Kaip kinas gali konkuruoti su prasidėjusiu didžiojo sporto sezonu? O vis dėlto yra ir stiprių filmų iš Lotynų Amerikos, ir visada nemarios klasikos.
Šeštadienis
Šiandien tenka išskirti dokumentinį filmą. Jis pats susietas su kinu – ir vaidybiniu, ir dokumentiniu. „Nuostabus ir siaubingas Leni Riefenstahl gyvenimas“ (I serija – BTV, 19.00 val.; kartojama penktadienį, birželio 16 d., 12.30 val.) pasakoja apie autentišką kino žmogų – vokiečių aktorę ir režisierę, kurios gyvenimas, nepaisant neįtikėtinų kontrastų, užtruko iki... 101 metų. Sakytum, iš kažkokio nežmogiško užsispyrimo ir atsidavimo menui, kuriuo ponia Leni užsiiminėjo iki pačios pabaigos.
Jaunystėje balerina, gimnastė, alpinistė Riefenstahl nemažai filmavosi vadinamuosiuose „kalnų filmuose“, vaidybinėmis formomis išaukštinusiuose vokiečių moters stiprybę. Kad ir „Žydrojoje šviesoje“ (1932) ji atrodė tikra kalnų dvasia. Bet vien vaidinti turtingos prigimties moteriai buvo maža, ji pasuko į dokumentinio kino režisūrą. Kadangi šis likimo vingis sutapo su Adolpho Hitlerio atėjimu į valdžią, Leni Riefenstahl, sukūrusi labai talentingas – deja, fašizmo propagandai panaudotas – dokumentines freskas „Valios triumfas“ (1935) ir „Olimpija“ (1938), tapo paties fiurerio numylėtine. Po karo prasidės „siaubingas“ menininkės gyvenimo etapas, kai jai atėmė profesiją, ištrenkė iš gimtinės, bet L. Riefenstahl toliau dirbo Afrikoje, tapo pasaulinio garso fotografe, vėliau, visiška senutė būdama, užsiėmė povandeniniu filmavimu.
Juosta apie ją neslepia nei biografijos, su kuria kiekvienam inteligentui pravartu susipažinti, prieštaringumų, nei susižavėjimo žmoniškąja ištverme. Pažinus L. Riefenstahl likimą, neišvengiamai susimąstai ir apie kai kurių bolševizmo iškeltų ir sunaikintų (kaip Sergejus Eizenšteinas) genijų likimus, apie visada rizikingą meno ir politikos santykį.
Keli įdomūs vaidybiniai filmai. „Barono Miunhauzeno nuotykiai“ (TV3, 11.45 val.) gal ir veltui įbrukti į „vaikišką“ laiką: mat juos kūrė didysis nūdienio kino magas Terry Gilliamas, pagarsėjęs iš darbų su „Monthy Python“ britų komikų grupe, ir šiuo atveju didžiojo melagio legendas perteikiantis per nedidelės teatro trupės pastatymą. Ar tik vaikučiams toji kunkuliuojanti fantazija nėra per sudėtinga? Išmonę vertinančiam suaugusiam – pats tas.
Įdomi ir ginčytina amerikiečių diskusinio „nepriklausomojo“ Toddo Solondzo novelių juosta „Istorijų pasakojimas“ (TV11, 18.00 val. ir kitądien 9.30 val.). Man patraukli įžūlių satyrinių gaidų novelė apie baltąją studentę, sugundančią juodaodį dėstytoją, – kad turėtų apie ką parašyti kursinį darbą.
Sekmadienis
Šios dienos schema atitinka mano pasiūlytąją visai savaitei. Pirmiausia stiprus įrodymas, kad Lotynų Amerikos kinas šiuo metu pergyvena tarsi nelauktą prasiveržimą. Ne, ne kiekvienas šiame žemyne gimęs kino kūrinys jau todėl yra vertas dėmesio, ironiškai pagarsėję verksmingi serialai irgi tebėra sukami, tačiau atėjo nemažai talentingo ir savaip įnirtingo jaunimo.
