Izraelyje, Haifoje, gyvenantis Judelis Beilesas yra žmogus išimtis: vienintelis išliko po nacių žydų sušaudymo Kauno IX forte; iš laisvės grįžęs į Kauno getą išnešė ir išgelbėjo 22 kūdikius; patekęs į Dachau konclagerį nuolat provokavo gyvenimą, ieškojo mirties, bet stebuklingai išliko. Pokario metais su ginklu kovojo už Izraelio nepriklausomybę, šiandien jis lieka ir Lietuvos patriotas.
Duodamas šį ilgą interviu telefonu, transliuotą per Lietuvos radiją, pašnekovas ne tiek kalbėjo, kiek temperamentingai šaukė.
Už ką jūsų tėvas Eliazeris Beilesas gavo Lietuvos savanorio medalį?
Jis mokinosi daktaru, kariuomenėje dirbo sanitaru. Ir mano motina, Varšuvoje baigusi dantų gydytojos mokslus, taip pat buvo Lietuvos savanorė. Kartą mūšyje mano tėvas kūnu pridengė savo karininką ir visos kulkos teko jam pačiam. Tėvą slaugė mano būsimoji motina. Vyriausiasis karininkas jai pasakė: “Žiūrėk, kad jis liktų gyvas”.
Jūsų mama iš nuotraukų - labai graži moteris...
O jos sesuo buvo išrinkta Kauno grožio karaliene...
Ar jums pavyko išsaugoti tėvo medalį?
Taip, aš jį turiu. Ir tėvo, ir motinos medaliai, ir tėvo kryžius visą laiką buvo mūsų namuose Kaune, salone stovėjusioje stiklinėje spintoje. Paskiau, geto laikais, 1941 spalio 29 d. mus išvarė, kai vyko vadinamoji didžioji akcija. Ten buvo mano broliai, močiutė ir dar vienas su mumis gyvenęs našlaitis - jo tėvai buvo pabėgę į Rusiją, mes jo nepažinojome, bet jis stovėjo, verkė, todėl mano motina paėmė pas mus...
…papasakokite, kaip vyko didžioji akcija?
Mane su tėvu ir motina siuntė į mažąjį getą, iš kurio buvo vedami į mirtį. Mes to dar nežinojome, manėme, kad ves dirbti. Kai 6 val. iš ryto mus išrikiavo eilėmis po aštuonis, stovėjome pirmi. Vedė mus iš didžiojo geto į mažąjį per tiltą, vienas getas buvo žemiau, kitas aukščiau. Ten buvo spygliuota tvora ir mano motina pamatė už jos savo vaikus Josifą ir Chaimą, jos pačios motiną ir Bensoną - matė, kaip mus veda. Ji šoko iš tos eilės, pasikabino ant tos spygliuotos tvoros ir pradėjo rėkti: “Chaim, Chaim, Josif, Josif!”. Sargybiniai partizanai prišoko prie jos, davė buože į galvą, į nugarą, buvo viskas kraujuota ir nutempė atgal į eilę. Bet aš mačiau motinos veide pasitenkinimą - ir kraujuota, ir patenkinta, kad galėjo atsisveikinti su savo vaikais. Bet čia prasidėjo pragaras. Mes atėjome prie IX forto, čia laukė koks šimtas tų “partizanų”, karininkų. Liepė greitai mums išsirengt, išsirengt. Prieš mane stovėjo nuoga mergaitė, gal dvidešimtmetė - tokios gražios aš nebuvau matęs. Ten stovėjo ir vienas karininkas - ji priėjo prie jo ir sako: “Klausyk, mes pažįstam vienas kitą, kartu mokinomės universitete, tu su manim neseniai šokai, išgelbėk mane!”. Bet jis panarino galvą, pasakė, kad aplinkui vokiečiai, kad nieko negali padėti. Mergaitė rankoje laikė kažkokius brangius dalykus, žiedus, tai ji jam atidavė, sakydama: “Pasidalink su savo draugais”. Kodėl aš visa tai atsimenu? Todėl, kad to karininko pavardė buvo Jakubauskas, o Jakubauskis buvo ir kunigas, kuris buvo mūsų klasės auklėtojas…
Ar tėvo savanorio medalis ir šiuo atveju buvo išgelbėtas?
