Po šių metų rugpjūčio 8 dienos įvykių Gruzijoje pasaulis pasikeitė. Rusija parodė, kad ji nėra linkusi susitaikyti su “teritorijų praradimu” po Sovietų sąjungos subyrėjimo ir nuo šiol jos kaimynai gali sulaukti ne tik ekonominių sankcijų, dujų ir naftos tiekimo sutrikimų, bet ir tiesioginių karinių veiksmų. Po 2000-ųjų šios šalies viduje vykusios nedemokratinės slinktys vidaus ir užsienio politikoje, kurių daugelis Vakarų valstybių buvo linkusios nepastebėti, dabar jau, regis, tapo negrįžtamos ir įgijo taikai grėsmingus pavidalus.
Nors Kremliaus valdžios slinktys link agresyvaus autoritarizmo visą šį laiką buvo akivaizdžiai matomos Lietuvoje ir tokiai įvykių raidai buvo pakankamai daug laiko pasirengti, tačiau to nebuvo padaryta. Buvo rūpinamasi svarbiais Ukrainos, Gruzijos, Baltarusijos demokratijos ir integracijos į Vakarus projektais, tačiau pačioje Lietuvoje namų darbai nebuvo atlikti, todėl energetinio saugumo požiūriu esame visiškai “nuogi” su nusikalstamai vėluojančiu net ir naujos, modernios jėgainės Elektrėnuose statybos projektu. Susidaro vaizdas, kad daug garo nuėjo ir dabar nueina skambiems veiksmams ar pareiškimams tarptautinėje erdvėje, o strateginiai šalies saugumą garantuojantys namų darbai vis lieka šalikelėje.
Todėl turime iš naujo įvertinti susidariusią geopolitinę padėtį, įvertinti grėsmes, numatyti, kokią užsienio ir gynybos politiką vykdysime, ką siūlysime savo partneriams Europos Sąjungoje ir NATO. Deja, iki šiol Lietuvos valdžia to nepadarė. Šiuo memorandumu siūlome pradėti viešą ir atvirą diskusiją.
Nauja tikrovė
Rusijos agresija prieš Gruziją – seniai vykusios geopolitinės slinkties išsiveržimas į paviršių. Tai atrodo netikėta, bet įvykiai brendo seniai, jau nuo pat 2000-ųjų metų, kai Kremliuje į valdžią atėjo V. Putinas ir buvusių KGB ar FSB pareigūnų grupuotė. Tai, kas įvyko, nėra atsitiktinis reiškinys ir reiškia ilgalaikių geopolitikos iššūkių atsiradimą, kurių nebematyti negalima ir į juos nereaguoti taip pat nebegalima.
Po Rusijos agresijos prieš Gruziją Lietuva ir sąjungininkės Europoje labai daug dėmesio skyrė ir tebeskiria tam, kas vadinama „krizės valdymu“: tai pastangos priversti Kremlių išvesti kareivius iš Gruzijos teritorijos, siųsti ES stebėtojus, ginčijamasi, ar tęsti derybas dėl „post PCA“ susitarimo, ar taikyti kokias nors sankcijas ir t.t. Tai svarbūs taktiniai dalykai, tačiau ir Rusijai, ir jos slaptiems sąjungininkams būtų labai naudinga, kad visa diskusija Europoje ir toliau suktųsi tik apie šiuos taktinius reikalus. Tai reikštų, kad Europa ir Vakarai nepereina prie esminių strateginių sprendimų, kurie ir būtų tinkamiausias atsakas į Rusijos agresiją.
Kokie strateginiai sprendimai reikalingi, tai yra – kaip nuo „krizės valdymo“ pereiti prie naujos ES ir NATO santykių su Rusija strategijos?
Pirmiausia turime įvardinti tai, kas įvyko, kokia nauja geopolitinė ir politinė padėtis susidarė. Tik aiškiai ir nedviprasmiškai artikuliuotas geopolitinės situacijos suvokimas gali tapti tuo atspirties tašku, kuris padėtų įvardinti ir pradėti kurti adekvačią geopolitinėms realijoms naująją Lietuvos ir Europos Sąjungos politiką.
Mūsų įsitikinimu, viską reikėtų pradėti nuo paprastų dalykų, nuo žodžių, nuo tinkamų sąvokų Rusijos atžvilgiu vartojimo. Teisingi žodžiai, teisingos sąvokos yra naujos santykių su Rusija strategijos esminė dalis.