Brazilų gangsterių epo „Dievo miesto“ (LNK, 22.15 val.) statytojas Fernando Meirelles iki tol yra sukūręs vien kelias trumpametražes juostas. O tikrasis debiutas 2002 metais tiesiog sukrėtė visko mačiusią Kanų auditoriją. „Dievo miestas“ – šiek tiek ironiškai skambantis Rio de Žaneiro priemiesčio („favelos“) apibūdinimas. Šaudyti čia pradedama beveik tame pačiame amžiuje, kai būsimasis žmogus dar tik mokosi pagrindinių dalykų – vaikščioti, kalbėti, uostyti kokainą. Štai Mažius Zė pirmąją žmogžudystę įvykdė būdamas... aštuonerių, o dar po dešimtmečio jis – nekarūnuotas visos favelos narkotikų verslo karalius. Juosta neromantizuoja mažųjų nusikaltėlių, bet jos energija, užkrečianti žiūrovą, – išskirtinė.
Greta „Dievo miesto“, dar pribloškiančio ir savuoju autentiškumu (Guinnesso knygoje juosta atsirado kaip tokia, kurioje filmavosi daugiausia žmonių, iki tol nieko bendra su kinu neturėjusių), kai kurių žinomų pasaulio režisierių naujosios juostos byloja kaip tik apie išsikvėpimą. Jis buvo ne toks jau staigus Steveno Spielbergo, pastačiusio nemažai profesionalių pramoginių juostų, atveju, nors komiškas sukčiaus romanas „Pagauk, jei gali“ (TV3, 20.45 val.; kartojama ketvirtadienį, birželio 15 d., 10.35 val.) atrodo ištižęs, kupinas nuspėjamų situacijų, gerų aktorių prastų vaidmenų. Tuo tarpu anglas Danny Boyle‘as išgarsėjo vien tik ankstyvu kūriniu apie jaunus narkomanus – „Traukinių žymėjimas“ („Trainspotting“), o iki to lygio jau niekad nebepakilo, kai nepakyla ir šiandien, vangiai juokaudamas įkaitų grobimo temomis filme „Tas keistas gyvenimas“ (TV3, 23.30 val.).
Reikšmingesnis istorinis rusų retai kada rodomas filmas „Caro žudikas“ (NTV Mir, 22.20 val.). Ar psichiatrijos ligoninės senbuvis (britų žvaigždė Malcolmas McDowellas) išties turėjo kažką bendra su žiauriu paskutinių rusų carų išžudymu Jekaterinburge? Ar naujo gydytojo (Olegas Jankovskis) ryžtas naudoti naują metodą ir „įsikūnyti“ į neva gyvą carą kartais irgi nekvepia liga? Laimė, šį istorišką, tačiau ir isterišką scenarijų kultūringas režisierius Karenas Šachnazarovas pastatė kultūringai ir santūriai.
Vis dėlto iš istorinių kino bandymų vienas artimiausių man atrodo klasikinis britų 1933 metų filmas „Asmeninis Henriko VIII gyvenimas“ (LTV2, 18.25 val. ir kitądien 22.10 val.). Režisierius Alexanderis Korda, tuo metu ryškiai atnaujinęs bestabarėjančią britų imperijos kinematografiją, pasakodamas apie visiems iš mokyklos žinomus XVI amžiaus įvykius, pasirinko intymią, net šiek tiek ironišką intonaciją. Nepaprastas aktorius Charlesas Laughtonas, simpatiškas storulis, regis, tiesiog iššokęs iš žinomojo Hanso Holbeino portreto, natūraliai laviruoja tarp karaliaus humoro, reto vitališkumo (vien žmonų turėjo 6-as, o vargšę Anną Bolein nukirsdino, nes ji kliudė naujai santuokai) ir žiauraus nestandartinio politiko, veikiančio tarp priešų, įžvalgumo.
