Irako karo šalininkai ir priešininkai tęsia ginčą visais frontais - tai pagrindinė dienos tema, apie kurią rašo svarbiausi užsienio laikraščiai “New York Times”, “International Herald Tribune”, “Telegraph” ir kiti. Užsienio spaudą apžvelgia “Laisvosios Europos” radijo žurnalistas Virgis Valentinavičius.
Amerikos dienraščio “New York Times” redakcijos straipsnyje teigiama, kad prezidento Džordžo V. Bušo vyriausybė įrodė, jog galima planuoti ir Irako karą, ir kovoti su tarptautiniu terorizmu. Šeicho Chalido Mochamedo areštas Pakistane yra didelė sėkmė, kartu ir perspėjimas - jis nebūtų pagautas be Pakistano pagalbos. Tai dar vienas įrodymas, jog Amerika negali įveikti “Al Qaeda” viena. Tas pats principas galioja ir dėl Irako - Bušas gali nugalėti Sadamo Huseino kariuomenę be tarptautinės bendrijos pagalbos, tačiau vienas jis neįstengs atkurti Irako.
Dienraštis “International Herald Tribune” skelbia Ženevos analitiko Džulijano Lindlio-Frenčo komentarą “Kodėl dabar?”. Šį klausimą pateikia milijonai europiečių ir amerikiečių, šis klausimas suskaldė NATO ir Europos Sąjungą, į šį klausimą negali atsakyti Jungtinių Tautų Saugumo Taryba. Lindlas-Frenčas teigia turįs atsakymą. Iraką reikia pulti dabar, nes grėsmė yra reali. Nėra būtina įrodinėti ryšių tarp silpnų valstybių, tokių kaip Irakas, ir islamo fundamentalistų teroro, pakanka konstatuoti, kad pasaulis be Sadamo bus saugesnis. Liūdna, bet dauguma Europos šalių buvo strateginėse atostogose dvylika metų ir nepastebėjo, kad pasaulyje vis daugiau pavojingų žmonių gauna vis pavojingesnius ginklus. Europa dabar suskilusi į bet kokia kaina siekiančius taikos ir bet kokia kaina siekiančius saugumo, į tuos, kurie nori pratęsti strategines atostogas, ir tuos, kurie nori grįžti į darbą. Taikos šalininkai slepiasi už visuomenės nuomonės. Ši nuomonė, žinoma, yra prieš karą, tačiau atsakomybės jausmą turintys vadovai turi grąžinti žmones į strateginę tikrovę, kad ir kokia skausminga ji būtų.
Konservatyvaus britų dienraščio “Telegraph” korespondentas Džordžas Trefgarnas rašo, kad karo pirmiausia reikia ekonomikai. Bagdado akcijų biržai - tik dešimt metų, bet makleriai pakankamai išmano politiką ir stato ant greito Sadamo pasitraukimo. Makleriai vadovaujasi prielaida, kad po karo bus ūkio bumas. Ypač populiarios viešbučių verslo akcijos - investuotojai daro prielaidą, kad po karo viešbučiai užsipildys pirmą kartą per dešimt metų. Nežinomybė dėl karo stabdo Amerikos, Europos ir Azijos akcijų biržas. Jei galioja pirmojo Persijos įlankos karo pavyzdys, po karo akcijos atsigaus, kai kas sako, kad kilimas bus beprotiškas, todėl, nors ir skaudu sakyti, bet ūkiui reikia karo, baigia Trefgarnas iš “Daily Telegraph”.
Taikos šalininkė Naomi Klain britų kairiajame dienraštyje “Guardian” ragina karo priešininkus imtis griežtų veiksmų. Pakaks švelnių žaidimų, tik rimta pilietinio nepaklusnumo kampanija gali sustabdyti karą. Anot Klain, valdžiai nerūpi, kad visuomenė nepritaria karui, valdžiai terūpi, “kiek” nepritaria. Amerikos ir Didžiosios Britanijos vyriausybėms reikia parodyti, kad taikos šalininkai pasiruošę ryžtingiems veiksmams - kariuomenės ir ginklų transportavimo blokadoms, Amerikos karinių bazių apsiaustims ir panašiai. “Reikia liautis būti mandagiems ir švelniems, bet eiti gatvėn ir sustabdyti karą”, - kviečia taikos aktyvistė Klain.