Tuo momentu ir mano tėvas, ir aš jau buvome tik su marškiniais. Tėvas man pasakė: “Paimk tą mano medalį ir paslėpk savo kišenėje”. Pagalvojau - “ką jis čia sako, gal čia jau mūsų galas?”. Bet jis pakartojo: “Tu pasiliksi gyvas”. Na ką, tėvas pasakė, aš ir įsidėjau medalį į marškinių kišenę. Ir turiu jį iki šiandienos! Perėjau su juo getą, lagerį, Dachau aš jį slėpiau duonoje, žemėje - visą savo gyvenimą praėjau su tuo tėvo medaliu. Vėliavėlė jau supuvo, tai Lietuvos prezidentas davė naują vėliavą - iki šiandien jį turiu.
Ar jūsų tėvas tą dieną ir buvo sušaudytas?
Tai atsitiko per kelias minutes. Jis irgi matė tą nuogą mergaitę, todėl priėjo prie to lietuvio karininko ir sako jam: “Klausyk, mano rangas aukštesnis už tavo, išgelbėk mane ir mano šeimą. Aš Lietuvos didvyris…”. Tada tas karininkas mano akyse šovė į tėvą, šaukdamas: “Pragaro teisme tu galėsi pasakoti šitas pasakas!”. Tėvas mirė vietoje, burna buvo pražiota. Prasidėjo pragaras.
Kalbėdamas jūs kelis kartus pavartojote žodį “Lietuvos partizanai”. Bet šitie išdavikai lietuviai, kurie kolaboravo su naciais, juk nebuvo partizanai?
Aš paaiškinsiu. Kai 1941 m. atėjo vokiečiai, Lietuvoje buvo rusai. Tada tie lietuviai nacionalistai paradėjo šaudyti į nugaras bėgantiems rusams. Šitie lietuviai tada vadinosi partizanais. Aš esu to liudininkas. Iš pradžios jie ant rankų nešiojo baltą raištį su žodžiu “Policija”. Jūs dabar juos vadinate baltaraiščiais. Vėliau tie žmonės apsivilko Lietuvos uniformas - kaip kareiviai, jie atliko visus tuos bjaurius dalykus - šaudė mus, saugojo, vedė į darbą, kitose akcijose dalyvavo. Jie patys save vadino partizanais. Bet aš nekalbu apie tuos partizanus, kurie kovojo pokario laikais… Aš pats buvau kaip lietuvis, mano širdis buvo ten! Mokiausi “Aušros” berniukų gimnazijoje, aš mylėjau Lietuvą, buvau skautas, buvome su lietuviais kaip broliai. Mano geriausias draugas buvo Algirdas Čaplikas, tais laikais ministeris! Paskiau rusai jį sušaudė.
O ar jūs pats nebuvote užsikrėtęs komunizmo idėjomis?
Ne-e-e-e! Kada rusai atėjo, tada visus žydus, kaip jie vadino “buržujus”, ištrėmė į Sibirą kartu su lietuviais. Mano visi giminaičiai, kurie pasiliko gyvi, buvo ištremti į Rusiją - ir motinos brolis su šeima, ir tėvo sesuo…
Papasakokite apie savo šeimos tragedijos pradžią, apie motinos žiedą…
Gete tai buvo vadinamoji aukso akcija. Išėjo įsakymas, kad visi žydai turi atiduoti visą savo auksą, varį, brangakmenius, brangius kailinius. Pvz., mes savo geriausius daiktus davėme prelatui Stanislovui Jakubauskiui, kad jis paslėptų pas save kunigų seminarijoje. O kas truputį pasiliko, tai pasiliko. Gete buvo žydų komitetas ir reikėjo per pirmojo aukšto langus mesti visas brangenybes į vidų. Paskiau vokiečiai darė patikrinimus, kas ką pasiliko. Vienas gestapininkas atėjo pas mus. Jis pamatė ant mano motinos rankos žiedą. Pirštas per daug metų buvo pastorėjęs ir ji tiesiog negalėjo jo numauti. Vokietis mėgino traukti, nepavyko, tai jis išsitraukė peilį ir nupjovė tą pirštą kartu su žiedu. Motina apalpo, o tėvas - ką jis galėjo padaryti? Viskas vyko prie manęs, man buvo kokia 13-14 metų. Aš tuomet sau pasakiau, kad atkeršysiu už tai - padarysiu tą patį ir jiems! Prisiekiau sau. Tai buvo baisu - juk aš žinojau, kad mano tėvas ir motina yra didvyriai…
Kas įvyko Kauno IX forte?
