Po truputį artėja reikšmingiausios žiemos šventės. Aišku, telekanalai visas įdomybes naivokai taupo joms, tarsi besiorientuodami į vienišių, kuris per Kalėdas nepasitrauks nuo dėžės. Bet būsimo atšvaitai kartais suspindi ir dabar.
Šeštadienis
Savaip šventine įmanoma pavadinti juostą „Kur nuneša sapnai“ (TV3, 13.45 val.) – iš tų raminančiųjų juostų, kuriose, kaip tarkim, S. Spielbergo „Visada“, tikinama, kad įsimylėjėliai, ir palikę šią ašarų pakalnę, tokiu ar kitu būdu dar susitiks. Robino Williamso Krisas, žuvęs avarijoje ir patekęs į holivudiškai labai efektingą („Oskaras“ už specialiuosius efektus) rojų, susitinka savo aname pasaulyje užmigdytą šunį, draugų. Bet ar jis ras žmoną (Annabella Sciorra), kuri, nebetekusi jėgų gyventi, įvykdė nuodėmę pati pasitraukdama? Juk ji pagal taisykles dabar visai kitoje amžinybės direktorijoje...
Klasikinė – kas, kad tik 1990-ųjų – komedija su jaunučiu, o todėl dar nuoširdžiu Macauley Culkinu „Vienas namuose“ (TV3, 19.05 val.) net tiesiogiai pamini Kalėdas. Ta proga išvyko visa šeima, bet ir mažiukui Kevinui, galėjusiam tik verkšlenti, kompleksuoti, kad jį pamiršo (taip turbūt elgtųsi lietuvių vaikelis), nėra laiko užsiiminėti tokiais niekais – reikia ginti namą nuo plėšikų. Greičiausiai kanalas parodys ir šio nepaprastą pasisekimą turėjusio filmo tęsinius – meno ne taip jau daug, bet pramoga išradinga.
Iš naujesnių filmų galima pasižiūrėti Williamo Thackerey „Tuštybės mugės“ puošnią ekranizaciją (TV1000, 17.00 val.), ne per seniausiai dar rodytą kino teatruose; ot atėjo laikai, kai Britanijos imperijos klasiką su gerais britų (Bobas Hoskinsas), airių (Gabrielis Byrne’as), amerikiečių (Reese Whitherspoon; ji ir kuria pagrindinę avantiūristę Bekę Šarp) aktoriais ekranizuoja, neslėpdama skeptiško požiūrio į buvusius ponus kolonizuotojus, pati tikriausia indė, pasaulyje gerai žinoma režisierė Mira Nair. Tas pats kanalas rodo ir pernykštį Kanų festivalio triumfatorių – Michaelo Moore’o sarkastišką paradokumentinį antibušišką „Farenheitą 9/11“ (TV1000, 19.15 val.), kurio, manau, nepasižiūrėjo tik didžiausi tinginiai. Tai dabar jie mokės už savo tingumą, nes juosta prarado bet kokį aktualumą, vos tik ponas Bushas pakartotinai laimėjo aukščiausio posto rinkimus.
Yra šiandien ir pagąsdinančių – bet saikingai – filmų. Jonathanas Demme (tas, kur statė „Avinėlių tylėjimą“) siūlo „Tiesą apie Čarlį“ (TV3, 23.30 val.) – deja, prastą, mechanišką 1963 metų klasikinio trilerio „Šarada“ perdirbinį, o kuklus prancūzų televizinis filmukas „Karjeros spąstuose“ (LTV, 23.10 val.) liesdamas šiuolaikinių dalykiškų moterų (prasčiau tariant, karjerisčių) konfliktus, galėjo išplaukti ir į platesnius vandenis, nes pati medžiaga – „super“.
Paprastai nemėgstu prancūzų autorės Catherine Breillat, nevengiančios paskandalyti, parodyti ekrane visokią fiziologiją. Bet jos linksmas „kinas kine“, pavadintas „Seksas yra komedija“ (BTV, 23.00 val.), užimponavo ir man. Įdomu, kiek ten autobiografinių detalių, ar tikrai kiekvienos sekso scenos filmavimas išvirsta tokiu juokingu tik mums, o ne patiems kinematografininkams košmaru.
