Gulėdamas ant lovos Hekerio viešbučio kambaryje, Berlyne, netoli Kurfiurstendamo, pagalvojau, kad būtų puikus dalykas tapti teniso apžvalgininku. Kaip tik tuo metu Eurosporto kanalas rodė šveicaro Federerio ir amerikiečio Rodiko mačą. Federeris aikštelėje dirbo kaip šveicariškas laikrodis, buvo gražus kaip šveicariškas šokoladas ir jo laimėti pinigai, be abejo, keliavo tiesiai į saugų Šveicarijos banką. Štai kokie tie šveicarai. Keletą minučių norėjau būti ir teniso apžvalgininkas, ir šveicaras.
Papasakojau apie savo slaptą aistrą Ernestui. Be abejo, apie norą būti šveicaru nepasakojau. Jis man atsilygino istorija apie norvegę policininkę, kuri, dirbdama mentūroj, visą gyvenimą rašė futbolo apžvalgas, o išėjusi užtarnauto poilsio ėmėsi rašyti detektyvus. Gėrėm kavą ir kiekvienas sau keletą akimirkų tylėdami nenorėjome būti norvegais.
Tokia tad rubrikos genealogija, sukirtome rankomis, taip atsirado „Teniso apžvalga“.
Dvi pastarąsias savaites galvoju apie Ch.W. Gluko operą „Orfėjas ir Euridikė“. Gali būti, kad taip grimztu į senatvinį marazmą. Man pradėjo patikti opera. Ir nors esu diletantas operos mene, galiu apie ją samprotauti nė kiek nesidrovėdamas. Dabar diletantų laikai – asilai veržiasi valdyti valstybės, beraščiai moko rašytojus rašyti, kekšės iš TV ekranų moko doro gyvenimo būdo. Nuostabu, pagaliau visi mes lygūs. Demokratija – geras išradimas. Prieš diletantizmą neįmanoma kovoti, nes jis yra totalus, visuotinis, patogus, mielas, patrauklus, į jį lengva pasinerti, jį lengva įsimylėti, jį sunku savyje aptikti. Todėl geriausias atkirtis diletantizmui – diletantizmas. Anot turkų liaudies patarlės – kuo susirgai, tuo ir gydykis.
Jonas Jurašas pirmasis iš lietuvių menininkų taip rimtai ėmėsi rugsėjo 11 temos. Pagal neoficialią lietuvių menininkų apklausą, jie neturi motyvacijos kalbėti šia tema, bijo nuslysti į kičą ir publicistiką. Lietuviams menininkams net ir „savos“ temos, pavyzdžiui, Sibiras, partizanai, brežneviniai komunistai, neįkandamos. Arba padaro kičą, arba iš viso nesiima. O Jurašas išdrįso. Užgriozdino XX amžiaus dangoraižių griuvėsius ant klasicistinės muzikos voratinklio. Dievai žino, kaip visa tai atrodo, bet įspūdis stiprus. Po sceną šlaistosi gaisrininkai, palubėmis skraido amūras, - beveik kinas, beveik kaip „Bohemoj“. Tiesa, atrodo nelabai kaip – galima drąsiai pasakyti, kad forma užgožia turinį, tai yra, dekoracijų konstrukcijos per sunkios tokiai perregimai, tokiai labiau koncertinei, kamerinei, dvaro salonui, o ne dramos spektakliui, kurį stato Jurašas, tinkančiai muzikai. Kita vertus, kontrasto principas, kuris bent jau pusę spektaklio veikia (paskui jis silpsta ir sąsajos su šiais laikais tirpsta) yra galinga stilistinė priemonė. Kodėl gi ne. Bet dabar norėčiau leistis į paslaptingą ir žavų, netikrą, pilną autentiško dirbtinumo operos pasaulį. Man be galo patinka operų siužetai. Personažai. Aistros, kuriomis jie apkibę. Tų aistrų ir jausmų reiškimo būdai. Rankų mostai, dainininkų pozos, drabužiai, šukuosenos. Opera kaip kalėdinė dovana, kaip spalvotas vyniojamasis popierius, kurį prakrapščius laukia stebuklas – balsas. Balsas, kuris, anot poeto, kartais pergyvena širdį. Netgi ne kartais, o visada.
Iš pradžių Orfėjas panašus į sužeistą biržos brokerį – griūva dangoraižiai, Euridikė žūva, Orfėjas, sutvarstytas balta tvarsliava, kenčia. Paskui pasipila Boscho vaizdiniai ir Orfėjas jau panašus į santechniką, su ilgaauliais batais ir kombinezonu. Galiausiai Orfėjas tarsi jau ir poetas – nes juk santechnikas net girtas nekištų galvos tarp arfos stygų mėgindamas nusižudyti.
