Pirmadienį (10.06) Vakarų dienraščiai komentuoja Čečėnijos rinkimus, Izraelio išpuolį Sirijoje ir jo padarinius, masinio naikinimo ginklus Irake. Užsienio spaudą apžvelgia “Laisvosios Europos” radijo žurnalistas Darius Udrys.
Britų dienraščio “Guardian” redaktorių nuomone, Izraelio nutarimas užpulti tariamą teroristų stovyklą Sirijoje tiek pat nepateisinamas, kiek teroristo savižudžio išpuolis Haifoje. Izraelio vadovui Arieliui Sharonui būdingas beatodairiškumas terorizmo anaiptol nepristabdys, o savižudžio susisprogdinimas įtikins dar daugiau izraeliečių, kad su palestiniečiais susitaikyti neįmanoma. Sharonas kartu su džihadistais tik užtikrins, kad bus daugiau smurto, galimas daiktas, peržengiančio įprastas šio konflikto ribas. Sharono grasinimai imtis tolesnių veiksmų ne tik prieš Siriją, bet prieš Libaną ir net Iraną visoms atsakingoms šalims turėtų kelti nerimą. Sirijos nutarimas kreiptis į Jungtinių Tautų Saugumo Tarybą teikė nors truputį vilties. Laikas visoms šalims peržiūrėti savo pozicijas - arabų šalys turi kalbinti Arafatą arba liautis žaidus politinius žaidimus, arba atsistatydinti, o Busho vyriausybė turi suvokti, kad dabartinė jos politika Sharoną tik padrąsino imtis žingsnių, kurie konfliktą išplės, rašo “Guardian” redaktoriai.
Britų dienraščio “Independent” redaktoriai sutinka, kad išpuolis prieš Siriją nepriartins prie taikos. Niekas neabejoja, kad Sirija susijusi su palestiniečių ir Izraelio konfliktu. Bet dabar pereinama nuo neveiksmingų Vašingtono pastangų paskelbti Sirijai sankcijas prie kerštingos Izraelio politikos, kuri padėtį pablogins. Jeigu Sirijos prezidentas Asadas, kaip manoma, savo šalyje kovoja su kraštutiniais elementais, šis išpuolis jį susilpnins, sustiprins antiizraelietiškas nuotaikas. Asadą reikia versti imtis priemonių prieš teroristus, bet Vašingtono siūlomos sankcijos nebus veiksmingos, o Izraelis turi suprasti, kad nuo terorizmo negalima apsiginti jėga. Būtinas politinis sprendimas, rašo “Independent” redaktoriai.
Sirija neprikalbins Saugumo Tarybos pasmerkti Izraelį, nes tokią rezoliuciją vetuotų Jungtinės Valstijos, rašo vokiečių dienraščio “Frankfurter Allgemeine” redaktoriai. Tai pakenks Jungtinių Valstijų, kaip tarpininkės arabų ir žydų konflikte, įvaizdžiui. Bepigu tikėtis, kad Vašingtonas ryšis gelbėti taikos gairių planą - amerikiečiams pakankamai sudėtinga spręsti Irako problemas, tiesiog nelieka laiko užsiimti senuoju konfliktu dėl Palestinos.
Palestiniečiai sprogdina vaikus, o Izraelis puola Siriją, rašo Peteris Muenchas vokiečių dienraštyje “Sueddeutsche”. Visas pasaulis perspėja abi puses konflikto neeskaluoti, kur nors Vakarų Krante arba Gazos Ruože dar vienas savižudis rišasi sprogmenų diržą, po išpuolio vėl visi ims perspėti abi puses, siūlyti būdus taikytis, bet viskas beprasmiška. Smurto nuodai stipresni už bet kokius iš šalies skiepijamus priešnuodžius. Haifoje susisprogdinusiai savižudei nerūpėjo, ar jos išpuolis pakenks Arafatui ir palestiniečių sąjūdžiui už nepriklausomybę, jai nerūpėjo ir vaikai, kuriuos ji susprogdino. Jos kerštas paėmė viršų. Vargu ar tokį fanatiškumą galima sustabdyti, rašo Muenchas. Izraelio atsakas irgi buvo kerštingas. Nors ne tik Izraelis, bet ir Vašingtonas laiko Siriją atsakinga už paramą teroristams, kas gali prilaikyti Sirijos ranką atsakant į Izraelio išpuolį, išpuolis parodė, kad kerštingas Izraelis nebepripažįsta konflikto ribų.
Pasak dienraščio “Frankfurter Rundschau” apžvalgininkės Inge Guenther, Sharonas jau nuo seno galvoja, kad arabams reikia įvaryti baimės, kitaip neįmanoma sustabdyti radikalių islamistų terorizmo. Pagrasinęs Arafatą pašalinti, Sharonas tvirtino, jog tai, kad kelias savaites neįvyko teroro išpuolių rodo, kad jo grasinimai buvo veiksmingi - esą karingos grupuotės susitelkė į Arafato apsaugą. Sekėsi ir kariuomenei stabdyti teroro išpuolius - esą iš viso sustabdyti dvidešimt du. Bet šeštadienį nepavyko. Išpuolis parodė, kad islamistams nerūpi susitaikymas ir nepriklausomybė. Bet jėga teroro nesustabdysi, o tik paskatinsi, tvirtina “Guenther”.