Seksas, tik netradicinis, – Honkongo genijaus Wong Kar-wai („Meilės laukimas“, „Čiunkingo ekspresas“, „2046“ ir kt.) rečiau pasitaikančio ironiško pavadinimo filmo „Laimingi kartu“ pagrinde. Du jauni gėjai (vienas – „Meilės laukimo“ herojus Tony Leungas) bėga iš nepalankiai į juos žvelgiančios tėvynės net į Argentiną. Čia jums – ne triukšmingas, trankia orkestruote palydintis gėjų kaubojų epopėją netrukus kinų ekranuose pasirodysiantis kvailokas „Kuprotas kalnas“! Wong Kar-wai rodo žmones kaip žmones, liūdnai, realistiškai netikėdamas, kad būna idealių – ar heteroseksualinių, ar kitokių – meilės duetų. Būna tik nepamirštami blyksniai, kaip tas, kai „Laimingi kartu“ personažai kažkokioje nešvariai geltonos spalvos virtuvėje mokosi šokti argentinietišką tango.
Nepaisant drastiškos medžiagos, menininkas kalba ne tiek apie gėjus, kiek apie žmones ir tuo jo filmas labai išsiskiria iš pastaruoju metu populiarios ir dažniau skandalingai pateikiamos tematikos. Štai tik rizikinga jį rekomenduoti, kai ukrainiečių kanalas STB dar neseniai pats pristatė vienokius „Tris brolius“, o parodė to paties pavadinimo kitus. Gal šįkart, su „Laimingais kartu“ (STB, 0.15 val.) jis nebekrės panašių neatleistinų pokštų.
Sekmadienis
Dar vienas filmas apie gėjus – palyginti su vakarykščiu – kaip diena ir naktis. Tą patį kvailą biseksualą (bene prasčiausias Vincento D’Onofrio vaidmuo) myli ir vyras, ir moteris (Salma Hayek, irgi neturinti čia ką veikti). Nors Valentinas, kaip paaiškėja, yra užsikrėtęs AIDS, autoriai užsispyrę, iki galo tempia filmą į „romantinę komediją“. Nei tau meistriškumo, nei paprasčiausios logikos. Tai vadinasi „Gario istorija“ (LNK, 22.25 val.).
Apskritai ši diena iš namų neketinantiems žengti kinomanams – kukloka. Tiesa, yra keletas neginčijamai neblogų juostų, bet greičiausiai jau matytų. Juk kino Ango Lee dviejų žemynų (Azijos ir Amerikos) gražiai kompiuterizuotą pasaką „Sėlinantis tigras, tūnantis drakonas“ (TV3, 20.45 val.; kartojama trečiadienį, lapkričio 30 d., 10.50 val.), neabejoju, esate jau matę. Kaip ir Davido Lyncho „Mėlynąjį aksomą“ (TVP1, 24.00 val.), kur patenkama tarp keisčiausių, trenktų, nusikaltimų nevengiančių personažų, o visą šią gražią painiavą gaubia Isabellos Rossellinni specifiškai dainuojamas poetinis šlageris: „Blue vel-ve-et...“ Ką padarysi, juk Lynchui stilius visuomet yra svarbesnis už fabulą.
Ar kada matėte vieną geriausių Vytauto Žalakevičiaus filmų, už kapeikas televizijai 1970-aisiais pastatytą „Visą teisybę apie Kolumbą“ (2 kanalas, 20.05 val.; kartojama penktadienį, gruodžio 2 d., 22.10 val.), nebesu taip jau šventai įsitikinęs. Mat tai gryna žiauri alegorija, nebuvusi populiari nei sovietų laikais, kai kiekvieną dviprasmybę kirsdavo iš pašaknų, nei dabar, nes verčia mąstyti, o tai šiandien nėra, kaip žinome, pats madingiausias laiko leidimas. Filmo, kuriame puikiai vaidina Pranas Piaulokas, Juozas Budraitis, Vytautas Paukštė, Bronius Babkauskas, Eugenija Bajorytė, Regimantas Adomaitis ir net dailininkės Nijolės Valadkevičiūtės originali faktūra panaudota epizodinei indėnei, veiksmas rutuliojasi kažkur Lotynų Amerikoje, bet tai visiškas sąlyginumas, galima paskui Alfredą Jarry kaip „Karaliuje Ūbe“ pasakyti: „Lenkijoje, vadinasi niekur“. Laisvės geismas būdingas visoms tautoms ir visais laikais. Todėl labai gaila, kad vertingi meniniai ir prasminiai „Kolumbo“ radiniai vėliau Žalakevičiaus buvo panaudoti jam atnešusiuose labai abejotiną vienadienę šlovę jau nebe alegoriniuose, o politiniuose filmuose „Tas saldus žodis – laisvė!“, „Kentaurai“.