Atvedė dar žmonių, visus išrengė, apsupo su šunimis, pradėjo varyti su durtuvais prie didelės duobės. Vienas kitą stūmė. Mačiau, kaip vienas vokietis juoda uniforma staiga pakėlė kepurę ir tada pradėjo šaudyti iš kulkosvaidžio. Mano motina taip pat ten buvo. Aš įkritau į duobę, o ant manęs pradėjo kristi lavonai, sužeistieji. Girdėjau mano motiną duobėje šaukiant žydiškai: “Judke, Wats machte!”(?) - t.y. “Judke, ar tau kas atsitiko?”. Mes, žydai, sakome, kad tai šaukė “A Jydishe mame” - “Žydų motina”.
Kai ant manęs pradėjo griūti kūnai, praradau sąmonę. Nežinojau, kas atsitiko. Kai atsipeikėjau, nieko nemačiau, tik savo burnoje pajutau plaukus - tai buvo kokių penkerių metų mergaitės kasa. Ir staiga mano kūnas pradėjo baisiai degti. Ėmiau prašyti: “Dieve, Dieve, išvaduok nuo šitos kančios!”
Kas tai buvo?
Jie pylė kalkes - darė dezinfekciją ir norėjo pabaigti su tais, kurie dar gyvi… Aš buvau su marškiniais, visas kraujuotas. Tada pradėjau kovoti su tais kūnais, lavonais - ėmiau stumdyti į dešinę, į kairę, į dešinę, į kairę! Reikėjo pabėgti nuo to baisaus spaudimo ir odos degimo. Stumdžiau tuos kūnus, kol išsivadavau, lipau kojomis ant žmonių, ant galvų. Ir girdėjau moterų riksmą: “Jėzau Marija!”. Ten buvo ir moterų, kurios ištekėjo už žydų. Kai ateina paskutinis momentas, kiekvienas šaukiasi savojo Dievo… Buvau basas, lipau per kūnus - per kojas, per rankas. Sunku įsivaizduoti. Bet visą laiką man skambėjo mano motinos balsas: “Judke, Wats machte!”(?) Tai man davė daug jėgų, pasijutau kaip Herkulis! Man reikėjo iš čia pabėgti, galbūt aš esu vienintelis, kuris čia liksiu gyvas. Kai išlipau iš duobės, švietė mėnulis...
Ar sargybiniai nesaugojo?
Jie buvo. Kairėje pusėje lavonai gulėjo kaip silkės. Kitoj pusėj mačiau laužą, žmonės sėdėjau ir iš butelių gėrė. Mano ausyse skambėjo: “Judke, eik pirmyn!”. Aš ėjau ten, kur jie sėdėjo. Ar jūs galite įsivaizduoti, kaip ten atrodžiau - baltas nuo kalkių ir visas kruvinas! Kai jie mane pamatė, pradėjo rėkti: “Jėzus Marija, Jėzus Marija, šmėkla!”, ir visi pabėgo. Ėjau, ėjau, iki priėjau plentą. Galvojau, kur eiti, ar į kairę, ar į dešinę? Kairėje buvo Babtai, o dešinėje - atgal į Kauną. Vėl kažkas man pasakė, kad eičiau į dešinę, į Vilijampolę. Einu nuogas su marškiniais, šalta, kojos kaip geležinės. Miškas iš vienos pusės ir iš kitos. Skraidžiojo tokie naktiniai paukščiai - kuku, kuku - aš galvojau, kokie jie laimingi, kad jie ne žydai, kad jie gali skristi kur nori - lig debesų, lig debesų… O aš turiu eiti drebėdamas…
…ar suradote kokią nors trobą?
