Netrukus - spalio 28-31 d. - Oskaro Koršunovo teatras pakvies į pirmąją šio sezono premjerą - Viljamo Šekspyro “Romeo ir Džuljetą”. Spektaklį režisavo Oskaras Koršunovas, scenovaizdį sukūrė garsi scenografė, 2002-2003 m. teatrinio sezono geriausios dailininkės titulą pelniusi Jūratė Paulėkaitė, kuri dalijasi mintimis apie spektaklio kūrimo procesą.
Tu dalyvavai pačioje spektaklio sumanymo pradžioje, pačioje užmaišymo virtuvėje. Papasakok, kaip radosi “Romeo”, kaip kūrėsi scenovaizdis?
Skaitydama Šekspyrą, tiesiog matai, kaip vyksta pjesė, kaip kepami tortai Džuljetos vestuvėms. O virtuvės aplinka mums su Oskaru toptelėjo kartu, kažkaip intuityviai, mūsų vizijos sutapo. Vėliau Oskaras tą idėją plėtojo picerijos linkme... Veiksmas vyksta labai buitiškoje aplinkoje, žinoma, estetizuotoje, tarp aliuminio stalų, tarp pašluosčių, samčių, mūsų prisiminimų faktūrų. Tai sunku susieti su įprastu įsivaizdavimu apie “Romeo ir Džuljetą”. Pati scenografija nekinta, jos pastovumą vis dėlto paauksina alcheminis jausmas, kad paprasti ir banalūs dalykai virsta šventais.
Koks tas jausmas?
Mes kalbam konkrečiai apie Romeo ir Džuljetos meilę. Meilė kaip alcheminis darinys pakeičia banalybę, sutaurina realybę. Žodžiu, virtuvėje atsiranda dangus: balkono scena (nors pas mus balkonas pakeltas). Be to, virtuvėje prasideda karas, istorija, gyvenimas: joje gaminamas maistas kaip gyvenimo esencija. Virtuvė yra pamatinis dalykas, labai gyvybingas, kūniškas, su savo perturbacijomis. Todėl manęs nebaugina scenovaizdžio statika. Veikiant aktoriams, šviesoms, vandeniui, tešlai, jis pasidaro gražus lyg ikona.
Lyg rytas. Beje, scenovaizdis turi kažkokį chronologinį mechanizmą, kitaip skaičiuojantį atmosferinę parą.
Jis nesisuka erdvėje, yra gana lokali metafora.
Vadinasi, joje nebereikia konkrečiau lokalizuoti Romeo ir Džuljetos, pvz., balkonas nėra išskirtinė jų veiksmo vieta, kurioje jie neišvengiamai sueis.
Taip, tiesiog išeis iš tų ribų, nes balkonas nėra vien balkonas. Semantiškai tai yra užribis, jie išsiveržia iš ankštosios erdvės, kurioje vyksta gyvenimas, kur toks suspaustas Montekių ir Kapulečių būvis, toks įnirtingas, kūniškas, riebaluotas. Ten, viduj, patys žemiausi sluoksniai. Apie meilę norėjosi prabilti įvairiomis kategorijomis: nuo žemiškiausios tarnų meilės iki nematerialiųjų sferų.
Kaip prie to prisideda materiali scenos faktūra, dekoras, drabužių klostės?
Visi tie puodai atrodo kaip relikvijos, votai. Daug aliuminio kelia asociacijų su praeitimi, grąžina viena generacija atgal. Ši retrospektyva svarbi pasakojant šią istoriją, istoriją iš praeities, lyg tai darytų mūsų tėvai ar seneliai. Atmatavę šį dar pasiekiamą atstumą, gavom tokį sovietinį neorealizmą, kurio patirtis dar neištrinta ir jis dar paveikus.Tas pasaulis yra vientisas, prie jo buvo derinami drabužiai. Kostiumų dailininkė Jolanta Rimkutė stengėsi, kad siluetai, detalės būtų atpažįstamos. Išsiskiria tik tešla kaip ostija altoriuje.
Nemažas altorius...
Šiaip vienas iš mažesnių. Scenografija yra labai suspausta, tik 32 kvadratiniai metrai. Toks gyvenimo sutankinimas turėtų ypač kontrastuoti su LNDT Didžiąja sale.
Beje, Avinjone scenografija stovėjo didžiulėje aikštėje.
Ir atrodė įspūdingai. Šiaip ar taip, teatro scena vis tiek yra abstraktus fonas, o ten mes turėjome vaidinti renesansiniame kieme, didesniame už LNDT Didžiąją salę. Ten scenografija atrodė kaip šiltas rankdarbis, ypač naktį. Žiūrovai, deja, to nepamatė, bet tai nebeturi reikšmės...
Tai antrasis po “Ugnies veido” jūsų su Oskaru spektaklis, kai scenovaizdis aprėpia visą gyvenimišką erdvę, joje įžvelgi viską - toks yra ženklų kondensatas. Kitaip nei “Oidipe”, kuriame gali įsivaizduoti miestą, aikštę priešais rūmus, šiame spektaklyje viskas sufokusuota. Ar lieka žiūrovams erdvės fantazijai?
Manau, taip. Tikiuosi, kad statiškas vaizdas pradės kisti sąmonėje, kad ta gyvenimiška erdvė nurodys kitą rakursą, aktualizuos užribį, pakreips simetriją. Kai du žmonės (Romeo ir Džuljeta) išeina už tų ribų, už tos visatos, tada paaiškėja, koks niekingas yra veroniečių mūšis bandelėmis, tos utėlių aistros, tas jų triukšmas... Norėjau, kad prasmės keistų viena kitą, augtų sąmonėje. Aišku, tai priklausys nuo suvokėjo. Gal bus tokių žmonių, kurie matys daugiau nei mes, kūrėjai, gal jiems spektaklis išskleis visai kitokių asociacijų?
O gal išvys paprastą “Globus” teatrą?
Gal. Mes nagrinėjome “Globus” struktūrą, scenos zonas, kostiumus, aktorius. Kai ką atkūrėm. Šekspyriškojo teatro genialumas tas, kad veiksmas buvo kuriamas plikoje vietoje, be jokių dekoracijų, miškų, - žiūrovas galėdavo vaizduotėje keliauti po realias ir visiškai efemeriškas vietas - tai puikiai iliustruoja “Vasarvidžio nakties sapnas”.
Dekoracija yra tik dekoracija?
Dekoracija kaip erdvės semantika: mūsų “Džuljetoje” ji gali reikšti ir virtuvę, ir bažnyčią. “Vasarvidyje” ji nukelia į sferas, kuriose gyvena elfai. Nesant dekoracijų, sapnas ar fantasmagorija leidžia tobulai nukakti ten, tas sferas pavaizduoti.
Toks organiškas Šekspyras...
Veikiau, sakyčiau, fenomenalus.
Kalbėjosi Ervinas Koršunovas
Modesto Ežerskio nuotr.
