Kovo 18 d. Kauno valstybiniame akademiniame dramos teatre Kauno šokio teatras “Aura” pristatė du naujus šokio spektaklius - “Baltai” ir “Aseptinė zona, arba Lietuviškos sutartinės”.
Pirmąjį spektaklį kartu su Kauno šokio teatru sukūrė choreografas iš Didžiosios Britanijos Pete’as Purdy, antrojo pastatymo idėjos, režisūros bei choreografijos autorė - “Auros” vadovė Birutė Letukaitė. Skirtingų autorių darbai, scenoje atlikti tą patį vakarą, premjerą paženklino ryškiu, gal net šiek tiek trikdančiu stilistiniu kontrastu.
“Baltai” - tai lietuviškas variantas angliškojo spektaklio pavadinimo “Somewhere White”, nurodančio tam tikrą būseną, žmogaus būties kokybės lygmenį, į kurį jis eina nuo pat vaikystės. Spektaklyje ši žmogaus kelionė į šviesiąją savo esaties dalį perteikta archetipiniais, lengvai atpažįstamais ženklais - vertikalaus judesio išryškinimu, į tamsią scenos erdvę iš viršaus krintančiu šviesos spinduliu, tamsių kostiumų pakeitimu šviesiais ir “kopėčiomis į dangų”, keistai naiviai prasminiais ryšiais susijusiomis tik su paties spektaklio kontekstu ir paneigiančiomis bet kokias asociacijas su kitais meniniais kontekstais, kuriose buvo begalę kartų eksploatuotos.
Viskas atrodė taip neįtikėtinai nuoširdu, kaip pirmojoje lietuviškoje knygoje išspausdinti Martyno Mažvydo žodžiai, tapę spektaklio idėjos pagrindu. Daugelį kartų kartojama frazė: “Broliai ir seserys, imkit mane ir skaitykit” virto ne tik komunikacijos su žiūrovu, bet ir akustinės spektaklio erdvės kūrimo priemone. Aiškus siužetas buvo papasakotas aiškia scenine kalba ir tai privertė suabejoti, ar vis dar įmanomas adekvatus tokios meninės gėrio manifestacijos suvokimas, neišsklindantis postmodernių metatekstų skaitymo įpročiuose.
Po judėjimo moralinio idealizmo ir tautinio romantizmo vertikalėmis “Aseptinė zona, arba Lietuviškos sutartinės” įspūdingai, beveik nemaloniai, prislėgė visą sceninį veiksmą - judesiai buvo atliekami horizontalioje plokštumoje, šviesa prarado bet kokį transcendentiškumą ir sklido ne erdvėje, o “gulė” ant scenos grindų ir taisyklingu stačiakampiu įkalino šokėjų figūras tamsoje.
Spektaklyje “Baltai” vyravusias “dematerializuotas” meninės išraiškos formas keitė kūniškumo akcentavimas, judesys buvo svarbus ne tik kaip tam tikrų idėjų reprezentacija, bet ir realaus šokėjų buvimo “čia ir dabar” būdas. Kūniškumo sureikšminimas, artėjantis prie šokėjo redukavimo iki marionetės, reflektavo žmogaus nuasmenintą būtį technokratiškame pasaulyje.
Spektaklyje panaudota Sauliaus Paliuko vaizdo kūryba bei Antano Jasenkos, Orlando Narušio ir grupės “N!N!N!” garsas scenos erdvei suteikė mechaniniu judesiu ir elektroninio garso konstrukcijomis nužymėtus kontūrus. Muzika labiau nei judesys buvo svarbi ir spektaklio kulminacijai pabrėžti - tam panaudota Aramo Chačiaturiano muzika, kontrastuojanti su šiuolaikinių garso menininkų spektakliui sukurtu garsu.
Lietuvių menininkai paradoksaliai atsigręžė į modernaus pasaulio būtį, atsiribodami nuo romantizmo, tradiciškai tapatinamo su mūsų tautiniu mentalitetu, o choreografas iš Didžiosios Britanijos Pete’as Purdy ėmėsi asmenybės dvasinio tobulėjimo temos, remdamasis Martyno Mažvydo žodžiais.
Svarbu tai, kad šie konceptualiai ir stilistiškai skirtingi spektakliai buvo pastatyti to paties Kauno šokio teatro “Aura” - jo atvirumas įvairioms idėjoms daugeliu atveju gali tapti sėkmingos kūrybos pagrindu.
