Štai dar vienas balsas už bendruomeniškumą ir pilietinę visuomenę, balsas garsaus trimito virtuozo, kompozitoriaus, džiazo (ir ne tik) muzikanto, balsas iš mums gal truputį mažiau pažįstamos Amerikos. Jo pasisakymą išspausdino politikos ir kultūros savaitraštis „New Republic“.
Wynton Marsalis: Svingo galia
Vos praūžus uraganui „Katrina“ sulaukiau daugybės telefono skambučių iš viso pasaulio. Buvo reiškiama užuojauta, siūloma pagalba. Dabar tų skambučių nebeliko. Tie, kurie skambina dabar, yra pritvinkę pasibjaurėjimo biurokratų nemokšiškumu, pykčio beasmeniams „jie“, kurie atsakingi dėl visko, pradedant numatymu, kurios dambos dabar bus pralaužtos, ir baigiant parinkimu žmonių, kurie jau gali grįžti namo. Tai atsitiko dėl „jų“ kaltės. „Jie“ buvo atsakingi. Šiuo atveju „jie“ – tai meras Naginas, gubernatorius Blanco, sekretorius Chertoffas ir prezidentas Bushas.
Tačiau ši vis dar tebesitęsianti tragedija yra tokio masto, kad tokie galingi „jie“, kurie būtų pajėgę tiek daug visko sukontroliuoti, dar turės būti surasti. Bergždžia demonizuoti tuos, kurie gali būti apkaltinti, apsimesti, kad jei šie visagaliai būtų darę savo darbą, tokia didžiulė žala nebūtų buvusi padaryta. Naujojo Orleano atveju „mes“ taip pat matėme, kai dambų remontui skirti pinigai buvo paimti iš federalinio biudžeto, nepaisant perspėjimų dėl skaudžių padarinių, kurių nusakė JAV karo inžinieriai; „mes“ nekreipėme dėmesio į vietinę ir šalies spaudą, kuri pranašavo šią paskutini teismo dieną; „mes“ nusiraminome ir apsiribojome trečiosios kategorijos apsaugos priemonėmis, norėdami apsisaugoti nuo ketvirtosios ar penktosios kategorijos išpuolių; „mes“ buvome pernelyg patenkinti Naujuoju Orleanu ir Vašingtonu.
Žvelgdami į tai, kas atsitiko Crescento mieste, mes artėjame prie paprastos tiesos: visuomeninės nelaimės sudedamosios dalys egzistuoja visuose Jungtinių Amerikos Valstijų miestuose. Matote, mes pernelyg užsiėmę, kad rūpintumės skurdu, visuomeniniu švietimu, benamiais, priklausomybe nuo narkotikų, menu, netgi politiniais procesais. „Neturiu laiko sekti, kas vyksta Kongrese“; „argi nėra organizacijų, kurios galėtų tą daryti?“; „pernai aš už juos balsavau“; „esu įsitikinęs, kad jie tuo pasirūpins“. Tikiu, kad Jungtinės Valstijos padės atkurti Naująjį Orleaną, nes Naujasis Orleanas padėjo sukurti Jungtines Valstijas; tačiau atkūrimo principai gali parodyti pasauliui, kad Amerikos didybė yra šis tas daugiau nei akcijų biržos ir karinė galia. Žinau, kad mes pajėgūs pastatyti daugiau nei prekybinius pasažus ir teminius pramogų parkus, mes pajėgūs veikti kaip bendruomenė. Žinau šitai iš džiazo meno.
Džiazas kilo Naujajame Orleane 1910 metais, susiformavo XX a. trečiajame dešimtmetyje ir ketvirtajame dešimtmetyje tapo populiariausia muzika Amerikoje. Septintajame dešimtmetyje visa šalis pradėjo suvokti pačią seniausią džiaze slypinčią lygybės idėją. Džiazas visada buvo susijęs su mūsų amerikietiška tapatybe – nuo projektų iki penthauzų. Dabar mes esame nekantri tauta, mes reikalaujame greitų sprendimų. Jei negalime sutvarkyti problemos esmės, sutvarkome jos paviršių ir keliaujame toliau. (Pernelyg užsiėmę mokytis dainuoti? Tai žiopčiokime lūpomis. Nėra laiko fizinei mankštai? Pasidarykime plastinę operaciją.) Daugelis iš mūsų esame pasirengę tam, kad „Katrinos“ istorija pasibaigtų, kai ji dar tik prasideda. Taigi jei mes norime remtis vien mūsų geriausiais ketinimais, siūlyčiau susiprotėti pasitelkiant džiazo svingavimo principą. Svingas yra nepalaužiamumo filosofija. Jis leidžia mums išsaugoti pusiausvyrą, kai išorinės jėgos grasina ją sunaikinti. Svingo esmė – du visiškai skirtingi instrumentai, mušamieji ir bosas, turi groti su visiškai tokiomis pačiomis intencijomis. Lėkštės, į kurias kartu su kiekvienu smūgiu suduoda būgnininkas, yra pačiame aukščiausiame registre, o bosinės natos, taip pat artikuliuojamos kartu su kiekvienu smūgiu, yra pačiame žemiausiame registre. Kad svinguotum, šie kraštutinumai turi susitikti ir būti kartu. Jei manote, kad susitikti sunku, tai veikiausiai žinote, kad likti kartu beveik neįmanoma. Visi gali svinguoti keletą taktų, tačiau svingavimas – patvarumo dalykas. Jis išmėgina jūsų galimybių dirbti drauge su kitu žmogumi ribas, sugebėjimą sukurti abipusį jausmą.