Gluko laikais buvo madinga klausytis kontratenorų. Kadangi kontratenorą Lietuvoje sunku rasti, režisierius rado išeiti – pakabino už sėklidžių berniuką, jis uždainavo kastrato balsu, - tokią motyvaciją perša skraidantis ir Orfėjui užduotis skiriantis Amūras. Regis Jeano Cocteau filme „Orfėjas“ pragaro pasiuntiniai važinėja motociklais. Jurašo dangaus pasiuntinys skraido „senoviškai“, kaip Karlsonas. Jeigu jau po sceną šmirinėja ugniagesiai, Amūras galėtų būti šiuolaikiškesnis. Mažiau iškristų iš konteksto.
Per pertrauką moterys, susispietę aplink programą, ieškojo kas gi atlieka Orfėjo vaidmenį – pagaliau virš palinkusių galvų nuvilnijo palengvėjimo atodūsis. Graikas. Ne lietuvis. Lietuvis su tokiu balsu... Lietuvės moterys vis dėlto apie vyrą galvoja pagal klasikinę patriarchalinės ideologijos suformuotą šabloną. Jeigu vyras dainuoja moters balsu – jis arba graikas, arba jam atsitikusi nelaimė. Kad ir kaip būtų, juo pasitikėti negalima.
O štai Euridikės elgesys lietuvių moterims visiškai suprantamas. Orfėjas išmeldžia savo mirusią žmoną iš Hado gniaužtų, bet gauna nemalonią užduotį – nepažiūrėti į ją. Jis net negali apie šią sąlygą prasitarti žmonai, todėl Euridikei visiškai motyvuotai kyla klausimas – kodėl tu į mane nežiūri? Ką, aš tau nebegraži? O gal, galvijau, kol aš čia mirusi ilgėjausi, tu jau susiradai kitą? Greitai pažiūrėk į mane, o jeigu ne – aš niekur neisiu. Sėdėsiu pragare ir pasikark tu su savo arfa! Žodžiu, Euridikė taip užkniso Orfėją, kad jis ėmė ir pažvelgė į ją.
Tai visiškai nauja Orfėjo ir Euridikės mito interpretacijos versija. Anksčiau maniau, kad Orfėjas tyčia atsisuko į Euridikę, nes nebenorėjo, kad ji grįžtų. Jis norėjo būti laisvas ir drauge – teisus visuomenės akyse. Maždaug taip – klausyk, visuomene, aš juk viską padariau, ėjau, žeminausi, prašiau, bet man nepasisekė, iš didelės meilės atsisukau, pažvelgiau į ją aistros sklidinomis akimis ir štai – nubaustas! Bet padarė jis tai tyčia, nes Euridikė jau buvo gerokai pabodusi.
Taigi režisierius rado adatos skylutę naujai versijai – Euridikė irgi buvo ne iš kelmo spirta. Ateina mylimasis ir nežiūri, tarsi ji būtų pasenusi, blogai parinkusi makiažą, nebe tokia graži, kaip anksčiau ir panašiai. Moterys tokius dalykus iš tolo užuodžia. Kad vyro mintys jau kažkur kitur. Asmik Grigorijan be proto graži, bent jau iš salės vidurio, tačiau supaisysi tuos graikus.
Tiesa, žvelgiant į dekoracijas (antroje operos dalyje atrodo, kad veiksmas vyksta ligoninėje) gali kilti mintis, kad scenoje vis dar Niujorkas, pavyzdžiui, viena iš miesto ligoninių. Orfėjas ( vėl brokeris, nors ir su santechniko batais ir kombinezonu) ateina aplankyti Euridikės ir gydytojai jam pasako: tau, Orfėjau, reikia parduot visą savo turtą, kad išgelbėtum savo žmoną. Ir jis pagaili pinigų, tai yra, sulaužo sąlygą, atsisuka į Euridikę savo šykštumo perkreiptu veidu, pabučiuoja ją Judo bučiniu. Arba Euridikė – visam laikui likusi neįgali, ir Orfėjas jos išsižada, tai yra, vėl atsisuka į ją ir pabučiuoja Judo bučiniu.. ir taip toliau.
Operos finalas neįdomus. Kažkodėl švenčiama meilės pergalė prieš mirtį. Akivaizdi romantikų perversija.
