalios politinės ir karinės galios”. Europiečių nepasitenkinimas Amerika kyla dėl dviejų priežasčių. Pirmąją - kad Amerika prasilenkia su tarptautine teise - sunku paneigti. Antroji - tai suvokimas, kad Europa pralaimėjo. Vokietijai, Prancūzijai ir Rusijai nepavyko sustabdyti karo ir priversti Britaniją bei Jungtines Valstijas paklusti vokiškai, prancūziškai ir rusiškai teisingumo sampratai. Galbūt europiečiai džiaugiasi, manydami, kad jie demaskavo amerikietišką imperializmą. Tačiau tai nepakeičia fakto, kad Jungtinės Tautos savo galią skolinasi, dažniausiai iš Jungtinių Valstijų, kad pasaulis dar neapsieina be Vašingtono karo galios ir ryžto daryti tvarką ir kad susiskaldžiusi Europa dar toli gražu neatsveria vienintelės pasaulio supergalybės. Po karo Amerikai reikės pagalbos Irakui atkurti. Gal tai padės įveikti dabartinį šaltąjį karą tarp Amerikos ir Europos. Bet Amerika ir Europa kartu gali palaikyti tvarką pasaulyje tik susitarusios, kokia ta tvarka turėtų būti. Kol kas tai sunku įsivaizduoti.
Britų dienraščio “Daily Telegraph” redaktoriai primena, kokius būgštavimus prieš penkiolika metų būtų sukėlęs Maskvos reikalavimas “karą sustabdyti tučtuojau.” Šiandien ankstesnės Britanijos ministrės pirmininkės ir Amerikos prezidento bendradarbiavimo dėka, išgirdę tokius Rusijos oportunistiškus pareiškimus, galime paprasčiausiai akis vartydami paraginti Vladimirą Putiną “užsičiaupti”.