Dienraštis “Wall Street Journal” nuogąstauja, esą spauda kažkodėl nepraneša apie tą ginklų inspektoriaus Davido Kay ataskaitos dalį, kurioje rašoma, jog Irake rasta “dešimtys masinio naikinimo ginklų programų elementų ir reikšmingos įrangos, kurią Irakas nuslėpė nuo Jungtinių Tautų inspektorių, pradėjusių savo inspekcijas 2002-aisiais metais”. Kay ataskaita rodo, jog Saddamas Husseinas nuosekliai mėgino išvengti inspekcijų, aiškiai pažeisdamas Jungtinių Tautų rezoliuciją 1441. Vis dėlto spaudos antraštėse pirmauja “nerastų ginklų sandėlių” motyvas. Rezoliucijoje 1441 nekalbama apie jokius ginklų sandėlius. Kalbama apie paskutinę progą liautis pasaulį apgaudinėjus. Kay komanda tvirtina radusi viename Irako kalėjime laboratoriją, kurioje galėjo būti kuriami biologiniai ginklai. Husseinas apie ją Jungtinėms Tautoms nebuvo pranešęs. Irakiečio mokslininko namuose rasta organizmų, kurie gali būti naudojami biologiniuose ginkluose. Cituojami Irako mokslininkų tvirtinimai, kad Husseinas mėgino kurti atominius ginklus. Kai kuriose įtariamose laboratorijose rasti tik pelenai ir sunaikinta įranga. Dienraščio redaktorių nuomone, karui pateisinti nebūtina rasti ginklų sandėlių - užtenka, kad Sadamas slėpė nuo inspektorių galimą masinio naikinimo ginklų programą.
Dienraščio “Washington Post” puslapiuose buvęs Irako ginklų inspektorius Charlesas Duelferis tvirtina, jog tai, kad Irake nerasta ginklų sandėlių nereiškia, kad Irakas nekėlė masinio naikinimo ginklų grėsmės. Kay ataskaitoje apibūdinami įvairūs įrodymai, bylojantys apie kiekvienos masinio naikinimo ginklų rūšies tyrimus. Taip pat apibūdinama įranga ir projektai, apie kuriuos nepranešta Jungtinėms Tautoms ir apie kuriuos nežinojo Jungtinių Tautų inspektoriai. Tai nenuostabu - Huseinas jau seniai skyrė ginklų gamybą nuo tyrimų, kurie leistų ginklus sukurti. Irakas ėmėsi visko, kas nebuvo draudžiama arba atrodė nesusekama. Kita vertus, atrodo, jog grėsmė nebuvo tokia ūmi, kaip saugumo tarybai tvirtino užsienio reikalų ministras Powellas. Būtina ištirti, ar Jungtinių Tautų inspekcijos buvo veiksmingos, ar Huseinas būtų nuo inspektorių sėkmingai nuslėpęs savo ginklų programas. Tyrimus apsunkina tai, jog pavyko sunaikinti daugybę įrodymų, dokumentai surinkti nenuosekliai. Truks laiko juos surūšiuoti ir išversti. Sunkina ir tai, jog Irako mokslininkai bijo Saddamo ir amerikiečių.
Britų dienraštis “Times” rašo, jog tai, kad Čečėnijos rinkimus laimėjo Putino kandidatas Kadyrovas - nenuostabu. Visi jo rimtesni šalininkai buvo priversti pasitraukti arba buvo pašalinti iš rinkimų sąrašų. Sunku nesutikti su Rusijos žiniasklaidos išvada, kad rinkimai buvo farsas. Kadyrovas - nepatraukli asmenybė. Atsisakęs kovos su Rusija 1994 metais, jis dabar naudojasi Maskvos parama ne šaliai atkurti, ne rusų karių sauvaliavimui pažaboti, bet tik savo galiai padidinti, kurdamas asmenišką kariuomenę ir lupikaudamas. Sakoma, kad jo kariai dar plėšresni nei Rusijos pajėgos - grobstomi įkaitai, nekilnojamasis turtas. Dėl to visiškai sustingo Čečėnijos ūkis. Tačiau šie rinkimai Putinui labai svarbūs. Jis atėjo į valdžią žadėdamas užbaigti karą Čečėnijoje. Bet įspūdingos teroristų operacijos pakirto jo tvirtinimus, kad karas pasibaigė. Putinas ieško būdo pasitraukti iš Čečėnijos. Bėda ta, kad jis atsisako derybų su Maschadovu, kurį dauguma čečėnų dar gerbia. Putinui reikia žmogaus, kuriam galima būtų atiduoti Čečėnijos valdžią. Kadyrovo išrinkimas padės sritį stabilizuoti tik jeigu Kremlius imsis žingsnių pažaboti Rusijos karius, sustabdyti korupciją bei ginklų prekybą ir nubausti žmogaus teisių pažeidėjus. Taip pat būtina užtikrinti, kad atkūrimui skiriami pinigai patektų į teisingas rankas, o nenueitų į vadeivų sąskaitas. Galop Putinas turi priversti Kadyrovą valdyti Čečėniją teisingai ir pagal įstatymus.
