Kai protokolą surašęs policininkas Verbiejus pagaliau išėjo, ponia Emilija piktai dėbtelėjo į vyrą ir jau kelintą sykį pakartojo tą patį retorinį, priekaištą ir kaltinimą konstatuojantį klausimą:
- Nejaugi manai, kad kas nors patikės kvaila pavogto dviračio istorija?
Sutuoktinis Juozapas pastaruoju metu girtuokliavo. Dažniau nei anksčiau. O tas anksčiau buvo jau prieš porą metų, kai jis išėjo į pensiją. Ir ponia Emilija buvo beveik įsitikinusi, kad jo dviračio niekas nepavogė, paprasčiausiai Juozapas bus kur nors jį palikęs. Pasivaišino su bičiuliu ir paliko patvory. Ir tas cirkas su policija visiškai nereikalingas. Tik apsijuoks prieš žmones, suteiks pretekstą kandžioms replikoms.
- Negi tu manai, kad patikės... – vėl norėjo pakartoti klausimą Emilija, bet vyras ją nutvilkė tokiomis baisiomis akimis, kad ji likusią klausimo dalį pakartojo sau panosėje. Ji ir pati suprato, kad klausimas beprasmis (kuo dažniau jį kartojo, tuo jai pačiai jis skambėjo vis beprasmiškiau), bet nuolatinės vyro girtuoklystės išvargino moterį ir ji paprasčiausiai norėjo jam įgelti. Dviratis buvo apynaujis, pirktas kaip tik išėjimo į užtarnautą poilsį proga.
Jeigu Dievas vis dėlto yra, ir jeigu jis vyras, o dar žydas, kas gali laukti moters po mirties? Netikiu aš šitomis nesąmonėmis, netikiu, šaukia Juozas, kai ji ragina jį eiti į bažnyčią, nėra, visiškai nieko nėra, niūriu balsu kartoja jis, jeigu tik kalba pakrypsta religijos temomis. Ponia Emilija, kai buvo jaunesnė, taip pat bažnyčią lankė, galima sakyti, formaliai. Sulaukusi amžiaus, kai mėnesinių reguliarumą pakeičia vizitai pas gydytojus, ji pasirengimą amžinajai kelionei ėmė vertinti kur kas rimčiau. Kaip gi taip, tiek puikių paveikslų, pastatų, tiek jaunų vyrų į kunigus stoja, celibato laikosi, ir nieko? Taip negali būti... Tik štai vienas dalykas keistas, jeigu tiek daug religijų, kaip gali būti Dievas vienas? Ką jis – mada? Kaip koks nors drabužis – vieniems reikia Alacho su purvinu chalatu, kitiems – Kristaus, kabančio tarp dangaus ir žemės, tretiems Jahvės, ketvirtiems dharmos ir nirvanos – ir visiems pagal pageidavimą? O jeigu iš tiesų dievų yra daug ir tarp jų taip pat vyksta varžybos, politinės batalijos. Jeigu jie vieni kitiems įsiskolina, dovanoja dovanas, suteikia velykinių ar kokių nors pesacho nuolaidų? Pavyzdžiui, jei musulmonas, užmušęs krūvą kitatikių, po mirties iš tikrųjų gaus keletą žmonų, tai kas gali garantuoti, kad ji, ponia Emilija, nebus pasirinkta kaip kokio nors bjauraus teroristo sugulovė? Tiesa, sakoma, kad jie geri meilužiai, tie juodaplaukiai, gaurais apaugę laukiniai, bet po mirties patekti į haremą... - galvojo ponia Emilija, atsirėmusi į vėsaus, šviesiai ruda spalva dažyto suolelio atkaltę ir moters skruostai šiek tiek raustelėjo. Paskui ji šyptelėjo savo mintims, tarsi jos būtų kažkas kita, nei ji pati ir vėl atsivertė maldaknygę.
Ji vis dėlto dar sykį pakartojo klausimą apie dviratį, ir vyras neišlaikė – trenkė į žemę viską, kas buvo ant stalo: lėkštė subyrėjo į daugybę šukių, cukrinė skilo pusiau, pažerdama cukraus gabalėlius po visą virtuvę. Šakutė ir peilis, ko gero, nepatyrė rimtesnių pokyčių. Hm. Gerai, kad savo mėgiamą arbatinį buvo pastačiusi ant spintelės. Tokio įsiutusio Juozapo ji seniai nematė. Nejaugi viskas dėl to nelaimingo dviračio? Nieko, tegul pasikankina. Jis nėra jau toks šiknius, kaip kai kurie jo bendraamžiai, bet pastaruoju metu per daug atsipalaidavęs. Išeidama į bažnyčią ponia Emilija griežtai pasakė, kad grįžusi rastų virtuvę sutvarkytą.
