“Laisvosios Europos” radijo žurnalistas Mykolas Drunga apžvelgia ketvirtadienio (03.06) tarptautinę spaudą. Pagrindinė tema - kas atsitiks, jei Jungtinių Tautų Saugumo Taryba nepriims (o taip turbūt ir bus) karingos JAV ir Didžiosios Britanijos parengtos rezoliucijos.
Vakar Prancūzijai ir Rusijai beveik atvirai pagrasinus vetuoti karui duris atveriančią rezoliuciją, Jungtinių Tautų Saugumo Taryba, atrodo, greitai artėja prie paralyžiuojančio pato. Tai būtų blogiausia iš visų galimų išdavų, - rašo “New York Times”, nes “tai nuimtų nuo Irako diplomatinį spaudimą nusiginkluoti ir nutrauktų paskutinius varžtus, trukdžiusius Bušo vyriausybei pradėti karo žygį”. Aną lapkritį Saugumo Tarybos parodyta vienybė priimant rezoliuciją 1441 kartu su Amerikos karinių pajėgų judėjimu Persijos įlankos link buvo pakeitusi padėtį į gerą pusę. Nors Sadamui Huseinui dar toli iki visiško nusiginklavimo, jis pastaraisiais mėnesiais šiek tiek nusileido leisdamas sugrįžti ginklų inspektoriams po ketverių metų pertraukos ir neseniai pradėdamas naikinti savo nelegalias raketas. Turint daugiau laiko ir dar padidinus spaudimą, Sadamą būtų galima dar labiau palaužti. Todėl nestebina, kad prancūzai ir rusai priešinasi rezoliucijai, kurią Jungtinės Valstijos priimtų kaip leidimą tučtuojau pradėti puolimą. Tačiau prancūzai padėjo privesti prie dabartinės aklavietės “arba arba” savo anksčiau parodytu nesukalbamumu. Tačiau prancūzai ir rusai - ne vieninteliai kalti. Bušas ir jo komanda paklojo šios katastrofos pamatus savo arogantišku požiūriu į kitas valstybes ir raukymusi tarptautinių sutarčių atžvilgiu. Nors jie kiek pasitaisė po rugsėjo 11-osios ir iš pradžių mėgino Irako klausimu dirbti per Saugumo Tarybą, Baltųjų rūmų akivaizdus ketinimas kariauti šias pastangas pakirto. Nors dar liko pora dienų diplomatams baigti žaidimą dėl Irako, jau dabar aišku, kad didžiosios Saugumo Tarybos galybės, ypač Jungtinės Valstijos ir Prancūzija, atvedė Jungtines Tautas prie to paralyžiaus ir bejėgiškumo ribos, kuri, jų pačių įspėjimu, pasauliui tokia žalinga.
Taip rašo “New York Times” redaktoriai, o kito įtakingo Amerikos dienraščio “Washingon Post” redaktoriai meta žvilgsnį į visai kitą pasaulio dalį. Šiaurės Korėjos diktatorius Kim Džonyras turi vieną didelį privalumą savo konfrontacijoje su Bušo vyriausybe - aiškią strategiją. Jo režimas skuba gaminti branduolinius ginklus ir kartu didina spaudimą priversti Jungtines Valstijas pradėti tiesiogines derybas, per kurias Pchenjanas gali reikalauti politinio pripažinimo, saugumo garantijų ir ekonominių kyšių. Dauguma ekspertų mano, kad Šiaurės Korėja turi priemonių pasiekti bent vieną šių tikslų. Paleidusi į darbą dabar rengiamą urano perdirbimo įmonę, o tai gali įvykti po kelių savaičių, ji bus pajėgi pagaminti kas mėnesį po branduolinę bombą. Jei tuo nepasiseks Vašingtoną privesti prie derybų stalo, Kimas visada gali panaudoti karines provokacijas, tokį kaip bandymas aną savaitgalį priversti JAV žvalgybos lėktuvą nutūpti Šiaurės Korėjos teritorijoje. Nėra lengvų atsakymų į Šiaurės Korėjos iššūkį, tačiau Bušo komanda, atrodo, nepajėgi duoti jokio atsakymo. Mažų mažiausiai JAV vyriausybė turėtų aiškiai pasakyti, kokių konkrečių žingsnių Šiaurės Korėja turi imtis savo santykiams su išoriniu pasauliu atkurti ir kokių veiksmų JAV netoleruos. Kalbėti su šiuo beatodairišku ir nepatikimu režimu, be abejo, yra atgrasu ir galbūt net bergždžia. Bet tai geriau, negu nedaryti nieko, - rašo “Washington Post”.