Dienraštis “Washington Post” skelbia istoriko Džonatano Cimermano nuomonę, kad mokytojai turi laikytis politinio neutralumo. Cimermanas kritikuoja Kalifornijos mokytojų sąjungos pareiškimą, smerkiantį Baltųjų rūmų Irako politiką. Didžiausios Amerikos valstijos mokytojai tvirtina, kad Amerikos puolimas Irake eikvoja “gyvybiškus išteklius dėl destruktyvių, beprasmių ir neteisėtų tikslų”. Mokytojų sąjunga gal ir teisi vertindama prezidentą ir jo politiką, tačiau Cimermanas teigia, kad būdamas mokytoju niekada nepasirašytų tokio pareiškimo. Jo nuomone, mokytojams reikia vengti bet kokių politinių pareiškimų - teigiamų ar neigiamų, nes demokratijoje pagrindinis mokytojo uždavinys yra padėti žmonėms išmokti galvoti - šis uždavinys niekada nebus įvykdytas, jei mokytojas sakys mokiniams, ką galvoti apie Ameriką, Iraką ar ką nors kita.
Ginčo dėl Vokietijos ir Prancūzijos pasipriešinimo karui Irake karštis paslėpė tą ginčą sukėlusį esminį Amerikos strategijos pasikeitimą, - dienraštyje “Wall Street Journal” tvirtina Viljamas Smaiseris, politologas iš Džordžtauno universiteto. Pentagonas grįžta prie tradicinės doktrinos, kad Amerika yra jūrų valstybė, todėl Vakarų Europa, ir, tiesą sakant, Europa apskritai reiškia mažiau nei anksčiau. Anot Smaiserio, Gerhardas Šrioderis ir Žakas Širakas yra puiki dingstis prezidentui Džordžui V. Bušui ir gynybos ministrui Donaldui Ramsfeldui mažinti Amerikos buvimą Europoje. Jūrų valstybių strategija siekia vyrauti vandenynuose - dabar ir ore. Jūrinės valstybės vengia siųsti dideles sausumos kariuomenes, vietoj jų kliaudamasi vietos sąjungininkais. Pasibaigus tarybinei grėsmei, Amerika gali sumažinti savo kariuomenę Europoje, - teigia Smaiseris iš Džordžtauno universiteto.
Konservatyvus Vašingtono dienraštis “Times” ragina Amerikos vyriausybę viešai paskelbti, kad puls Iraką ir pakeis jo valdžią, kai tik baigs karinį pasiruošimą karui. “Times” nuomone, Amerikos diplomatinis puolimas Jungtinėse Tautose buvęs pasmerktas iš anksto, tolesnis delsimas tik stiprina opoziciją karui visame pasaulyje - ideologinė opozicija stiprėja ir organizuojasi, svyruojantys ir bijantys svyruoja ir bijo dar daugiau. Blogiausia būtų, jei Amerika nusileistų priimdama kažkokį Jungtinių Tautų nustatytą Irako nusiginklavimą ir palikdama Sadamą valdžioje. Nesvarbu, ar Amerika šią savaitę sieks antros - o iš tikrųjų septynioliktos - Saugumo Tarybos rezoliucijos dėl Irako, Amerika turi galvoti apie tai, ar šita rezoliucija labiau padeda ar trukdo, ir bet kuriuo atveju Jungtinių Tautų tvarkaraštis turi atitikti Amerikos karinį tvarkaraštį, - mano “Washington Times” redaktoriai.
Kalifornijos dienraštyje “Los Angeles Times” Viljamas Šokrosas rašo, kad Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Tonis Bleiras įgijo stuburą. Irako klausimu be išlygų remiantis Bušą Bleiras yra populiarus Amerikoje, tačiau namuose jo populiarumas smunka. Prieš britų premjerą eina dalis jo paties leiboristų partijos, kai kurie vyriausybės nariai, Anglikonų ir Katalikų bažnyčios bei visuomenės dauguma. Negailestingai puola kairieji bulvariniai laikraščiai, pavyzdžiui, “Daily Mirrorr” išspausdino Bleiro nuotrauką su raudonoms rankomis ir antrašte: “Jo rankos - kruvinos”, jis dažnai vadinamas Bušo pudeliu. Bleirą spaudžia ir karo priešininkės Vokietija ir Prancūzija. Kai kurie pasaulio vadovai nuo tokio spaudimo palūžo - Bleiras tik sutvirtėjo, tvirtina Šokrosas. Anksčiau Bleiras norėjo įtikti visiems ir buvo vadinamas britų politikos Bembiu - švelniu ir nuolankiu. Tokio Bleiro nebėra - jo nebegąsdina populiarumo praradimas, jis ramiai žiūri į smunkančius reitingus, Bleiras susigrąžino moralinio teisumo jausmą.