Už tikrus centus sukurtas Kordos filmas dar kartą įrodo, kad fantastiški dabarties juostų biudžetai jokiu būdu nelemia galimos kūrinio sėkmės. Kuriant „Henriką VIII...“ svarbiausias buvo kūrėjų susiklausymas, leidęs kurti karalių plebėją ir jo aplinką pačiomis netikėčiausiomis spalvomis, jų nelauktomis sandūromis: Henrikas – ir žiaurus, ir klastingas egoistas, ir kažkoks jaudinantis bejėgis, trokštantis draugystės, kuriai pats užkerta kelius. Klasikinis patvirtinimas to, kad svarbiausia kine – tai, kas menininkų galvoje, o nebūtinai kišenėje.
Pirmadienis
Vienas iš ryškesnių rusų pertvarkos filmų, visai nespekuliuojantis išorinėmis baisybėmis, kurias tada jau „galima“ buvo rodyti ir kurios daugybę autorių pastūmėjo į elementarią spekuliaciją, – tai Aleksandro Proškino „Šalta 53-ųjų vasara“ (1 Baltijos kanalas, 15.55 val.). Ekrane – suirutė po kovo mėnesį įvykusios Josifo Stalino mirties, dar Lavrentijaus Berijos spėta įvykdyti provokacija, kai vienu metu amnestuojami ir politiniai kaliniai, ir žiauriausi „patriotai“ kriminalistai. Nuotykių filmas meistriškai suduria abi šias grupes kažkokiame Dievo užmirštame taigos kampelyje.
Antras ir paskutinis dėmesio vertas pirmadienio filmas – amerikiečių „Pavojingo žmogaus išpažintys“(BalticumTV, 20.50 val.). Pirmiausia jis stebina tuo, kad vidutinis Holivudo aktorius George‘as Clooney, ekrane imponavęs vien šypsena ir bicepsais, pasirodo, sugeba mąstyti, nes kaip tik to reikalauja režisieriaus profesija. Iki šiol Clooney labai stropiai ir net įdomiai pastatė šį kūrinį ir dar vieną – „Labanakt ir geros kloties“. Abu skirti senajai JAV televizijai. Mat aktorius-režisierius – pats iš televizininkų šeimos; įdomu, kas būtų, jam pasirinkus neutralesnę, ne tokią gerai žinomą medžiagą?
Antradienis
Vienas didžiausią vilniečių dėmesį pritraukęs šiemečio „Kino pavasario“ filmų buvo intriguojantis argentiniečio Marcelo Pineyro „Gronholmo metodas“. Šiandien per TV tęsiame pažintį ir su režisieriumi, ir su meniškai pažangiuoju Lotynų Amerikos kinu. Rodoma kiek ankstesnė kriminalinė Pineyro drama „Rojaus pelenai“ (5 kanalas, 20.00 val.; kartojama ketvirtadienį, birželio 15 d., 14.00 val.). Jaunos moters nužudymas ir, panašu, savižudybė: su gyvenimu sąskaitas, regis, nutarė suvesti korupcijos liūne įklimpęs teisėjas. Juosta siūlo mums variantus, prabyla apie dažną tiesos reliatyvumą, žavi Almodovaro aktorės (nors iš esmės tikros argentinietės, tik paviešinčios Ispanijoje) Cecilijos Roth, vaidinančios moterį teisėją, vaidyba. Verta.
Kiti dienos filmai – gana standartiniai, ar tai būtų nykoka melodrama apie Ernesto Hemingway jaunystę „Meilėje ir kare“ (TV1, 21.00 val.), ar dirbtinai suromantinta istorijėlė su Anglina Jolie ir visokiais likimo numatymais – „Gyvenimas ar kažkas panašaus...“ (TV3, 23.10 val.). Yra ir žinomų, populiarių, bet jau rodytų išrodytų filmų: vėl „Nužudyti Bilą“ (BalticumTV, 20.50 val.), „Niujorko gaujos“ (TV1000, 20.20 val.). Nors esu pelnęs ir kritikos už tai, kad kartais paliečiu filmų pavadinimų vertimus į lietuvių kalbą, vis dėlto šiandienos atvejis – toks juokingas, kad negaliu susitvardyti. Mat TV1000 rodo labai santūrų biografinį amerikinį „Kinsį“ (18.20 val.), o „Balticum Auksinis“ negalėjo susitvardyti, kaip ir aš, pavadindamas tą patį filmą, aišku, „Sekso daktaru Kinsiu“ (1.00 val.). Cha cha.
