Amerikos ir Britanijos laikraščių komentaruose daugiausiai rašoma apie Arnoldo Schwarzneggerio išrinkimą Kalifornijos gubernatoriumi - ką tai byloja apie Ameriką ir jos politinius procesus? Ketvirtadienio (10.09) Vakarų spaudą apžvelgia “Laisvosios Europos” radijo žurnalistas Mykolas Drunga.
Ypač daug dėmesio šiai temai skyrė amerikiečių “Wall Street Journal” ir britų “Guardian”. Pateiktos (netgi tame pačiame laikraštyje) gerokai skirtingos nuomonės. Štai “Wall Street Journal” perspausdina “Washington Post” bendradarbio, kairių pažiūrų Richardo Coheno “išpažintį”: žinau, kad Schwarzneggeris laimėjo ne dėl to, kad jis yra įžymybė ir ne dėl savo - neegzistuojančio - ekonomikos plano, o dėl savo patrauklios asmenybės. Kaip ir anksčiau, Ronaldo Reagano atveju, man gal nepakenčiamos kai kurios jo politinės pažiūros, bet turiu prisipažinti, - tai simpatiškas tipas, negaliu jo nemėgti.
Britų “Guardian” redaktoriai rašo, kad politikoj, kaip ir gyvenime, daug lengviau griauti negu kurti.
Griovimas yra centrinė Arnoldo Schwarzneggerio fantastikos filmų tema. Dabar tame pasaulyje, kuris laikomas realiu Kalifornijoje, Austrijoje gimęs kultūristas sunaikino Gray Daviso gubernatoriavimą. Kalifornijos rinkimai sudarė didingą spektaklį, romėnišką cirką, parodžiusį “nykštį žemyn” senajai tvarkai ir iškėlusį naują čempioną. Ši kerštinga, “šalin tą šlamštą” dvasia yra dažnai pasikartojanti Amerikos apraiška. Bet ji neilgai tveria ir puotai pasibaigus lieka klausimas, ar Schwarzneggeris taps kita žmonių tulžies auka.
Dienraštis “Wall Street Journal” kitame savo straipsnyje pašiepia žodį “cirkas” ir rašo: Arnoldo Schwarzneggerio didžiulė pergalė reiškia aiškų ir sąmoningą “ne” politinei klasei, kuri Kalifornijai pridarė tiek žalos. Taip lengvai laimėjęs, naujasis gubernatorius turi aiškų mandatą. Tik klausimas, kaip jis juo pasinaudos. Kalifornijos seimelyje demokratai turi daugumą ir jie bandys jį palaužti, reikalaudami pakelti mokesčius, kaip bet kokių reformų ar išlaidų mažinimo kainą. Schwarzneggeris sakė jų nekelsiąs, bet tam griežtai neįsipareigojo. Jam reikia įsisąmoninti, kad jei pasiduos, jis atbaidys savo ištikimiausius rėmėjus ir pakirs savo sėkmės galimybę. Mokesčių pakėlimas būtų ypač kenksmingas atsigaunančioje ekonomikoje, nes jis suparalyžiuotų tą ūkio plėtrą, kurios valstijai reikia, kad sumažintų savo biudžeto nepriteklių.
Ir dar du straipsniai “Wall Street Journal”. Viename austrų politikas Alfredas Gerstlas ir Graco mokyklos direktorius Albertas Kaufmannas rašo, kad jie Schwarzneggerį seniai pažįsta ir niekada neabejojo jo sugebėjimu laimėti Kalifornijos rinkimus ir tapti gubernatoriumi. Pirma, Amerika juk yra imigrantų žemė: kur, jei ne Amerikoje, galėtų imigrantas, kultūristas, tapęs Holivudo žvaigžde, būti išrinktas gubernatoriumi? Antra, kaip visi gerai žinome, Arnoldą apibrėžiantis žodis yra “drausmė”; ko jis siekia, tą ir pasiekia. Jo nuo bėgių nenuvers apie jį skleidžiami melai ar abejonės dėl jo sugebėjimų. Vieną iš melų autoriai čia pat paneigia: Schwarzneggeris ne tik nėra nacizmui prijaučiantis, jis su neonaciais net aktyviai kovojo. Tai abu autoriai, patys kovotojai su nacizmu, liudija iš asmeniškos patirties.