Iš tolo pamačiau tokią žibutę (žiburėlį - V.Ž.) miške. Kol priėjau, kankorėžiai sulaužė ledą ant mano kojų - tas ledas kaip peiliais supjaustė mano kojas. Priėjau prie namelio, pasibeldžiau, išėjo viena neturtinga moteris su žibaline lempa, mane pamatė, pradėjo šaukti: “Jėzus Marija! Kas tu toks, iš kur tu atsiradai?!”. Aš sakau - “iš ten” ir parodžiau. Jie žinojo, kad ten IX fortas, ir pasakė: “Iš ten niekas negrįžta”. Prie stalo sėdėjo jos vyras, jis taip pat nusigando. Aš sakau, kad man nieko nereikia, prašau tik marškinių ir kelnių, kad galėčiau toliau eiti. Tada jie pasakė: “Gerai, jeigu tu jau čia atėjai, tai ženklas, kad Dievas nori tau padėti. Ir mes tau padėsime”. Aš negalėjau atgniaužti savo pirštų, nes jie buvo sulipę dėl storo sukrešėjusio kraujo sluoksnio. Šeimininkas karštu vandeniu man rankas mazgojo, iš kišenės išėmiau mano tėvo medalį, žmogus nuvilko mano drabužius, įmetė į krosnį, o man davė kitas kelnes ir marškinius iš maišo. “O batų, - sako, - aš pats neturiu…”. Ta moteris pažiūrėjo į jį, tada jis sako: “Imk nors mano klumpes”. Žinote, kokie lietuviai yra geri žmonės, paprasti žmonės - jeigu jis, pats vargšas, atidavė paskutines savo klumpes! Apie tai turi istorija rašyti…
Papasakokite, kaip jūs, pabėgęs iš IX forto duobės ir kurį laiką pasislapstęs pas žmones Muniškių kaime, grįžote atgal į Kauno getą ir gelbėjote žydų vaikus…
Gete buvo žmonių, kurie čia susilaukdavo vaikų. Bet kūdikius vokiečiai taip pat sušaudydavo, todėl reikėjo slėpti. Kartą mane iškvietė į žydų komitetą viršininkas Levinas ir pasakė: “Mes girdėjome, kad tu turi pažįstamą prelatą, kunigų seminarijos rektorių. Gal gali su juo susisiekti, kad jis mums padėtų išgelbėti kūdikius iš geto?”. Ten buvo sargybiniai, kurie saugojo prie vartų, jiems davė kyšius, ir aš išėjau į susitikimą - jie pasakė, kad aš išėjau pirkti kiaušinių ar pan. Buvau apsivilkęs kaip lietuvis - be geltonos žvaigždės, su kailiniais, aukštais batais.
Ar nuėjote pas prelatą S. Jakubauskį?
Taip. Kada jis mane pamatė, apkabino ir paklausė: “Tu pabėgai, nori pas mane pasislėpti?”. Aš jam papasakojau viską, kas atsitiko su mano šeima, tėvais, bet sakiau, kad noriu tik išnešti, ir jei gali, kad jis paslėptų gete gimusius kūdikius. Jis man davė savo telefoną. Tada dar nuėjau į mūsų namus. Vienintelis, kuris mane pažino, buvo mūsų katinas - šoko nuo lango, priėjo prie manęs glaustytis. Na, katinas yra katinas…
Ar tuose namuose jau buvo kiti žmonės?
Taip. Tai buvo geri žmonės - mes su jais apsikeitėme butais. Paklausiau, gal gali mane paslėpti, tai jie pasakė, kad jeigu turėčiau popierius, kad esu lietuvis krikščionis, mane paslėps. Kai grįžau atgal pas kunigą S. Jakubauskį, jis man davė šiek tiek aukso, kitų brangių dalykų kyšiams, po to lydėjo mane atgal. Jis paėmė mano ranką, laikė ją ir visą laiką tai stipriau, tai silpniau spaudė. Kai priėjome žibintą, pamačiau, kad jis visą laiką meldžiasi, kalba kaip su savim. O prie tilto buvo sargybiniai - ne lietuviai, bet vokiečiai - kunigas apkabino mane, pabučiavo, peržegnojo ir pasakė: “Dievas tau padės”. Paskiau galvojau, kur jis pradingo, negirdžiu jo tolstančių žingsnių. Nebijojau dėl savęs, tik bijojau dėl jo. Laukiau kokias dešimt minučių… Kai priėjau prie geto vartų, sargybinis prožektoriumi pašvietė: “A, tai tu, kur tavo kiaušiniai?”. Sakau: “Negavau”. “Na tai eik”, - pasakė ir praleido. Ten jau manęs laukė geto policija, sako: “Klausyk, mes tau duosime naują darbą, gausi vežimą su vežiku ir sargybiniu”. Sargybinis buvo lietuvis su šautuvu, vežikas buvo žydas. Mes turėjome atvežti getui duonos ir kitų dalykų, kur vokiečiai oficialiai leido. Taip aš vėl atvažiavau pas kunigą S. Jakubauskį. Tada jis man pasakė: “Klausyk, pirmiausia turi prisiekti, kad niekam niekam nepasakosi, kad pabėgai iš IX forto, nes tave ir lietuviai, ir vokiečiai sušaudys. Ir kai imsi kokį vaiką, tu turi nieko apie jį nežinoti - nei kas tas vaikas, nei kas jo tėvas. Tu atneši į vietą, kurią tau nurodysiu, ten palauks sesutės vienuolės su vežimu, paims kūdikį ir galėsi eiti atgal. Bet saugokis, niekam nieko nepasakok”. Vaikas iš anksto turėjo gauti miego injekciją, gete padarė specialų maišą su vata.