Kanale TV1 moka sumanyti skambių, patrauklių rubrikų. Štai tik liūdna, kad po „Dušo kinu“ slepiasi agresyvioji lietuvių kino grafomanija. Pripažinsiu dėl šventos ramybės, kad šiandieninė Kęsto Gudavičiaus novelė „Normali pora“ (TV1, 23.10 val.) iš liūdnai pagarsėjusio AXX festivalio juostų yra išties normaliausia ir pagal prasmę, ir pagal šiokią tokią meistrystę.
Trečiadienis
Šiandien tenka gelbėtis rusų kanalais. Per tikrąjį „RenTV“, savąjį „Elito kiną“ paprastai rodantį irgi trečiadieniais (o per LTV šiandien tuo laiku – futbolas), galima pamatyti į nelaimių ratą patekusią įtaigią Sigourney Weaver: jos globojama mergaitė paskendo tvenkinyje, o moksleivis viešai ją apkaltino seksualiniu priekabiavimu. Tai ne koks kino stebuklas, o vis dėlto Scotto Elliotto „Pasaulio žemėlapis“ (RenTV, 23.20 val.) 1999-aisiais buvo pripažintas geriausiu nepriklausomu metų filmu.
Pažiūrimas ir rusų „Giminės pratęsimas“ (Naše kino, 20.00 val. ir kitądien 13.00 val.). Subtilus režisierius Igoris Maslenikovas (jis kūrė mielą serialą apie Šerloką Holmsą, nepaprastai populiarią melodramą „Žiemos vyšnia“ ir kt.) čia kovos dėl apgriuvusio vienuolyno fone prabyla apie visuomenės moralumą. Juostos epigrafas, paimtas iš Auguste‘o Rodino pasisakymų, panašu, aktualėja ir Lietuvai: „O, aš maldauju jus – vardan mūsų protėvių ir mūsų vaikų – negriaukite daugiau nieko ir nerestauruokite taip pat...“
Dar tik įspėsiu, kad „Pragaras“ (BTV, 21.25 val.) – tai ne tokio pavadinimo naujas filmas pagal Krzysztofui Kieslowskiui skirtą scenarijų, o irgi nesenas, tik beprasmiškas Jeane‘o-Claude‘o Van Damme‘o pasidraskymas šiuolaikiniame Rusijos kalėjime.
Ketvirtadienis
Prancūzijoje pasitaiko tokių kino menininkų, kurių vardas tarsi labai plačiai ir nėra žinomas, tačiau – pažiūrėsi jų filmą, ir nepretenzingumas, santūri, nepabrėžiama poezija ilgai nepaliks, tiesiog padės gyventi. Toks Jacquesas Rivette‘as, toks Claude‘as Sautet, kurio šiandien rodomą 1972 metų „Cezarį ir Rozali“ (TV11, 20.00 val.ir kitądien 15.10 val.) jau visai įmanoma vaidinti klasika.
Ne vien todėl, kad Yveso Montand‘o ir jo partnerės, žaviosios Romy Schneider jau nebėra tarp gyvųjų, o dabarties žvaigždė Isabelle Huppert čia šmėkščioja, būdama vos 17-kos metų. „Cezaris ir Rozali“ – tipiškas prancūzų meilės „trikampis“, tačiau visai nevulgarus, svyruojantis tarp psichologiškumo ir neprimygtinio humoro, subtilus, kaip Prancūzijoje ir privalo būti, ir kaip vis rečiau bėra. Ak, ta globalizacija, nepagailėjusi nė seniausių tradicijų franko, o iš kitų tautų prisirinkusi ne pačių gražiausių mentaliteto savybių... O „Cezaris ir Rozali“ – kaip išlaikytas vynas, taigi jam netinka ir nuosprendžio terminas „pasenęs“.