Du pažiūrimi rusų filmai. Vienas – senesnis, biografinis, pasakojantis apie garsiąją senosios Rusijos aktorę Verą Komisarževskają (Natalja Saiko) ir jau pavadinimu išrėkiantis: „Aš – aktorė!” (Naše kino, 23.00 val.); beje, Gražina Baikštytė šiame filme irgi vaidina. Kitas – naujas, statytas visai naujų, dar plačiau nežinomų žmonių, vadinasi „Maša“ (BTV, 22.05 val.). Režisierius Sergejus Tkačiovas atsitiktinai lėktuve susipažino su pradedančia aktore Maša Šalajeva ir tuoj suimprovizavo ironišką siužetą apie jaunutę, avantiūrinių polinkių turinčią rusaitę, kuri nutaria aplankyti Paryžiuje gyvenantį savo tėtį, rašytoją disidentą, tuo įnešdama daug painiavos į ir šiaip jau nelabai stabilų jo gyvenimą. Filmą vadina rusų „Amelija“, o jo laisvą stilistiką lygina su populiariąja danų „Dogmos“ maniera.
Pirmadienis
Sunkiau gerai atsiliepti apie rusų filmą „Jaudulys“ (5 kanalas, 19.30 val. ir kitądien 16.00 val.), kurio režisierė, kažkokia Tatjana Magadan, visai nejaučia žanro ar stiliaus, o sukarikatūrindama mokslininkų aplinką, nelabai įsivaizduoja, ar ji kuria dramą ar komediją. Pažiūrėti vis tiek įdomu, bet greičiau dėl sutampančių, pašalinių dalykų: mat verslo žmogų, norintį vesti jauniklę ir reikalaujantį naujos širdies („Anoji susinešiojo!”), vaidina Nikolajus Karačencovas, ką tik pats vargais negalais iššliaužęs iš komos.
Kokie žmonės yra iš tikrųjų – tokį visai nepaviršutinišką klausimą mums pateikia spręsti scenaristo ir režisieriaus Dano Harriso 2004 metų JAV, Vokietijos ir Belgijos bendromis pastangomis sukurta tragikomedija „Išgalvoti herojai“ (kabelinės televizijos, 21.05 val.). Mat nelaimė, ištikusi vieną paprastą šeimą, atskleidžia jos žmonių tikruosius, iki tol maskuotus veidus – taigi aktoriai Sigourney Weaver, Jeffas Danielsas, Michelle Williams ir kiti čia tikrai turi ką vaidinti.
Nebe pirmą kartą prisimenu gerą įspūdį palikusią australų režisieriaus Alexo Proyaso fantastiką „Tamsos miestas“ (TV1, 21.00 val.). Nors tokių siužetų apie mistinį miestą, iš kurio nepabėgsi, kine yra panaudotas ne vienas, ši 2000 metų juosta išsiskiria geru skoniu, išmone, puikia aktorių Rufuso Sewello, Williamo Hurto, Jennifer Connoly vaidyba, įstabia niūria plastika, bendru stiliaus pojūčiu. Net mistika čia – ne spekuliatyvi, kaip paprastai būna, o tokia, kuria esi linkęs ir pats įtikėti.
Antradienis
Keistas keisto likimo vesternas „Medžioklės priežastis“ (5 kanalas, 19.30 val.; kartojama penktadienį, gruodžio 2 d., 16.00 val.) sukurtas dar 1967 metais, kai jaunas Jackas Nicholsonas visai nebuvo ta visų numylėta ir net spėjusi susenti žvaigždė. Maža to, jis tada net nespėjo nusifilmuoti etapiniame „jaunosios Amerikos“ kino manifeste „Easy Rider“, užtat „Medžioklės priežastis“, dar tik numačiusi žiaurią tolesnių vesternų stilistiką, ilgai gulėjo nerodoma. Tarp kaubojų čia pasirodo mįslinga mergina (Millie Perkins), siūlanti nemažą sumą už neįprastą, nes žmogaus medžioklę. Įdomu pasižiūrėti kaip tikrą raritetą.