Kokie žodžiai yra reikalingi tiesai atspindėti:
• Rusija, šiurkščiai pažeisdama tarptautinę teisę, įvykdė karinę agresiją suverenios valstybės Gruzijos atžvilgiu. Rusijos kariuomenės veiksmai negali būti vertinami kaip koks nors neproporcingas atsakas, prisidengiant Rusijos piliečių gynimu Gruzijos teritorijoje.
• Rusija, šiurkščiai pažeisdama tarptautinę teisę, vykdo Gruzijos teritorijos okupaciją ir, pripažindama marionetinių Abchazijos bei Pietų Osetijos režimų nepriklausomybę, pradėjo šių teritorijų faktinę aneksiją.
• Dėl šių veiksmų Rusija atsiskleidė kaip nepatikima ir neprognozuojama valstybė. Rusija aiškiai parodė, kad ji neatsisako karinės jėgos naudojimo valstybių santykiuose. Nuo šiol niekas nebegali būti tikras, kad panašūs kariniai scenarijai neruošiami Ukrainai, Moldovai ar Baltijos valstybėms. Pagal naująją Rusijos užsienio politikos doktriną, kurią neseniai paskelbė Rusijos prezidentas D. Medvedevas, Rusija šiuo keliu eina dar toliau, nes Rusija numato suteikti sau vienašališką teisę turėti užsienio šalyse specialius interesus, taip pat kaip Gruzijoje naudoti karinę jėgą tam, kad būtų ginami „valstybės“ ar tariami Rusijos piliečių bei verslo interesai.
• Nepatikima ir neprognozuojama Rusija tapo grėsmingu rizikos faktoriumi, arba, paprastai kalbant, grėsme tiek artimiesiems kaimynams, tiek ir visai Vakarų bendruomenei. Grėsmė yra įvairiapusė – nuo karinės (tiesioginė agresija ar kibernetinės atakos) grėsmės iki energetinės grėsmės ar grėsmės šalių politiniam stabilumui, jų geopolitinei orientacijai ar kultūriniam tapatumui.
Lietuvos santykiai su Rusija – ES ir NATO santykiai su Rusija: nuo aiškių sąvokų iki aiškių veiksmų
Lietuva, – dėl jos istorinės patirties, – yra labiausiai suinteresuota gerais santykiais su Rusija. Lietuva visada skaudžiai nukentėdavo, jeigu Europos galingųjų ir Rusijos nesutarimai virsdavo agresyviais karais. Nuo to skaudžiai nukentėdavo ir pati Rusija ar didžiosios Europos valstybės. Po II Pasaulinio karo Vakarų Europa išmoko susilaikyti nuo pagundos agresyvia jėga spręsti tarpusavio nesutarimus. Deja, to negalima pasakyti apie dabartinę Rusijos valdžią, kuri su nostalgija žvelgia į sovietinės imperijos metus, vertindama savo dominavimo praradimą kaip didžiausią XX amžiaus tragediją. Atgimstantis dabartinės Rusijos valdžios agresyvumas labiausiai kenkia pačios Rusijos globaliai ir moderniai perspektyvai. Vakarai gali padėti Rusijai tik vienu būdu, – jeigu savo principine pozicija santykiuose su Rusija padėtų Rusijai išvengti pagundos grįžti atgal prie imperinio agresyvumo ir noro dominuoti. Pačiai Rusijai didžiulę žalą atneštų Vakarų trumparegiškas nuolaidžiavimas ir neprincipingumas santykiuose su Rusija.
Lietuvos santykiai su Rusija turi būti nustatomi kaip Lietuvai naudingų ES ir NATO santykių su Rusija dalis. Tik aktyvus ir suderintas ES ir NATO veikimas mūsų regione gali apsaugoti Lietuvą nuo potencialių grėsmių, kurias savo elgesiu gali sukelti Rusija. Pagrindinės grėsmės yra šios: karinė (įskaitant ir kibernetines atakas), energetinė, ekonominė (prekybinės sankcijos), informacinio ir politinio užvaldymo (įtaka politiniams procesams). Kiekviena grėsmė turi turėti aiškų ES ir NATO prevencinį veiksmų planą. Tik tai gali sukurti stabilią ir saugią santykių su Rusija aplinką.