Štai kokių savybių dabar reikia šios šalies piliečiams: ilgalaikių įsipareigojimų klausimams, kuriuos ši tragedija išryškino. Yra kultūriniai klausimai (Naujojo Orleano istorijoje glūdi nemaža dalis Amerikos kultūros savitumo, tačiau kiek mūsų šalis investuoja į meną, į supratimą, kas mes esame?); vyriausybės nemokšiškumo klausimas (kasdien mes abejingai kenčiame žmonių niekinimą, kurį demonstruoja biurokratinė mašina, praradusi ryšį su žmonėmis, kuriems tarnauti ji buvo sukurta); ir rasinis klausimas, galbūt pats pavojingiausias Amerikos klausimas. Žinoma, klasė yra svarbi problema, tačiau Amerikoje rasė suteikia klasei ypatingo aštrumo. Rasės klausimas visada buvo naudojamas, siekiant poliarizuoti žemiausias klases. Dauguma telefono skambučių, pasiekusių mane iš Naujojo Orleano gyventojų, viešai smerkia rasizmo augimą. Mano draugai iš vidurinės mokyklos laikų man sako, kad jie dar niekada nėra matę tokios pagiežos, ir tai yra baltieji bičiuliai, pasakojantys apie savo draugus ir šeimą, o ne apie repo žaidimo aukas. Tačiau Naujasis Orleanas, nepaisant visų jo rasinių problemų, atstovavo, netgi poetine prasme, juodosios ir baltosios tapatybės bendrabūviui. Miestas išgarsėjo elegancijos (Prancūzų opera, puikūs drabužiai, kaukių baliai, aukštos klasės architektūra, nuostabi virtuvė) ir nežabotos laisvamanybės (gatvės kautynės, prostitucija, kyšininkai politikai, lošimas, ydos ir linksmybės) darna. Turtingųjų elegancija ir nesivaržymas ir dar daugiau laisvės vargšams. Vergai turėjo teisę groti savo kūrinius ir netgi dalyvauti Prancūzų operos renginiuose. Būtent šių, atrodytų, priešingų dalykų dermė kartu su laisve suteikia gyvenimui daugiausia saldumo. (Bliuzas – liūdna daina su linksma intonacija.) Kai griežtesnės rasinės segregacijos įstatymas kreolus pavadino juodaodžiais, džiazo kokybė sustiprėjo, nes kreolai ir juodaodžiai muzikantai buvo priversti pripažinti vieni kitų įgūdžius.
Dabar, iškraustę 300 000 šeimų, kaip tauta mes esame priversti tiesiogine prasme suartėti vienas su kitu ir vienas su kitu elgtis kitaip nei iki šiol. Džiazo raida parodė, ką gali padaryti susitelkę amerikiečiai. Be tam tikrų nepatogumų nuostabių dalykų pasiekti nepavyks. Ar dabar mes pripažinsime, kad šioje žemėje mums skirta gyventi drauge? Ar galų gale atsikratysime tvirtinimo, kad kiekviena amerikiečių karta mokysis iš ankstesniųjų kartų puikybės? Kodėl dabar sistema nesugeba padėti žmonėms, nors privalėtų jiems padėti? Neturime taikstytis su nemokšiškumu, fanatizmu ar gobšumu. Naujajame Orleane veisiasi tikros didelės kuojos ir mes turime tokią patarlę: „Užgesinus šviesą kuojos išsilaksto“. Privalome tos šviesos neužgesinti.
Wynton Marsalis yra Lincolono centro Džiazo skyriaus meno vadovas.