Ar jūs tuos vaikus nešėte kaip mėsą?
Taip. Per skylę spygliuotoje tvoroje išlįsdavau iš geto, jie man perduodavo tą maišą - ant pečių ir ėjau. Gete man davė geriausių cigarečių, pinigų...
…sargybiniams papirkti?..
…taip. Pirmą kartą einant širdis man nupuolė į kelnes… Bijojau. Kas nebijo? Kas bus, jeigu vaikas atsibus? Aš juk taip pat nebuvau ne toks didelis (apie 15 metų - V. Ž.). Vokiškai mokėjau, nes dvejus metus mokiausi šios kalbos “Aušros” berniukų gimnazijoje. Kai priėjau prie sargybinio, vieną cigaretę turėjau burnoje neuždegtą, paprašiau ugnies. Jis davė ugnies, aš jam atidaviau pakelį gerų cigarečių, jis man spyrė, - eik. Jis manė, kad esu mėsos spekuliantas. Antram sargybiniui kitame tilto gale tą patį daviau ir ėjau tamsoje į sutartą vietą. Mes turėjome slaptažodį. Jeigu aš sakau “Jėzus”, tai vienuolė sako “Marija”. Tada viena jų paėmė maišą su vaiku, peržegnojo mane, sudieu, ir nuvažiavo.
Bet vienas sargybinis užsimanė atsipjauti mėsos iš maišo...
Taip. Tai buvo, kai nešiau paskutinį 22 vaiką. Pylė lietus kaip iš kibiro. Gete klausė, kaip eisiu per tokią audrą. Sakau: “Laukia, turime eiti. Ką aš galiu padaryti”. Tai buvo pragaras - visa ta vata permirko, našta dvigubai pasunkėjo. Pradėjau eiti su ta “mėsa”, su tuo vaiku ant pečių ir priėjau pirmą sargybinį. Cigaretės jau buvo visos sušlapusios, daviau jam pinigų. Jis spyrė man: “Eik!!!”. Kai artėjau prie antro sargybinio, nebeturėjau jėgų - maišas svėrė 50-60 kilogramų. Visą laiką ant tilto galvojau - jeigu kils pavojus, šoksiu su vaiku žemyn į Nerį ir viską pabaigsiu. Jeigu vaikas pradės verkti, taip pat šoksiu. Aš bijojau - pirmiausia dėl to kunigo, dėl visos kunigų seminarijos - juk vokiečiai gali sušaudyti visus! Ir aš pats tiek daug žinojau. Todėl jei tik kils koks nors pavojus, buvau pasirengęs šokti į vandenį. Kai priėjau paskutinį sargybinį, jis pasakė: “Halt!” - “Stovėk”. Aš jam duodu pinigus, jis juos paima, bet išsitraukė iš kišenės peilį - jau pamačiau mano motiną danguje… Šokti į upę jau negaliu - nebuvo jokios išeities. Jis sako: “Kiekvieną dieną tu čia eini, aš taip pat noriu gabaliuką mėsos paragauti vakarienei”. Mano širdis vėl nupuolė į kelnes. Tai buvo baisu - ant jo peilio mačiau užrašą “Blut und vere” - “Kraujas ir garbė”. Bet staiga pajutau tokį stiprumą, tokį lengvumą - lyg nieko neatsitiko. Jis buvo paprastas kareivis, bet pavadinau jį pagal fiurerio rangą, sakau: “Tu ką, nori valgyti smirdančią mėsą, arklieną!?” Jis suriko: “Ką!?”, nusispjovė, spyrė man į užpakalį ir taip išsigelbėjau. Man kojos ėmė drebėti. Norėjau truputį pasilsėti, kur nors atsisėsti, nes neturėjau kvapo ir maniau, kad vienuolės nuvažiavo, nes jau daug laiko praėjo. Atsisėdau prie vienos tvoros, vaikas už nugaros - nežinojau ar galva žemyn, ar aukštyn. Pasėdėjau keletą minučių ir pamačiau, kad jos manęs laukia. Priėjo prie manęs, pasakiau tą slaptą žodį, jos sako: “Kur tu buvai, mes manėm, kad tave sučiupo”. Pasakiau: “Imkite ir važiuokite - ir Dievas jums padės”. Tada grįžau į getą.