Gana būdingu dabarties prancūzų kino kontrastu su minėta juosta nuskamba naujas „Priešnuodis“ (BTV, 20.20 val.), sumanytas gal ir neblogai, bet atliktas su visu dabarties plepumu, lyderių dievinimu, keliaklupsčiavimu prieš „prestižinę“ veiklą (Montand‘as aname filme prekiavo metalo laužu, buvo tuo visai patenkintas ir orus). Toks metas... Panašių vidutiniškų juostų, kurias galima žiūrėti, galima – ne, šiandien yra ir daugiau. Puikaus juodaodžio aktoriaus Morgano Freemano pirmas ir, ačiū Dievui, paskutinis režisūros bandymas „Bopa!“ (LNK, 22.35 val.): jei jam tokios svarbios tos rasių problemos, būtų geriau straipsnį parašęs. Italų ir britų trileris „Juodligė“ (5 kanalas, 20.00 val. ir kitądien 14.00 val) buvo užbaigtas tuoj po Niujorko Prekybos centrų griuvimo, kai pasipylė visokių neaiškių miltelių siuntos, todėl į kino teatrų ekranus taip ir nebuvo išleistas; kad matysim per TV, džiaugsmo irgi nedaug. Nors Bette Midler, o ypač Barbara Hershey – ir geros aktorės, vis dėlto „Paplūdimiai“ (TangoTV, 23.00 val.) kiek erzina savo perdėm feministiniu patosu, labai specifiniu ir humoru, ir sentimentalumu.
Užtat komiška drama „Taip pat ir tavo mamą“ (TV1000, 19.00 val.) pratęsia šįkart mūsų iškeltą Lotynų Amerikos kino gyvybingumo temą. Buvo brazilų, Argentinos, šįkart – meksikiečių režisieriaus Alfonso Cuarono juosta. Tarsi nieko ir reikšmingesnio – tiesiog dviejų jaunuolių erotinės iniciacijos dienos. Bet, pasirodo, negalima taip vienpusiškai teigti. Įsižiūrėjus, pamatai, kad tai visai rimtas kūrinys apie jaunatvės gyvybingumą bei jos klaidas, apie dar nesįsisąmonintą trumpalaikiškumą – meilės, draugystės, paties gyvenimo.
Vieną vaidmenų ekrane puikiai atlieka ir Lietuvoje spėjęs išpopuliarėti Gabrielis Garcia Bernalis („Motociklininko dienoraštis“, „Blogas auklėjimas“ ir kt.). Na, o jauną režisierių kaip tik po šio filmo pakvietė į Holivudą gelbėti stingstančios Hario Poterio serijos, ir pasirodė, kad „Haris Poteris ir Azkabano kūrinys“ – išties pats gyviausias. Gal Holivudas nepraris labai nemažai žadančio kūrėjo?
Penktadienis
Du filmai ir abu ne per seniausiai jau rodyti. Ką beveiksi. Britų „Visi maži žvėreliai“ (5 kanalas, 20.00 val.) – visai ne tik gamtosauginis filmas, nemažiau dėl išnaikintų gyvulėlių peršti ir dėl sulėtinto protinio vystymosi vaikino (geras Christiano Bale‘o darbas): jam irgi reikia apsaugos.
Mylimas ir be skaičiaus mano žiūrėtas „Didysis Lebovskis“ (TV3, 22.40 val.) taip nuostabiai nuteikia keistų draugužių trijule (Jeffas Bridgesas, Johnas Goodmanas, Steve‘as Buscemi), kad norėtųsi su jais ir tiesiogiai susidraugauti. Kai labiausiai neprisitaikęs prie gyvenimo (Buscemi) žūva, du likę vykdo jo valią, barsto pelenus į vandenyną, o vėjo gūsis suveja tuos pelenus į jų pačių veidų poras, manau, sudreba ir labiausiai sugrubusi siela.
Į pasitaikančius korespondentų klausimus, kodėl nepaminiu to ar kito filmo, pacituosiu jums su pasimėgaujančiu drebuliu parašytą vieną šiandieninės juostos (tyčia neminiu, kokios) lietuvišką anotaciją: „...jis negalėjo nežudyti. Moterų kūnus maniakas išniekindavo, mylėjosi su lavonais, žaidė su jų kūnų dalimis“.
Tęsti ar nebereikia? Manau, viską supratote.
