“Laisvosios Europos” radijo žurnalisto Dariaus Udrio parengtoje ketvirtadienio (03.13) užsienio spaudos apžvalgoje skaitykite ne tik apie karą Irake, bet ir apie Serbijos premjero Zorano Džindžičiaus žmogžudystę bei žlugusias derybas dėl Kipro suvienijimo.
Pasak britų dienraščio “Times” redaktorių, vakarykštė Džindžičiaus žmogžudystė liudija, kiek Serbiją korumpavo ir kriminalizavo Miloševičiaus diktatūra. Visą paskutinį dešimtmetį Miloševičius pasikliovė banditais ir kitokiais nusikaltėliais savo valdžiai sustiprinti. Paskutiniais jo valdžios metais policijos buvo neįmanoma atskirti nuo banditų. Serbijai dabar teks atsiskaityti už savo korupciją ir keršto kultūrą. Džindžičius norėjo Serbiją atvesti į Vakarus, pavyzdžiui, išduodamas Miloševičių tarptautiniam tribunolui. Daugeliui, ypač nacionalistams, tai nepatiko. Įtariama, kad ultranacionalistai Džindžičių ir nužudė. Serbijai dabar gresia politinis nestabilumas, kova dėl valdžios, galbūt netgi smurtas. Serbai privalo sugalvoti, kaip sustabdyti smurto ir korupcijos ratą savo šalyje, rašo “Times” redaktoriai.
Kito britų dienraščio “Financial Times” puslapiuose, Markas Medišas pažymi, jog Džindžičiaus žmogžudystė rodo, kad Balkanų atkūrimas toli gražu dar nesibaigė. Vakarai turi skirti Balkanams daugiau dėmesio. Serbija, Makedonija, Bosnija ir Albanija stebi Europos integraciją, bet nujaučia, kad jos liks už borto. Serbams, kurie patys nuvertė tironą Miloševičių, reikia daugiau pagalbos. Pavyzdžiui, sankcijos dėl nesuimtų karo nusikaltėlių jau nebenaudingos. Jos kenkia reformų šalininkams, tokiems kaip Džindžičiui. Antra, Kosovo likimą reikia spręsti atsargiai ir laipsniškai - staigus taikdarių atitraukimas būtų pražūtingas. Trečia, reikia labiau paskatinti Bosnijos tautinių bendrijų integraciją. Kroatiją reiktų spausti pritarti Vienos susitarimui dėl Jugoslavijos panaikinimo - ji vienintelė trukdo įsigalioti sutarčiai, kuri numato bendro turto paskirstymą, o tai praverstų skurdžioms šalims, tokioms kaip Makedonija, Serbija, Juodkalnija ir Bosnija. Galop NATO turėtų sukurti Balkanų chartiją, įtraukti šias šalis, kaip ir Baltijos valstybes, į glaudesnį bendradarbiavimą, o Europos Sąjunga turėtų siūlyti narystę mainais į politines ir ūkio reformas.
Šveicarų laikraštis “Neue Zuercher Zeitung” primena, kad Džindžičius skatino reformas Serbijoje, nepaisydamas pasipriešinimo. Džindžičius buvo pasiekęs valdžios viršūnę, laimėjęs kovą su savo varžovu, buvusiu Jugoslavijos prezidentu Koštunica. Bet kopdamas į valdžios viršūnes, Džindžičius susikūrė daug priešų. Dėl Miloševičiaus atidavimo Hagai, tautininkai jį vadino išdaviku, pardavusiu serbų didvyrius Vakarams. Taip pat Džindžičius didino savo įtaką Serbijos institucijų sąskaita. Dabar gresia didelis galios vakuumas. Prieš dvi savaites, po pirmojo pasikėsinimo į jo gyvybę, Džindžičius žadėjo nenukrypti nuo reformų kelio. Reikia tikėtis, kad šį pažadą ištesės jo įpėdinis, rašo “Neue Zuercher Zeitung” redaktoriai.
Dienraščio “Wall Street Journal” redaktoriai mano, kad taip ir bus. Anot jų, Džindžičiaus vyriausybėje dirba nemažai jaunų, vakarietiškų reformų šalininkų, kurie pritarė premjero siekiams integruoti Serbiją į Vakarus. Tačiau reakcingos, atskalūniškos jėgos Serbijoje dar turi daug galios. Džindžičiaus atminimui Serbija turi tęsti reformas.
Pasak dienraščio “Washington Post” apžvalgininko Džimo Hoaglando, vienas sukriošęs niurgzlys pakišo koją Jungtinių Tautų ir Europos Sąjungos remiamam taikos planui. Ne, tai ne Bušas - jis nesusenęs. Hoaglandas turi omeny užsispyrusį Kipro turkų vadovą Raufą Denktašį. Denktašis atsisakė plano suvienyti salą ir atvesti turkišką Kipro dalį į Europos Sąjungą kitais metais, siekdamas išlikti valdžioje. Jo trumparegiškas, savanaudiškas provinciškumas, atrodo, pasaulyje šiuo metu būdingas. Amerikiečiai dešinieji dabar verkšlena, esą Prancūzija ir Kinija imasi vienašališkos politikos, nors jie tiek pat kalti, kiek anie. Kaltas ir Hansas Bliksas - jo ataskaitos tapo žaidimu, kuriuo siekiama pratęsti savo pareigas ir dėmesį sau. Bušas Turkiją mėgina papirkti, o Širakas grasina Rytų Europai dėl pasipriešinimo Prancūzijai. Tik Tonis Bleiras laikosi principo, kad reikia paremti Ameriką, nepaisant visko.