Kokiomis aplinkybėmis jūs rašėte savo dienoraštį?
Vėliau buvau išvežtas į Dachau konclagerį, bet pirmiau buvau Landsbergo stovykloje. Ten mano brolis Josifas dirbo kartu su manimi. Kartą man pranešė, kad jis įkrito į didelę betono duobę. Kai jį ištraukė ir atnešė į lagerį, dar buvo gyvas, bet išmetė į lavonų krūvą. Kai aš tai mačiau, norėjau pabaigti savo gyvenimą.
Norėjote nusižudyti?
Taip, norėjau pulti ant spygliuotos elektrinės tvoros, vėliau šokau į sunkvežimį, kuris senus žmones vežė į Aušvicą, į krematoriumą. Man nusibodo toks gyvenimas, neliko dėl ko gyvent, nieko nebeturėjau: tėvai sušaudyti, kitas brolis taip pat sušaudytas. Oi, gražuolis jis buvo ir koks geras! Bet ką buvo galima padaryti?
4-ame lageryje buvo daug mokslininkų, daktarų, menininkų iš Budapešto. Ten dirbau duobkasiu. Dėl to gavome daugiau duonos. Taip pat turėjau ištraukti iš lavonų auksinius dantis. Kada atveždavo tuos lavonus, sukalbėdavau žydų mirusiųjų maldą kadiš. Žemė buvo baisiai sušalusi. Ir tada sugalvojau, kad turiu kaip nors visa tai užfiksuoti, kad kitiems išliktų visi mano išgyvenimai. Buvo toks periodas, kai žmonės nieko nedirbo, tik gulėjo ir kalbėjo. Tai aš prisirinkau popieriaus nuo cemento maišų, o virtuvėje iš mergaičių gavau pieštuką. Ir ant cemento maišų rašiau žydiškai, bet lietuviškomis raidėmis. Nes žydiškai tuo metu rašyti nemokėjau, antras dalykas, lietuviškai rašyti nenorėjau, nes bijojau, kad kartu su vokiečiais gali dirbti ir koks lietuvis. Žydiškai lietuviškom raidėm - galėjo pamanyti, kad čia kokio bepročio raštas.
Kai buvote amerikiečių išvaduotas iš lagerio ir kai nuvykote į Izraelį, ar niekas neatsišaukė iš tų 22 žydukų, kuriuos išnešėte iš geto ir išgelbėjote?
Gete tada buvo aukšto rango žydų policijos viršininkas Levinas, kurio žmona su dviem vaikais pabėgo į Rusiją. Jis gete turėjo draugę iš Jonavos - meilužę. Jie turėjo du vaikus.
Ar jūs ir juos išnešėte?
Taip, jis mane apgavo. Tik paskiau aš supratau, kai ta meilužė pradėjo kibti prie manęs ir klausinėti, kur padėti tie vaikai. Tai buvo pavojinga, nes ir žydų buvo tokių, kurie pranešinėjo vokiečiams. Čia, Izraelyje, sužinojau vieną adresą. Tas žydas jau buvo miręs, bet žinojau, kad vaikai yra. Tel Avive suradau tą namą, ten gyveno jų anūkas. Palikau savo laišką ir telefono numerį Haifoje. Vieną vėlų vakarą man paskambino ir sako, kad jis yra Levino sūnus. Sakau jam, kad man nors ir nepatogu, bet noriu papasakoti, kad jo tėvas gete turėjo meilužę ir visa kita. Bet po to apie jį nieko daugiau negirdėjau.