Norint pasiekti šį tikslą Lietuvai reikia pirmiausia dėti pastangas, kad aukščiau aptarti ir teisingai dabartinę padėtį apibūdinantys žodžiai – sąvokos būtų pradėti vartoti visuose Vakarų forumuose tiek NATO, tiek ir ES formatu. Reikia pradėti nuo to, kad šios sąvokos atsirastų ir Lietuvos politikų žodyne bei juridiniuose dokumentuose, pvz., Nacionalinio saugumo koncepcijoje.
Reikia suvokti, kad tol, kol ES ir NATO dokumentuose Rusija ir toliau bus įvardijama kaip svarbi partnerė, su kuria ES siekia pasirašyti „post PCA“ (partnership and cooperation agreement) sutartį, kol Rusija nėra įvardijama kaip grėsmingas rizikos faktorius – galima grėsmė, tol matysime, kad Europa ir visi Vakarai dar nerado tinkamo atsakymo į naujas geopolitines slinktis.
Pavykus pasiekti, kad „nepatikimos Rusijos“ ir „Rusijos grėsmės“ sąvokos įsitvirtintų ES ir NATO strateginiuose dokumentuose, šios organizacijos, veikdamos sistemingai, turėtų ieškoti ir surasti aiškius atsakymus į paprastus klausimus: mūsų atžvilgiu, kaip apginti Baltijos šalis nuo karinės grėsmės; kaip užtikrinti Baltijos šalių energetinį saugumą ir sumažinti grėsmes po Ignalinos AE II bloko uždarymo, jeigu Lietuva liks visiškai priklausoma ne tik nuo dujų, bet ir nuo elektros tiekimo iš Rusijos.
Pasiekus, kad euroatlantinės bendruomenės dokumentuose Rusija būtų įvardinta kaip grėsmės faktorius, paaiškės ir tai, kad geriausias ilgalaikis Vakarų atsakas, mažinantis visas grėsmes ir parodantis Kremliui, jog agresija neliko nepastebėta, yra Gruzijos ir Ukrainos priėmimas į ES ir NATO. Svarbu viena, kad Jungtinių Valstijų dar 90-aisiais suformuota doktrina: „Europe – whole and free“ (vieninga ir laisva Europa) būtų realizuota iki pat Rusijos sienų, kad neliktų jokių pilkų, neaiškių zonų, kurios postimperiniam Kremliui galėtų sukelti pagundą aiškintis, ar jis gali čia nebaudžiamas įgyvendinti savo „specialius interesus“. Rūpindamasi Gruzija ir Ukraina Lietuva elgiasi solidariai ir racionaliai, kadangi rūpinasi ir savimi, nes, jeigu Vakarai leis Rusijai tvarkytis kaip ji nori Ukrainoje ir Gruzijoje, tai tada teliks klausti: kada mūsų eilė?
Būsime saugūs tiek, kiek visiems bus žinoma, kad esame pasirengę, tikrai ginsimės ir būsime ginami. Didžiausią grėsmę gali kelti Kremliaus noras atlikti praktinį tyrimą, ar NATO įsipareigojimai mums yra realūs ir įgyvendinami. Jeigu Kremlių užvaldytų pagunda pažeminti tariamai neryžtingą NATO, Baltijos šalys gali tapti vienu pirmųjų provokacijos taikinių. Todėl turime siekti, kad NATO netaptų vien politiniu demokratinių valstybių forumu ar galia, kuri pasiruošusi kovoti su teroristais už euroatlantinės sistemos ribų esančiose teritorijose, o jos narių karinės doktrinos neapsiribotų greitojo reagavimo pajėgų parengimu. Niekam, o ypač Rusijai, neturi kilti jokių abejonių dėl to, kad naujai į Santarvę priimtos šalys yra ginamos, kad 5-asis santarvės straipsnis yra paremtas realiai esančiais ir patikrintais gynybos planais, o užpuolimas bus labai nuostolingas užpuolikui.
Pokyčiai mūsų politikoje
Kelerių pastarųjų metų Lietuvos užsienio politika kaimynų atžvilgiu rėmėsi demokratijos plėtros į posovietines valstybes nuostata. Šią politiką reikėtų tęsti, tačiau nederėtų pamiršti, kad ir Rusija neketina prarasti tų kraštų kontrolės ir stengiasi veikti kitas Europos valstybes, taip pat ir politikos bei verslo elitą Lietuvoje, kad rusiškumo ir prorusiškumo visur būtų kuo daugiau.