Kitame “Wall Street Journal” straipsnyje rašoma, jog Arnoldo Schwarzneggerio pergalė sužavėjo ir daugelį europiečių: po elito atstovų, pvz., Prancūzijos užsienio reikalų ministro Dominique’o de Villepino, žiniasklaidoje pučiamo antiamerikietiškumo, jie staiga pajuto, kas Amerikoje gražu. Net ir kiti Prancūzijos valdžios atstovai gyrė Amerikos demokratijos gyvybingumą - kur, vidaus reikalų ministro Sarkozy žodžiais tariant, “užsienietis su neištariama pavarde gali tapti didžiausios JAV valstijos gubernatoriumi”. Taigi europiečiai įsijautė į Schwarzneggerio gyvenimo istoriją ir instinktyviai sveikino atvirumą visuomenės, kuri įgalina tokią neįprastą sėkmę.
O kalbant apie neįprastą gyvenimo istoriją ir ja pagrįstą “naratyvinę”, t.y. pasakojamąją, politiką, tai, kito straipsnio “Guardian” nuomone, ateityje geriausias galimybes turi Hillary Clinton. Po pirmojo veiksmo - tėvas ir sūnus tampa Amerikos prezidentais, ir po antrojo veiksmo - pirmąkart raumenis išlavinęs kino aktorius tampa Kalifornijos gubernatoriumi, ką geresnio būtų galima pateikti traškučius čepsintiems Amerikos žiūrovams bei rinkėjams nei tai, kad pirmąkart Amerikos istorijoje pirmoji dama tampa ir pirmąją šalies prezidente. Šia prasme bent viena demokratė galėjo dėl Kalifornijos rezultato tik šypsotis.
Visai kita, Artimųjų Rytų, tema dienraštis “Boston Globe” rašo: atsižvelgiant į vadinamojo karo su terorizmu retoriką, George’as W. Bushas beveik ir negalėjo kritikuoti Izraelio bombų smūgių į prie Damasko esančią tuščią stovyklavietę, kur kadaise pratybas vykdė kelios teroristų grupuotės. Bushas gal turi savų politinių priežasčių suplakti kelias skirtingas grupes į vieną priešą, pavadintą terorizmu. Tačiau tikrovė yra ta, kad palestiniečių “Islamo džihadas”, prisiėmęs atsakomybę už baisų antpuolį prieš restoraną Haifoje, neturi jokių saitų su Osamos bin Ladeno “Al Qaeda”. Tikrieji “Islamo džihado” rėmėjai yra Irano dvasiniai vadovai, o tas pats Iranas juk vos nepradėjo karo su bin Ladeną globojusiu Talibanu. Taigi Bushas ir turėjo palaikyti Arielio Sharono įspėjimą Sirijos vadovui Basharui al-Assadui, nors sirai anksčiau dalijosi su amerikiečiais informacija apie “Al Qaeda”. Viena priežastis, kodėl Bushas palaikė Sharono įspėjimą Assadui, yra ta, kad Sirijos diktatorius visai nekreipė dėmesio į Amerikos prašymus neleisti Irako “Baath” nariams ir kovingiems islamistams pereiti Sirijos sieną su Iraku. Nors Bushas to viešai ir nesako, Izraelio įspėjimas Assadui liautis globojus islamo džihadininkus kartu sustiprina ir Amerikos reikalavimus, kad Sirija uždarytų sieną su Iraku.
“Los Angeles Times” Beirute leidžiamo laikraščio “Daily Star” bendradarbis Rami Khouri rašo, kad “vienašališkas Amerikos militarizmas”, kuriuo buvo pakeista Irako valdžia, turėjo “numatomų padarinių”. Vykdydama agresiją prieš kitą suverenią valstybę - veikdama beveik viena ir be Jungtinių Tautų mandato - Amerika prarado teisę kritikuoti kitas šalis, kai jos daro tą patį. Ji prarado didelę dalį savo moralinio autoriteto ir dabar neturi pagrindo sakyti kitiems, ką jie turi daryti. Šis pokytis Jungtinių Valstijų globaliniame vaidmenyje buvo ypač akivaizdus, kai Izraelis šį sekmadienį užpuolė tariamą palestiniečių partizanų mokymo stovyklą Sirijoje. Tai buvo aiškus Artimųjų Rytų konflikto eskalavimas, o Jungtinės Valstijos beveik tylėjo, apsiribodamos tik pasakymu, kad Izraelis turi savigynos teisę, bet ja naudotis reikia atsargiai.