Daugiau dėmesio pasaulio spaudoje vis dėlto sulaukia gresiantis karas su Iraku, tad prie šios temos ir grįžkim. “Kad vadovaujant Jungtinėms Valstijoms greit bus karas su Iraku, yra beveik tikra. Tačiau neaišku, ar karas bus ilgas ir nešvarus, ar trumpas ir kiek mažiau nešvarus. Pirmoji alternatyva yra tai, ko bijosi karo priešininkai, bet ne tik jie, o antroji yra viltis, kuri reiškiama karo rėmėjų, bet irgi ne tik jų, stovykloje”, - rašo Pietų Vokietijos dienraštyje “Sueddeutsche” apžvalgininkė Siuzana Hoel ir tada kritikuoja Vokietijos opozicinės krikščionių demokratų partijos laikyseną. Ši, viena vertus, sudaro įspūdį, kad be saiko palaiko amerikiečius ir Bušą, o kita vertus, nepasako aiškiai, kodėl, jos nuomone, karas yra teisingas Irako problemos sprendimas.
Kitas Vokietijos dienraštis “Frankfurter Allgemeine”, įsitikinęs, kad Amerika rankoje laiko stipriausias kortas - ji gali laimėti diplomatinę kovą, o paskui ir karą, nors kokios politinės kainos tai pareikalaus, parodys tik ateitis. O Berlyno dienraštis “Tagesspiegel” įsitikinęs, kad Vokietija šiek tiek atsitraukė nuo savo pirmykštės nuostatos dėl Irako krizės. Jau kurį laiką Berlynas nebesako karui “ne”, tik apibūdina jį kaip “paskutinę priemonę”.
Amerikoje Prancūzijos laikyseną dėl Irako stipriai kritikuoja dienraštis “Wall Street Journal”. Kadangi visos pozicijos gana aiškios, pažiūrėkim, kas bus. JAV užsienio reikalų ministras Koulinas Pauelas vakar pakartojo, kad Amerika darys, ką reikia daryti su Sadamu - su Jungtinių Tautų pritarimu ar be jo. Amerika išlaisvins Irako žmones nuo jo žiaurios tironijos. Ką Prancūzija mano, net ir remiama oportunistinės Rusijos, ne taip jau svarbu. Vis dėlto Prancūzijos veidmainiavimas dėl vienašališko karinės jėgos vartojimo yra stulbinantis. Kai aną rudenį nepasisekęs perversmas Dramblio Kaulo Krante išaugo į sukilimą ir grėsė pilietiniu karu, Prancūzija neprašė Saugumo Tarybos rezoliucijos, prezidentas Širakas pamiršo kreiptis į Džordžą Bušą leidimo, o tik pasiuntė šimtus, o vėliau tūkstančius prancūzų desantininkų bei legionierių smurtui suvaldyti ir prancūzų piliečiams saugoti. Žinoma, galima teigti, kad niekam kitam pasaulyje labai nerūpėjo, ką prancūzai daro Dramblio Kaulo Krante, bet tai ne į temą. Jeigu Saugumo Taryba turi paskutinį žodį, kada ir kur panaudotina karo jėga, neturėtų būti svarbu, ar taikinys - Irakas ar Dramblio Kaulo Krantas. JAV, aišku, pareiškė savo teisę nuversti Sadamą Huseiną pateikdama svarbius valstybės saugumo argumentus. Tai daug svarbesni argumentai, negu Prancūzija galėtų pateikti apie pavojus Prancūzijai iš pilietinio karo mažoje Afrikos valstybėje. Dramblio Kaulo Krantas, kitaip nei Irakas, neturi raketų ar ryšių su teroristų grupėmis, kurias gali aprūpinti nuodais nekaltiems civiliniams gyventojams Amerikoje ar Europoje žudyti.
Tačiau Prancūzijos dienraštis “Liberation” Paryžiaus laikyseną gina. Atsisakymas paklusti Vašingtono diktatui parodo likusiam pasauliui, o visų pirma musulmonų pasauliui, kad šis karas, jeigu įvyktų, nebus nei civilizacijų, nei religijų karas. Pasipriešindamos Amerikos nuostatai, Prancūzija, Vokietija ir Rusija tikisi, kad Jungtinės Valstijos suvaldys savo imperinius instinktus ir atsižvelgs labiau į savo sąjungininkus, kurie ne visi - šunuodegiautojai.