Lietuvos politikoje Rusijos atžvilgiu galima įžvelgti nemažai prieštaringumų. Viena vertus, neretai galima girdėti kovingus pareiškimus ir aštrius vertinimus, tačiau tuo pat metu išleista iš akiračio įvairiapusė Rusijos įtakų plėtra Lietuvoje. Nors buvo pakankamai daug laiko pasiruošti, Lietuvoje nedaug nuveikta, kad būtume pasirengę atsispirti Kremliaus energetinei diplomatijai, nelegaliems finansiniams srautams, plūstantiems lojalioms Kremliui politinėms jėgoms papirkti, tuos srautus lydinčiai informacinei bei kultūrinei invazijai. Vis dar tebesame 100 nuošimčių priklausomi nuo rusiškų dujų, ir kol kas nematome jokių sprendimų, kaip šią priklausomybę sumažinti. Nors jau beveik 10 metų žinoma, kad privalėsime uždaryti Ignalinos branduolinę jėgainę, tačiau tarsi piktybiškai vėluojama pradėti statyti naujus ją pakeisiančius energetinius pajėgumus, plėtoti atsinaujinančių šaltinių ir žemės gelmių resursų energetiką. Galima tik stebėtis, kad branduolinę jėgainę numatoma pakeisti vien priklausomybę nuo Rusijos didinančiais dujiniais agregatais.
Šiandien sėdime prie sudužusių vilčių geldos – didėja energetinė priklausomybė, sparčiai ir aršiai užvaldomas informacinis bei kultūrinis valstybės laukas, rinkimuose agresyviai dalyvauja atvirai prorusiškai veikiančios partijos – politiniai Kremliaus projektai. Neišmokome jokių pamokų iš Rusijos 1998-1999 m. krizės. Palyginus lengvo ir pelningo žemės ūkio produktų eksporto į Rusiją suvilioti bauginamės šios valstybės „naujosios“ maisto ir veterinarinės politikos, kuri buvo išbandyta su kaimyne Lenkija. Turime matyti aiškiai, kad tokiu būdu nuosekliai formuojamas Kremliui lojalių nuostatų ir politikos laukas Lietuvoje. Vieši siūlymai finliandizuotis ar slėptis už Vokietijos ir Prancūzijos nugarų yra šių pokyčių atspindys. Kremliui net nebereikia ultimatumų – mūsų politinė valia gintis vis labiau abejotina. Šios realijos nesvetimos ir daugeliui kitų Europos valstybių, bet mes esame pirmieji ekspansijos fronto linijoje.
Retrospektyviai žvelgiant galima matyti, kad po to, kai Centrinės ir Rytų Europos šalys tapo ES ir NATO narėmis, visus apėmė klaidingas nusiraminimo jausmas: mes nutarėme, arba mums įkalbėjo, kad esame saugūs, kad rūpintis savo saugumu nebėra didelės prasmės, nes mumis pasirūpins kiti – didesni ir stipresni. O mūsų sąjungininkai Vakaruose nutarė, kad ką galėjo padaryti, rūpindamiesi mūsų saugumu, jau padarė priimdami mus į savo bendriją. Dėl šio naivaus mąstymo susiklostė paradoksali ir pavojinga situacija, kad mūsų regione vienintelė galia, kuri turi aiškią geopolitinę strategiją ir geopolitinius interesus, yra Rusija, savo strategijos įgyvendinimui skirianti didelius finansinius bei informacinius išteklius. Tuo tarpu Vakarai, pasibaigus ES ir NATO plėtrai į mūsų regioną, yra įsitikinę, kad savo indėlį į mūsų saugumą yra įdėję, ir nesiruošia dalyvauti regioniniame kare dėl protų.
Rusija turi aiškią strategiją, kaip mus paversti Rytų forpostu Vakaruose ir ją nuosekliai įgyvendina, pirmiausia efektyviai vesdama karą dėl protų. Būdami ES ir NATO nariais esame dar įdomesni Maskvai. Vakarams, net ir po agresijos prieš Gruziją vis dar aiškinantis, ar Rusija yra partnerė, ar grėsmė, esame beveik vieniši prieš pakankamai galingą, efektyvią ir gerai finansuojamą brangios rusiškos naftos bei dujų pinigais vykdomą mūsų protų okupaciją. Mūsų laukiantis ekonominis ir energetinis sunkmetis, kurį artimiausioje ateityje nesunku numatyti, šiai okupacijai atvers dar daugiau erdvės.
