Girdi, niekaip iš skandalų neišbrendanti valdžia nubloškė Lietuvą į 1926 m. gruodžio perversmo išvakares. Dar daugiau, girdi, opozicijos teises sugniaužę valdantieji mus bloškia dar giliau – į gūdžius caro laikus, kur opozicijos teisių apskritai nebūta.
Vadinasi, mūsų politika grįžo keletą amžių atgal. Bet ar tikrai? O gal priešingai – jie savo mąstymu pralenkę mus visus?
Štai pažiūrėkime, kokiomis ypatybėmis apibrėžiamas postmodernusis būvis, kuriame esą gyvena naujausias mintis ir idėjas generuojantys žmonės.
Postmodernizmo apibrėžimų ir jam priskiriamų ypatybių apstu, nes, kaip dera šiam būviui, sutarimo nėra.
Tai tik keletas galimų variantų, kas būdinga postmodernizmui: objektyvios tiesos, jos kriterijų atmetimas, neigimas; viskas reliatyvu, sąlygiška; polinkis į konformizmą, atsisakymas prisiimti atsakomybę už savo kūrybos padarinius, siekiama populiarumo čia ir dabar, negalvojant apie „kūrinio ateitį“; kūrėjui rūpi visų pirma jis pats, o ne jo herojus; idėjų, tiesos, tikėjimo ir pan. nevaržomas pasirinkimas; tikrovės ir fikcijos susipynimas.
Kai laikinoji komisija „padarė prielaidas“, kad Vilniaus miesto savivaldybėje siaučiantis „abonentas“ yra meras Artūras Zuokas, šis tuoj pat pareiškė visai nenustebęs, bet komisijos kompetencija, ją sudarančiais politikais ir jos išvadomis visiškai nepasitikįs. Jis turėjo savo tiesą: „Aš žinau, kad aš esu Artūras Zuokas“. Ir išvadas skaitančios Loretos Graužinienės, ir A. Zuoko veidas papuoštas pasitikėjimu, tiesiog negali jais netikėti arba tenka suabejoti iškart abiem ir tik dėl to, kad kažkuris iš jų postmodernizmo dvasia nenori priimti objektyvios tiesos.
Tikrovės iškraipymo ir reliatyvumo meną demonstruoja premjero Algirdo Brazausko patarėjas Vilius Kavaliauskas. Gavęs iš rinkėjos laišką su nepatogiais klausimais ir sovietinės praeities priminimais, patarėjas „Lietuvos rytui“ teigė: „Ką, ji nežino, ką sovietmečiu darė A. Brazauskas? Kokia ideologija jis užsiiminėjo? Jis, kaip aš parašiau tai moteriai, buvo inžinierius-statybininkas“. Taigi kas vienam buvo LKP CK pirmasis sekretorius, kitam tėra inžinierius-statybininkas. Argi paneigsi?
Darbo partijos lyderis Viktoras Uspaskichas, kaip tikras postmodernistas, nesivaržydamas keičia tiesas po keletą kartų per dieną, improvizuodamas pagal situaciją. Odisėjose po Lietuvą jis drąsiai kalba apie naujos Vyriausybės sudarymą, piktinasi, kad socialdemokratai visas kortas stato ant A. Brazausko, tarsi be jo nebūtų galima išsiversti, o paskui ramiausiai purto galvą ir kartoja: ne, aš taip nesakiau.
Net kurį laiką į „valstybininkų“ gretas statytas Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas vis labiau pabrėžia savo postmodernumą. Korupciją įtartas politikas turi atistatydinti (suprask, A. Zuokas), sako jis. Sutinku. Bet leiskite paklausti: ar ne korupcija įtariamas A. Brazauskas?
Ar bereikia sakyti, kad valdančioji koalicija, kurios užkulisiuose, anot to paties V. Uspaskicho, frakcijos narių lygmeniu jau deramasi dėl naujų politinių jėgų dėlionių, laikosi tik dėl to, kad visiems šiems „politiniams kūrėjams“ rūpi nuveikti savo „suplanuotus darbus“, anaiptol nesusimąstant, kad jos vidinės kovos kenkia pagrindiniam herojui – mums, rinkėjams?
Tad savivaldybių ir visos valstybės valdžią savo rankose išlaikantys politikai – tikri postmodernistai: be objektyvios tiesos, tikrovės performuotojai, tiesos chameleonai, siekiantys populiarumo, bet besirūpinantys tik patys savimi.
O jeigu jums atrodo, kad klysta jie, matyt, dar esate užstrigęs modernizmo, klasicizmo ar net nereikalingų idealų persmelkto romantizmo epochoje ir apie naujausius pažangos vėjus nieko nenusimanote.
