Nemažai Vakarų dienraščių komentuoja Rusijos naftos magnato Michailo Chodorkovskio suėmimą. Kita tema šioje laikraščių apžvalgoje - Irako problemos. Pirmadienio (10.27) spaudą apžvelgia “Laisvosios Europos” radijo žurnalistas Darius Udrys.
Prezidento Putino liberalių reformų amžius beveik neabejotinai pasibaigė, britų dienraščio “Guardian” puslapiuose tvirtina Nickas Walshas. Kai kurie apžvalgininkai vylėsi, kad trys mėnesiai veiksmų prieš “Jukos” buvo tik priešrinkiminė kampanija, kurios tikslas - priminti verslininkams nesikišti į gruodį vyksiančius parlamento ir kovą rengiamus prezidento rinkimus. Vakarų verslininkai dar prieš mėnesį su panieka atmetė galimybę, kad tokios tarptautinės reikšmės asmenybė kaip “Jukos” vadovas Chodorkovskis galėtų būti suimtas. Jo suėmimas žymi lūžį Putino politikoje, teigia Walshas. Dabar prasidės nesiliaujantis karas tarp didžiausių Rusijos klanų - tarp “silovikų,” t.y. “vanagų”, kurie mėgina įveikti paskutinius likusius Jelcino “šeimos” veikėjus, kaip antai premjeras Kasianovas ir Putino kadrų viršininkas Vološinas, kurie abu verslininkams buvo palyginti palankūs. “Vanagus”, buvusius KGB karininkus Sečiną ir Ivanovą, asmeniškai paskyrė Putinas. Jie nori sutelkti visą valdžią Kremliaus rankose, manydami, kad tik tada Rusija vėl bus didi valstybė. Paprasti žmonės laiko Rusijos oligarchus “vagimis”, kurie praturtėjo plėšdami motiną tėvynę, ir mano, kad privatizacijos rezultatus reiktų peržiūrėti. Kita vertus, Chodorkovskis atrodė priimtinas, jo vadovaujama bendrovė - atvira, pelninga, patraukli užsienio investuotojams, o jis pats rėmė demokratiją, rinkos permainas ir asmeniškai daug paaukojo skurstantiems. Kiti oligarchai dabar prašo Putino įsikišti, bet Putinas slepiasi Kremliuje, kur jis ir nori likti, rašo dienraščio “Guardian” apžvalgininkas Nickas Walshas.
Maniusieji, kad Rusija yra moderni, liberali demokratija, po šio savaitgalio atsipeikės, rašo britų dienraščio “Daily Telegraph” redaktoriai. Aštuntas turtingiausias žmogus pasaulyje pasodintas į vieną bjauriausių Maskvos kalėjimų dėl įvairių kaltinimų, susijusių su anarchiška praėjusio dešimtmečio privatizacija. Kadangi kalbame apie Rusiją, ko gero, nesutapimas, kad artėjant rinkimams Chodorkovskis buvo svarbiausias dviejų opozicijos partijų rėmėjas. Kaip Rusija elgsis toliau, nulems, ar ji taps rimta šalimi, ar vėl įsigalės anarchija, kuria ši šalis pasižymi. Tapęs prezidentu, Putinas žadėjo oligarchų nepersekioti dėl neaiškių turto įsigijimo aplinkybių, jeigu jie nemėgins jo nurungti politikoje. Bet Chodorkovskis būtent taip ir darė. Dabar Chodorkovskis atrodo kaip politinis kalinys. Karas tarp Kremliaus ir oligarchų kelia grėsmę ne tik augančiam Rusijos ūkiui, bet ir šalies modernizavimui. Putinas turėtų pažaboti savo paranojiškus bičiulius saugume, o oligarchai turi suprasti, kad demokratišką šalį turi valdyti jos išrinkta valdžia, rašo “Daily Telegraph” redaktoriai.
Dienraščio “Wall Street Journal” puslapiuose žinių agentūros “Dow Jones” Maskvos biuro viršininkas Geoffrey Smithas tvirtina, kad Chodorkovskio suėmimas dar nereiškia mirties varpų rusiškam turtui, nors artimiausiu metu bus nemažai įtampos. Kad ir kokios būtų veiksmų prieš “Jukos” vadovą ir jo kolegas priežastys, atrodo, valdžia mėgina apsiriboti vien jais, prikalbinti kitus oligarchus - Vladimirą Potaniną, Michailą Fridmaną ir Olegą Deripašką - kad jie nenukentės, kol laikysis sutarties su Kremliumi. Atrodo, kad valdžios pastangos sėkmingos - dar nė vienas oligarchas viešai nekritikavo vyriausybės dėl Chodorkovskio suėmimo. Be jo ir savanorių tremtinių Gusinskio ir Berezovskio, dar nė vienas oligarchas neprarado savo turto, nors jie daug bjauresni ir nė vienas tiek nepagerino Rusijos verslininkų įvaizdžio tarptautiniame versle kiek Chodorkovskis. Būtų labai nenuoseklu iš Putino pusės pradėti naują karą su oligarchais. Tai sugriautų jo paties sunkiai sukurtą stabilumą, iš Rusijos išvežtas kapitalas niekados nebegrįžtų ir iki 2010 metų tikrai nepavyktų padvigubinti bendrojo vidaus produkto. Žinoma, Chodorkovskio suėmimas oligarchus įbaugino, kaip rodo Čiubaiso prašymai Putinui suteikti verslininkams naujų garantijų. Atrodo, jog kaltindama Chodorkovskį, prokuratūra remiasi dokumentais, kurie parengti siekiant įteisinti jo turtą. Tokius dokumentus parengė visi oligarchai pagal Putino reikalavimus. Chodorkovskio suėmimą galima laikyti Putino nesąžiningumu. Kiti sakytų, kad nesąžiningai pasielgė Chodorkovskis, per daug kišdamasis į politiką. Jeigu Putinas siekia pažaboti oligarchus, tai gudrus žingsnis, nors prokuratūros nesiskaitymas su įstatymais pakenks Rusijos įvaizdžiui. Bet tai, ko gero, neatbaidys tarptautinių verslininkų, kuriems rūpi visų pirma ne veikiantys teismai, o pelnas, - rašo žinių agentūros “Dow Jones” Maskvos biuro viršininkas Geoffrey Smithas.