Užtat „Kapų plėšikėje Laroje Kroft“ (LTV, 21.10 val. ir kitądien 14.45 val.), sukurtoje kone po 40 metų, dekoratyvinio žiaurumo – su kaupu, bet vietos menui ar mįslei nebelieka. Panaši ir prancūzų „Vilko brolija“ (kabelinės televizijos, 21.05 val.), tik tiek, kad čia nėra tvirto įsitikinimo, ar žiaurieji žudikai yra vilkai, žmonės ar vilkolakiai.
Dar vienas (tik vienas!) vertesnis dėmesio filmas – Amerikoje labai diskutuojamo dramaturgo ir režisieriaus Neilo LaBute’o „Draugai ir kaimynai“ (TV3, 23.15 val.). Kaip dažniausiai, autorius daugiausia dėmesio skiria ne veiksmui, bet žodžiui. Šeši charakteriai (o juos vaidina neblogi aktoriai Benas Stilleris, Jasonas Patrickas, Nastassja Kinski ir kt.), jų painūs tarpusavio santykiai labiausiai ir išryškėja per atvirus dialogus. Kai kas mėgsta tokį „kalbamąjį“ kiną, bet tam tikra žiūrėjimo įtampa, kurios jis paprastai reikalauja, atbaido kitus. O gaila, nes čia yra apie ką pasiginčyti, juolab ir sekso, amoralumo pritvinkusios žmonių istorijos yra ganėtinai nuotaikingos ir originalios.
Trečiadienis
Šį vakarą tarpusavy – pagal laiką – konfliktuoja bent trys savaip įdomūs filmai. Nebandykite žiūrėti visų trijų spaudydami pultą, nes tik susinervinsit, o liksit kaip nė vieno nematę.
Po Coppolos „Mūsų dienų Apokalipsės“, atrodo, kažkaip rizikinga vėl lįsti į 8-ojo dešimtmečio pradžios Kambodžą, bet karinės dramos „Chaoso faktorius“ (BTV, 21.25 val.) dramaturgo ir režisieriaus Terry Cunninghamo tai nesustabdė. Amerikiečių belaisviai, patys kariai, čia beprarandantys žmogaus veidą, vieną dieną buvo paprasčiausiai sunaikinti gaisro, apėmusio visą karo stovyklą. Ir tik po daugelio metų atliekantis užduotį karininkas aptinka dienoraštį, aiškinantį, kas čia buvo ir kodėl taip baisiai baigėsi.
Savaitė turtinga raritetų. Čia ir „Laimingi kartu“, ir „Medžioklės priežastis“, ir „Visa teisybė apie Kolumbą“. Į šią vertingą draugiją būtinai įtrauktinas ir baltarusių alegorinis režisieriaus Vladimiro Byčkovo filmas „Kristus nusileido Gardine“ (BelarusTV, 22.25 val. – štai tik kokia kalba, niekas nežino), dar girdėtas ir pavadinimu „Jurasio Bračiko gyvenimas ir prisikėlimas“. Kodėl du tokie keisti ir nepanašūs pavadinimai? Mat 1967 metais, kai juosta buvo filmuojama, ją cenzūravo visi, kas netingėjo, – nuo vietinių „žinovų“ iki Maskvos. Labai jau nestandartiškas atrodė sumanymas: viduramžiai, aplinkui siaučia maras, o į Gardiną atvyksta šventuosius vaidinančių komediantų trupė. Ir ką jūs turėjote galvoje, draugas Byčkovai?
Byčkovą greičiausiai bus įkvėpęs Ingmaro Bergmano „Septintasis antspaudas“ ar kiti didžiojo švedo moralitetai. Bent man išliko tokie prisiminimai iš vienos pusiau uždaros peržiūros, nes gatavas filmas taip ir nebuvo plačiai rodomas, mažai kas jį matė. Būtų įdomu šia tema išgirsti aktoriaus Donato Banionio, ekrane vaidinusio klastingą jėzuitą Bosiackį, prisiminimus.
Su klerikalais ir religija jau tiesiogiai siejasi žymiausias šios savaitės filmas – „Elito kine“ demonstruojamas prancūzų metro Maurice’o Pialat „Po Šėtono saule“ (LTV, 23.25 val.), pastatytas pagal katalikų rašytojo Georgeso Bernanoso romaną, tačiau kontroversiškas ir literatūros, ir ano meto (1987 m.) publikos skonių atžvilgiu. Kai Kanuose, aidint žiauriems trypimams, švilpimui, ūbavimams, autoriui teikė „Auksinę palmės šakelę“, jis nuo estrados parodė ranka nepadorų gestą ir sušuko į mikrofoną: „O aš jūsų irgi nemėgstu!“. „Jūsų“ – tai, aišku, buržua, kurių Kanuose visuomet knibžda.