Užgrojo vargonai, moteris priklaupė, stengdamasi išmesti iš galvos buitinių rietenų fragmentus iš galvos ir susikaupti maldai.
Neteisinga, kai vaikai išeina anksčiau už savo tėvus, - ši mintis ponią Emiliją pasitikdavo kiekvieną sykį, kai tik ji užsukdavo į kapines ( o eidama iš bažnyčios tai darydavo kiekvieną sykį) aplankyti dukters kapo. Žuvo nesulaukusi nė keturiasdešimt. Nesaugus greitis, girtas vairuotojas, keletas lavonų, metalo laužo krūva, skausmo kalnas, ašarų upeliai, kilogramas piliulių, raminamųjų, migdomųjų ir kitokių. Argi įmanoma kuo nors išgydyti atmintį... Kam tai rūpi. Moteris apsižvalgė – arti nematyt nė vieno lankytojo. Greitais įprastais judesiais ant kapo pasitiesė kilimėlį, atsigulė ant nugaros. Žemė dar nespėjusi įšilti, dangus švarus, nė menkiausio debesies, lyg būtų netikras, aptrauktas melsva drobe ir kiekvieną akimirką galintis praplyšti, ir iš to plyšio vieną sykį staiga plūstels begalinė tamsa ir šaltis, o gal atvirkščiai – ugnies kamuoliai ir viską deginantis verdantis lietus. Kai nėra žmonių, ji visada taip daro – stengiasi įsijausti į mirusiosios vaidmenį, pajusti tai, ko niekad nejuto ir niekad nejus – kažką, kas visą gyvenimą stūksojo tolumoj, kėlė nerimą ir baugulį, bet taip niekada ir nepriartėjo...
- Ar jūs gerai jaučiatės, - pasigirdo balsas iš dangaus ir ponia Emilija krūptelėjo. Atmerkė akis: ant takelio šalia kapo stovėjo pusamžis vyras. Moteris nevalingu judesiu timptelėjo žemyn sijoną, atsistojo, sulankstė kilimėlį, dar sykį pasitaisė drabužius.
- Puikiai, - pasakė linktelėjusi vyrui ir nuėjo taku vartų link. Tai keistuolis, kas gi klausia numirėlio, ar jis gerai jaučiasi, šyptelėjo sukdama prie parduotuvės, kurioje ketino nusipirkti gabalą vyšnių pyrago, o gal net ir tortą su paukščių pienu, velniop tas visas dietas, kuriomis pastaruoju metu mėgino kankinti savo stamboką kūną.
Juozapai, trauk galas tą dviratį, nusipirksim naują, - tokius ar panašius žodžius norėjo ištarti ponia Emilija, grįžusi namo, tačiau vos perkėlusi koją per virtuvės slenkstį keletui akimirkų apskritai neteko žado. Jos nuostaba buvo tokia didelė, kad moteris skubiai uždarė virtuvės duris ir nuėjo į svetainę, kurios duris taip pat uždarė, paskui atsisėdo ant fotelio krašto ir rankomis stipriai užspaudė ausis. Po keleto akimirkų iš jos gerklės pasigirdo garsas panašus į inkštimą.
Gydytoja Goda Strimaitienė atvažiavo po pusantros valandos. Be abejo, būtų atvykusi ir greičiau, bet ponia Emilija jai paskambino ne iš karto.
Atsipeikėjusi po pirmo šoko, ji grįžo į virtuvę jau turėdama konkrečių veiksmų planą: ryžtingai nupjovė virvę, jau spėjusį atvėsti vyro kūną nuvilko prie tachtos. Atgavusi kvapą, perrengė Juozapą švariais marškiniais. Marškinėliai, kuriais jis vilkėjo pasikardamas, buvo be apykaklės, o ponia Emilija nenorėjo, kad virvės paliktos žymės būtų matomos. Ji apskritai nenorėjo, kad apie savižudybę būtų kam nors daugiau žinoma, išskyrus Godą, jaunystės draugę, vyriausiąją miestelio ligoninės gydytoją. Savižudžių, ypač pakaruoklių, kunigas nė iš tolo neįsileidžia į bažnyčią, o ir kaimynams bei pažįstamiems būtų proga laidyti piktus liežuvius: ponia Emilija nenorėjo, kad nevykusi vyro mirtis susilpnintų jos socialines pozicijas. Atvirkščiai, ji norėjo būti normali, padori našlė, kurios gyvenimą gedulas ir orūs laidotuvių ritualai sutaurina, o ne teršia apkalbomis ir nešvankiais įtarinėjimais.
- Tu nepasakei, kad jis pasikorė, - priekaištingai lingavo galva Goda, neatitraukdama akių nuo melstelėjusio Juozapo veido.