“New York Times” apžvalgininkas Thomas Friedmanas dienraščio “International Herald Tribune” puslapiuose siūlo išplėsti NATO ne tik į Rytų Europą, bet ir į Artimuosius Rytus. Jeigu norime stabilizuoti Europą, reiktų į NATO priimti Izraelį, Egiptą ir Iraką, rašo Friedmanas. Irakui reikia kariuomenės, kuri atsvertų Irano įtaką. NATO galėtų laiduoti Irako saugumą, kad šaliai nereiktų tokios kariuomenės, kuri neteisingose rankose galėtų kelti grėsmę kaimynėms. Egiptą reiktų pasikviesti, nes reiktų daugiau karių. Egipte jų yra daug ir jiems trūksta užsiėmimo. Jų dalyvavimas sustiprintų Santarvės musulmonišką atspalvį, o tai palengvintų misijas musulmonų pasaulyje. O Izraelis Santarvėje pasijaustų saugesnis ir gal būtų labiau linkęs susitarti su palestiniečiais. Susitarimą galėtų garantuoti NATO, siūlo Thomas Friedmanas.
Dienraščio “New York Times” puslapiuose Alexas Berensonas vadina bloga reklama savaitgalio išpuolį labiausiai saugomoje vietoje Bagdade - viešbutyje, kuriame apsistojęs Amerikos gynybos ministro pavaduotojas Wolfowitzas. Busho vyriausybė tikina pasaulį, kad padėtis gerėja, bet taip neatrodo. Sukilėliams naudingi du dalykai - tai, kad amerikiečiai nesiryžta panaudoti visos savo jėgos prieš juos, bijodami papiktinti vietos gyventojus, ir, antra, tai, kad užtenka vien sukelti sąmyšį. Kol Irake žūsta kariai ir civiliai, tol bus sunku įtikinti, kad padėtis stabilizuojasi, ir privilioti investuotojų. Nepaisant išpuolių, paprastiems irakiečiams atrodo, kad padėtis saugesnė, teigia Berensonas. Nors patikimų duomenų sunku rasti, nusikalstamumas nuo vasaros, atrodo, sumažėjo. Sekmadienį, Ramadano išvakarėse, koalicijos pajėgos panaikino komendanto valandą Bagdade. Bet kol Irakas neturi policijos, tol gatves patruliuoja kareiviai, kurie atsakingi už kovą ne tik su sukilėliais, bet ir nusikaltėliais. O ši kova jiems nesiseka, rašo Berensonas. Rugsėjo mėnesį žuvusių karių sumažėjo, bet šį mėnesį jų vėl padaugėjo, dažnai puolami Irako valdžios pareigūnai ir policininkai, apie sukilėlius mažai žinoma.
Dienraščio “Financial Times” redaktoriai kritiškai vertina fanfaras, su kuriomis Vašingtonas skelbia, kad Madride donorų konferencijoje pažadėta 33 milijardai dolerių paramos Irakui. Tiksliau pasakius, dovanota tik apie 4 milijardus - likutis, neskaitant Jungtinių Valstijų pažadėtų 20 milijardų, bus tik paskolos. Kai kurie Amerikos Kongreso nariai norėtų dalį Vašingtono žadėtų pinigų irgi paversti paskola. Kitų šalių skeptiškumas pateisinamas, atsižvelgiant į tai, kad Vašingtonas toliau teikia pirmenybę amerikiečių bendrovėms skirstant atkūrimo darbus. Vis dėlto Madrido konferenciją galima laikyti sėkminga, mano dienraščio redaktoriai. Madride esą pripažinta, kad Irako atkūrimas turi rūpėti visiems. Jeigu nepavyks atkurti Irako, tai paskatins smurtą visame regione ir pasaulyje. Reiktų svarstyti senų Irako skolų dovanojimą - didžiausios skolininkės Vokietija, Prancūzija, Rusija, Saudo Arabija, Kuveitas ir Persijos įlankos Emyratai galėtų jas nurašyti ir taip paskatinti Irako atkūrimą, siūlo “Financial Times” redaktoriai.