Anas skandalas nepaveikė filmo, šiandien įtraukto į visų laikų klasiką, likimo. Žinoma, Pialat pripažinimo kampaniją pradėjo ne savi inteligentai, o daugiausia britų kritikai, lyginę jį su japonais Ozu, Mizoguchi, su tos pačios Prancūzijos kino klasikais Jeanu Renoiru, turėjusiu idealią klausą kinui, arba asketiškuoju Robert’u Bressonu.
Filmo „Kristus nusileido Gardine“ šventieji – kartu ir juokdariai. „Po Šėtono saule“ rimtai, realistiškai traktuoja mistinius, su religija susietus dalykus. Kaimo kunigą Donisaną (dar nesusitaikęs su viskuo, kad tik būtų honoraras, kokį dabar jį neretai matome, Gerard’as Depardieu) kamuoja dvasinės abejonės, dėl kurių jis diskutuoja su vyresniu kanauninku (pats Pialat!). Nepaprastai įtaigioje vakarėje scenoje herojus susitinka patį Šėtoną, apsimetusį arklių pardavėju. Jausdamasis kaltas dėl jaunosios Mušetės (vėl Sandrine Bonnair, „Elito kino“ parodyta ir ankstyvosiose Pialat juostose) savižudybės, Donisanas, po Šėtono bučinio įgijęs antgamtiškų jėgų, atgaivina bent nekaltą berniuką – kad išsekęs mirtų pats. Suprantu, aukšto polėkio juostos komentavimas žodžiais gali nuteikti naiviam reginiui. Tačiau Pialat jėga ta ir yra, kad į visus nerealius ekrano dalykus žvelgi kaip pro savo langą, tikėdamas jų visišku besąlygiškumu. Retas kūrinys, galingas kūrinys.
Ketvirtadienis
Žinoma, jeigu Tolstojaus Aną Kareniną ekrane įvairiais metais kūrė Greta Garbo ir Vivien Leigh, Tatjana Samoilova ir Lya Mara, Maja Pliseckaja (filme balete) ir indų, arabų, Argentinos žvaigždės, kaip galėjo pasiduoti malonaus snukučio, bet ribotų aktorės galimybių Jacqueline Bisset, atkartojusi paveikslo schemą, laimė, tik nepopuliariame amerikoniškame TV filme (TV1, 21.00 val.). Jos aktorinės galimybės, manau, išsisėmė stiuardesės Gvenos vaidmeniu gal dar katastrofų juostoje „Aerouostas“, o „Po ugnikalniu“ heroję aiškiai nelengvai iš pavienių kadrų sulipdė tikras meistras Johnas Hustonas.
Tarp budistinio „Kunduno“ ir populiarių „Niujorko gaujų“ kitas žymus Holivudo meistras Martinas Scorsese pastatė dar vieną, deja, nepastebėtą filmą „Bėgti nuo mirties“ (TangoTV, 22.00 val.), kuriame likimo lepūnėlis Nicolas Cage’as piešia kaip tik gyvenimo, profesijos bei hipertrofuoto pareigos jausmo iškankintą gydytoją. Prisiimdamas sau visų pacientų ligas ir kaltes, aišku, ilgai netempsi pats... Simpatiški intrigančių draugių (kai reikia, paintriguojančių ir viena prieš kitą) charakteriai patraukia komedijoje „Nelaimėlių klubas“ (TV11, 18.00 val.). Piotro Todorovskio (vyresniojo) komedija „Koks keistas žaidimas“ (BTV, 20.20 val.), pagrįsta paties autoriaus prisiminimais apie alkaną, bet džiugų gyvenimą pokario studentų bendrabutyje, būdus kažkaip išsilaikyti, net ir lengvai pažeidžiant tvarką, aišku, negali neperaugti į tragikomediją – juk tada dar ir Stalinas gyvavo.