Ar jaučiate, kad Dievas žmogui skiria tam tikrą misiją?
Žinoma. Dievas norėjo, kad aš pasilikčiau gyvas. Kodėl tik aš? Nežinau. Klausykite, tas kunigas S. Jakubauskis, kai atėjau pas jį paskutinį kartą, klūpojo ant kelių ir meldėsi. Kai tas vokietis norėjo atsipjauti vaiko mėsos, ir tada jis man padėjo. Dievas per jį davė man Herkulio stiprumą! Tik dėl to!
Bet ar pagalvojate, kodėl Dievas nepagailėjo tų 200 tūkstančių jūsų tautiečių, kurie buvo nužudyti Lietuvoje per karą?
Ką aš galiu pasakyti? Tik tai, kad čia, Izraelyje, žmonės apie tai nežino. Jau yra nauja karta. Ir jaučiu, kad tai mano darbas apie tai pasakoti. Ir dabar, kai visa tai jums pasakoju, mano širdis turi būti geležinė, kad nesusprogtų - juk ką pasakoju, viską tarsi regiu… Viename renginyje Lietuvoje, jau pasibaigus susitikimui, prie manęs tualete priėjo vienas jaunas trisdešimtmetis vyras ir sako: “Noriu su jumis pakalbėti”. Klausiu, kodėl jis nedavė klausimo renginio metu. Jis sakė, kad nori kalbėtis akis į akį. Sakau, nesu nei kunigas, nei rabinas, bet jei reikia, kalbėk. Tada jis man sako: “Klausyk, mano senelis šaudė žydus. Jis padarė bloga visai mano šeimai. Aš jo nemėgstu, jis taip pat negali miegoti savo namuose - naktimis eina į mišką, nes visą laiką mato negyvėlius, kuriuos sušaudė. Aš negaliu šitaip gyventi…”. Tada jam šitaip pasakiau: “Klausyk, drauge, jeigu tu dabar priėjai prie manęs ir viską man papasakojai, tai iš mano pusės tu laisvas”. Apkabinau jį, pabučiavau jam į kaktą ir pasakiau: “Kad tavo senelis buvo žudikas, tu neatsakingas. Eik ir gyvenk”. Jaunuolis tada pradėjo verkti…
Prelatą S. Jakubauskį labai gerbėte?
O-o-o-o-o! Jis buvo kaip mano antras tėvas. Ir aš reikalauju iš Kauno arkivyskupo, kad jį paskelbtų šventuoju. Žinote, jie sutiko. Tik iš Lietuvos pusės turi būti užvesta beatifikacijos byla. Kur aš tik važiuoju, kur tik galiu, visiems pasakoju, koks jis buvo geras žmogus, kokią širdį turėjo. Ir kiti žmonės, kurie mane išgelbėjo. Čia, Izraelyje, žydai nemyli manęs. Sako, kad aš išdavikas. Sakau jiems, kad nesu išdavikas, kad kalbu teisybę - anūkai neatsakingi už savo senelius. Visiems pasakoju, kaip lietuviai mane gelbėjo, kaip lietuvė mergaitė Genė Preveneckaitė iš Muniškių kaimo man padėjo, o jos motina - tai buvo dangiška motina! Kur yra dar tokių žmonių?! Čia, Izraelyje, aš klausiu: “Ar jūs būtumėte paslėpę kokį nors teroristą arabą?”. Tai buvo tas pats! Ten visus sušaudė, kas taip padarė. Kokie geri žmonės yra lietuviai! Ypač paprasti žmonės iš kaimo, kurie savo gyvybę statė į pavojų arba kaip tas žmogus savo vieninteles klumpes atidavė - ar jūs galite tai įsivaizduoti?! Koks gerumas, toks dalykas gali eiti ir Holivude!…
Labai ačiū už pokalbį…
…dėkui ir jums, kad suteikėte man progą papasakoti apie visus mano jausmus…
Kalbėjosi Vaidotas Žukas
2001 metais Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus įteikė Judeliui Beilesui Žūvančiųjų gelbėjimo kryžių, o leidykla “Baltos lankos” išspausdino J. Beileso dokumentinę knygą “Judkė”.