- Goda, noriu paprašyt labai svarbaus dalyko, - susikaupusi prabilo ponia Emilija. – Parašyk pažymą, kad jis mirė nuo infarkto.
Gydytoja tebežiūrėjo į velionį ir nieko nesakė. Jau ir taip liesas vyro veidas po mirties dar labiau sukrito, skruostai ir akys įdubo, skruostikauliai iššoko, tarsi pasitraukus gyvybei jo viduje būtų atsiradusi tuštuma, vakuumas, mėginantis sunaikinti ir kūniškąjį žmogaus pavidalą, suspausti jį, išsunkti iki paskutinio lašo.
Jeigu ponia Emilija būtų klausiusis, būtų girdėjusi, kad gydytoja keletą minučių niekaip negali užvesti automobilio, nes pro ašaras nemato, kur įkišti raktelį, tačiau ponia Emilija nieko nebegirdėjo: jos ausyse skambėjo griežtas, o gal kiek ir piktdžiugiškas draugės atsakymas: „Ne!“. Ji nesutiko konstatuoti infarkto.
- Goda, po velnių, kodėl? – susinervino ponia Emilija. – Tu žinai, kas čia prasidės, kai visi sužinos... – jai net kvapą užėmė nuo tokios minties, ir moteris nutilo.
- Aš negaliu, - purtė galvą gydytoja. – Negaliu tau atleisti, tai tu, tu jį sužlugdei.
Ponia Emilija išpūtė akis.
- Goda, kas tau? Ką tu čia kalbi, Goda, ar tu su manim kalbi? Goda, atsipeikėk!
- Aš jį mylėjau, aš mylėjau, o ne tu. Tu paprasčiausiai pasinaudojai proga, ir to aš tau niekad neatleidau. Įsitempei jį į lovą kaip paskutinė šliundra... Niekad neatleidau, niekad. Ir neatleisiu. Visuomet ateina metas atsiskaityti. Ir kodėl tu manai, kas kas nors patikės savižudybės versija? Gal jį kas nors pasmaugė miegantį? Kur įrodymai, kad tai savižudybė, a?! Kur!!? – Goda atsistojo, pabučiavo numirėliui į kaktą ir pasuko prie durų. Dar sykį atsisuko, prikimusiu, ašarų smaugiamu balsu tyliai ištarė: - Tu jį pražudei, tu.
- Kokias čia nesąmonės kalbi, Goda, atsipeikėk. Juk tai tikriausias marazmas, dėl Dievo meilės. Jūs tik paklausykit, net nejuokinga! Jeigu kas nors tarp jūsų ir buvo – juk tai buvo prieš tūkstantį metų! Kodėl tu visus tuos metus tylėjai, kodėl staiga dabar, kas atsitiko? – ponia Emilija nebeturėjo jėgų stovėti ir klestelėjo ant tachtos šalia velionio.
Tiek siurprizų per vieną dieną jai buvo jau per daug. Goda nieko nebeatsakė, išvažiavo, ir viskas. Niekas nepatikės savižudybės versija? Kaip tai suprasti? Poniai Emilijai ėmė kaisti viena veido pusė, o pakaušis atvirkščiai – atrodė, kad viršugalvis pasinėrė į ledą.
Policininkas Verbiejus keletą sykių taukštelėjo krumpliais į duris ir nelaukęs kvietimo žengė į vidų. Nors su Juozapu buvo pažįstamas jau keliolika metų, bet iš pradžių jis netikėjo vagystės istorija. Kaip ir Juozapo žmona ponia Emilija manė, kad dviratį vyras bus palikęs kur nors pas sugėrovą. Bet ne, atsirado. Už keleto kilometrų nuo miestelio, prie autobuso stotelės. Nors ir smulkmena, bet vis tiek gerai, kas gerai baigiasi, darydamas virtuvės duris pagalvojo policininkas Verbiejus ir sustingo tarpduryje, nes pamatytas vaizdas jį pribloškė: Juozapas, užsimerkęs ir kažkaip nepatogiai nunarinęs galvą, pamažu kilo nuo grindų aukštyn. To keisto reiškinio priežastis buvo šalia ir akivaizdi – ant kėdės stovėjusi ponia Emilija per šviestuvo kablį pernertą virvagalį iš visų jėgų traukė žemyn ir jos vyras, šiek tiek trūkčiodamas, iš lėto kilo aukštyn, į dangų, nors jo veidas neatrodė patenkintas tokia perspektyva. Policininkui Verbiejui akimirksnį net pasirodė, kad Juozapo veido išraiška panaši į žmogaus, kuriam spaudžia per ankšta apykaklė, o jis neturi teisės jos pasitaisyti.