Tikiuosi, ne mane vieną šokiruoja tas mūsų telekanaluose priimtas faktas, kad su kiek geresnių filmų demonstravimų Lietuvoje visuomet siejami net kiek ironiško atspalvio tarptautiniai epitetai „elitas“ (LTV), „gurmanas“ (TV3), „snobas“ (LNK). Ir kodėl? Jeigu tai būtų kokios drastiškos eksperimentinės juostos, naujos kino kalbos bandymai, filmai, skirti dviem trim draugams, kaip Jono Meko dienoraščiai, kurie Lietuvoje neva populiarūs vien tik dėl to, kad juos pripažino užsienis, dar kažką suprasčiau. Na, sutinku, „Po Šėtono saule“ – drastiškesnis, negu paprastai, filmas, bet kiek tame „Elito kine“ pabuvo trivialių melodramų ar neišrankių komedijų.
O juk gražiam, paprastam mokslo populiarinimo prancūzų filmui, kaip šiandien į „Snobo naktį“ įkišta „Genezė“ (LNK, 22.35 val.), galima uždėti ir rubriką „Runkelių kinas“. Nesuprantu, kokioje terpėje egzistuoja mūsų TV analitikai (ar tokių yra?), jeigu nežino, kad tokių juostų (na, laidų) gaminama apsčiai, kad žmonės laukia ne vien pageidavimų koncertų, bet ir masiškai žiūri kokius „Discovery“ kanalus, nė neįtardami, kad jie yra snobai.
Penktadienis
Vakar galėjome pamatyti vieną retesnių Martino Scorsese filmų, o šiandien palyginti jo pernykštį „Aviatorių“ (DiCaprio, juk prisimenat!) su dokumentaliai traktuotu ano vaidybinio filmo prototipu, milijonieriumi Howardu Hughesu. Dokumentinė juosta taip ir vadinasi – „Hovardas Hjūzas. Kinas ir dangus“ (1 Baltijos kanalas, 17.45 val.). Kitas šio kanalo įdomesnis patiekalas – tai mūsų kinuose neseniai demonstruotas detektyvas „Orfevrų krantinė, 36“ (20.55 val.). Nemačiusius informuosiu, kad prancūzui „Orfevrų krantinė“ reiškia visai tą patį, ką britui „Skotlend Jardas“, o dar – kad toks filmas (tik daug geresnis) statytas jau 1947 metais talentingojo Henri-George Clouzot. Na, bet perdirbinys iš bėdos dar irgi valgomas.
Televizinį detektyvą „Smarkuolė Veders“ (TV1, 21.00 val.) turbūt žiūrėsiu vien dėl įdomios aktorės Cybill Sheperd, vaidinusios dar Scorsese „Taksiste“,o čia pasirodančios šaunia sekle. „Viską prisiminti“ (BTV, 22.00 val.) – aišku, trilerio klasika su pačiu Schwarzenneggeriu, bet tai, atleiskite, ne manoji klasika.
Tais laikais (1983), kai sovietiniame kine klestėjo primityviausi jaunimo kino standartai, režisierius Karenas Šachnazarovas, šiandien išaugęs (ar nusmukęs?) iki „Mosfilmo“ generalinio direktoriaus kėdės, rado išeitį, paniro į 3-ojo dešimtmečio epochą ir sukūrė visai mielą, linksmą muzikinę juostą „Mes iš džiazo“ (BTV, 20.20 val.).
Muzikinis ir britų režisieriaus Marko Hermano, anksčiau stačiusio nuostabų „Orkestrą“, „Balselis“ (kabelinės televizijos, 20.45 val.). Jo jaunutė užsisklendusi savyje herojė, Balseliu ir praminta (Jane Horrocks), kurios visiškai nesupranta nei triukšminga, kažkokia kone „sovietiška“ motina prasčiokė, kokią lengvai įsivaizduotum komunalinėje virtuvėje (Brenda Blethyn tokiuose vaidmenyse, sakytum, net specializuojasi), nei bendraamžiai, išskyrus galbūt romantiškesnį Ewaną McGregorą, nėra kūrėja visa to žodžio prasme. Dienų dienas klausydama mirusio tėvo paliktų plokštelių, ji sugeba imituoti garsias dainininkes – truputį įtaigiau, nei tai daro populiarus šiandien rusų parodistas Maksimas Galkinas. Tačiau ar viešas tokios „dainininkės“ pasirodymas netaps ir paskutiniu?
Nepaisant tam tikro polinkio į melodramą, „Balselis“ vis dėlto išsiskiria iš kitų dienos filmų, darsyk liudija skatintiną britų kino polinkį į paprastus žmones ir gražiai užbaigia mūsų aptariamąją televizinę kino savaitę.