Dienraščio “Guardian” redaktoriai mano, jog Bleiras nesuvokia, kad jam nepavyks gauti liaudies pritarimo karui Irake. Anot redaktorių, Bleiras dar galvoja, kad jam pavyks rinkėjus prikalbinti, kad būtina jėga Iraką nuginkluoti. Bleiras neigia tikrovę. Jam reiktų taisyti santykius su Širaku - ginčai su Prancūzija Britanijai nenaudingi. Bleiras taip pat turi pasakyti liaudžiai, ką mano vyriausybės prokuroras - ar karas Irake būtų pateisinamas, nepaisant saugumo tarybos veto. Rinkėjai turi teisę žinoti, ką mano prokuroras. Bleiro nutarimas apie tai nepranešti verčia abejoti jo pažadu imtis tik “teisėtų veiksmų”. Dalyvavimas kare be Jungtinių Tautų ir parlamento pritarimo ir be teisinio pagrindo būtų nesuderinamas su leiboristų principais.
To paties dienraščio puslapiuose Polis Toynbe rašo, kad liaudis Toniu Bleirui neatleis, net jeigu karius Irake sveikins gatvėse šokantys irakiečiai. Bleiro televizijos pokalbis su karo priešininkėmis buvo katastrofa - šios moterys buvo desperatiškos, Bleiro pastangos jas prikalbinti - bergždžios. Vienos jų draugas žiauriai žuvo per teroro išpuolį Balyje. Kitos vyras nuvyko į Iraką kaip gyvasis skydas - ji klausė premjero, ar jos vyras irgi bus puolamas. Dar kitos vienintelis vaikas žuvo Pasaulio prekybos centre ir ji pareiškė negalinti pritarti niekam, kas atimtų kokios nors motinos vaiką. Be viso to, dar ir pokalbio vadovas Trevoras McDonaldas nusižengė pusiausvyros principui užklausdamas premjerą, ar šis nėra paprasčiausiai “Bušo pudelis”. Bleiras padėtis tapo neįmanoma. Bet Bleiras neprotestavo. Kadaise Bleiras sugebėdavo išsisukti - bet dabar jau nebe. Regis, kuo tvirčiau Bleiras pasisako, tuo mažiau juo pasitikima. Vakar Bleiras buvo priverstas aiškinti, kodėl atkuriant Iraką dalyvaus tik amerikiečių bendrovės. Tai skandalas, bet Bleiras gina iškreiptą Bušo vyriausybės politiką, nepaisydamas žalos sau. Be naujos saugumo tarybos rezoliucijos, iš jo vyriausybės atsistatydins kai kurie ministrai. Premjeras nepaiso savo draugų ir patarėjų. Karas Bleiro nesustiprins - po karo, leiboristai reikalaus atsiskaityti už neatsižvelgimą į jų nuomonę, rašo Toynbe.
Dienraščio “Times” redaktorių nuomone, saugumo taryba turi įgyvendinti rezoliuciją 1441. Bleiras paskelbė šešias sąlygas, kurias Irakas turi patenkinti, siekdamas išvengti karo. Jos aiškiai suderinamos su pernykšte rezoliucija ir nereikalauja nieko, ko prieš keturis mėnesius nereikalavo saugumo taryba. Irakas pajėgtų jas patenkinti per kelias dienas - tai būtų ultimatumas Irako diktatoriui, kuris priverstų jį baigti savo žaidimus. Irakas Jungtinių Tautų nepaiso ir turi sumokėti. Saugumo Taryba turėtų pritarti naujai rezoliucijai, rašo “Times” redaktoriai.
Laikraščio “Wall Street Journal” puslapiuose Methjus Kaminskis smerkia Prancūzijos žiniasklaidos pataikavimą prezidentui Širakui. Pasak Kaminskio, priešingai amerikiečių žiniasklaidai, kur matome nuomonių įvairovę, nė viename prancūziškame leidinyje nepasirodė Amerikos poziciją aiškinančių straipsnių, panašių į straipsnį, kurį neseniai paskelbė žurnalas “Time” su tokia antrašte: “Širakas tik siūlo duoti progą taikai”. Prancūzų žiniasklaida beveik be išimčių ir nekritiškai remia Širaką, o amerikiečių poziciją vaizduoja ciniškiausiu būdu. Šis “konsensusas” atrodo keistai šalyje, kurios raštingi ir apsiskaitę gyventojai šiaip nebijo diskusijų ir ginčų. Bet su retom išimtim šalies intelektualai irgi beveik visi remia vyriausybę. Niekas neprivertė Širako paaiškinti, kaip jis gali manyti, kad jo politika neturės jokių neigiamų padarinių nei santykiams su Amerika, nei su Artimaisiais Rytais. Spauda tik paklusniai jį pagyrė kaip toje pasakoje, kur niekas nedrįsta pasakyti karaliui, kad jis nuogas.