Šis laikotarpis ir nauji iššūkiai reikalauja ypatingos Lietuvos politikų, partijų lyderių, valstybės vadovų ir visų piliečių atsakomybės. Deja, ligi šiol nerasta politinės valios apie svarbiausias problemas kalbėtis rimtai ir nuosekliai, tartis ir ieškoti efektyviausių sprendimų.
Mes siūlome rasti tinkamą būdą neatidėliojant aptarti ir rasti nacionalinį sutarimą dėl svarbiausių iššūkių nacionaliniam saugumui: karinėje, energetikos, ekonomikos, informacijos ir vidaus politinės sistemos veikimo srityse.
Esame įsitikinę, kad ypač daug pokyčių turėtų įvykti krašto gynybos strategijoje. Turime iš naujo apsispręsti dėl kariuomenės modelio, finansavimo, ginkluotės įsigijimo prioritetų. Akivaizdu, kad turėtų būti žymiai sustiprinti kariuomenės gynybiniai pajėgumai, turime įtikinti partnerius, kad gyvendami šiame regione pirmiausia turime būti pasiruošę užtikrinti NATO sutarties 3-ojo punkto įgyvendinimą, t.y. nuostatą, jog kiekviena NATO valstybė yra atsakinga už savo teritorijos gynybą. Turime turėti proporcingą mums kylančioms grėsmėms ir mūsų galimybėms požiūrį į dalyvavimą ekspedicinėse misijose. Turėtų būti žymiai labiau išplėstas bendradarbiavimas gynybos srityse su pietiniais ir šiauriniais kaimynais. Kol kas čia taip pat pasigendame realių darbų, girdime tik daug kalbų ir pažadų bendradarbiauti energetikos projektuose, tačiau apie bendrus gynybos projektus ir bendradarbiavimą gynyboje negirdėti nė kalbų.
Energetikos saugumo reikaluose turime daug svarbių strateginių projektų, kurių įgyvendinimas nusikalstamai vėluoja. Tai gali lemti tik mūsų pačių aplaidumas arba efektyvios ir sėkmingos „Gazpromo“ pastangos neleisti mums tapti nepriklausomais. Akivaizdu, kad didžiausia problema, sprendžiant energetinio saugumo reikalus, tampa savarankiškos, nepriklausomos nuo „Gazpromo“ politinės valios stygius valdžios koridoriuose.
Ekonominio saugumo reikaluose yra būtina valdžios jėgomis realiai įvertinti galimus rizikos veiksnius, susijusias su Rusijos rinka. Rusijos finansų sistema skaudžiai reaguoja į pasaulinius įvykius ir į Rusijos santykių su Vakarų pasauliu pasikeitimus. Akivaizdu, kad dabartiniai dideli pelnai, kuriuos Lietuvos verslas uždirba Rusijos rinkoje, gali būti trumpalaikiai ir greitai pasibaigsiantys, nepriklausomai nuo Kremliaus valdžios požiūrio į Lietuvą. Todėl žymiai daugiau valdžios pastangų reikia dėti padedant mūsų verslui atrasti naujas turtingas rinkas: Kiniją, Indiją, Persų įlankos šalis, Braziliją ir pan.
Vidaus politikoje turėtume apsibrėžti aiškią „Rusijos sulaikymo strategiją“, kurioje ypač svarbus būtų „minkštųjų“ grėsmių šalinimas – stiprinti Lietuvos valstybės informacinius ir analitinius gebėjimus, didinti informacinį analitinį darbą atliekančių institucijų skaičių, stiprinti jų veiklos kokybę, atsispirti Lietuvos informacinio, kultūrinio ir politinio lauko užvaldymui. Tokios strategijos projektą mes pateikėme dar praėjusiais metais, apie jos strategijos įgyvendinimo planus kalbame savo „Veiksmų 2009-2012 metais programoje“ (Rinkimų programoje). Esame tikri, kad nuoseklus, kryptingas darbas tikrai duos reikalingus rezultatus.
Rusijos agresija prieš Gruziją turėjo mus visus pažadinti. Gruzijos tauta sumokėjo didžiulę kruviną auką už tai, kad pagaliau pasaulis ir mes praregėtume. Pavojus nebėra toks baisus, kai jį matai ne tik pats, bet jį mato ir tavo kaimynas. Pavojus tampa dar mažesnis, kai pasirengi jį tinkamai pasitikti. Mes ir siūlome to imtis.
PRADĖKIME....
