Žinoma, tie filmai, kuriuos jūsų specialusis korespondentas šiuo metu žiūri tolimoje Kanadoje, kol kas Lietuvos nepasiekė ir ar visi pasieks - irgi neaišku. Bet tam tikrų tokių signalų jau yra, tai gal paskui padės orientuotis ir šie paviršutiniški parašinėjimai iš toli.
Žvaigždės ir mėnuliai
Nors Toronto kino festivalis, kaip minėjau aną sykį, ir nėra konkursinis, vis dėlto žvaigždžių čia irgi pasirodo. Kartais - mažiau girdėtų, vietinių, reginčių Toronte savo galbūt pirmąjį rimtą šansą, kartais - tokių pasaulinės šlovės kaip Johnny Deppas ar Helene Bohnam Carter. Bet jų nesivaikau taip drastiškai kaip kokiuose Kanuose, nesivaiko, panašu, ir kiti festivalio žiūrovai.
Įdomiau stebėti vietines keistenybes - pavyzdžiui, visą voverių šeimą, įsikūrusią gretimai mano viešbutuko. Nors ir ne pati audringiausia gatvė, bet vis dėlto - juda mašinos, triukšmas, žmonės, o jos sau laksto izoliuotais elektros laidais ir landžioja į kokias namų palėpes. Nenustebčiau kitą sykį ir kokį grizlį lokį pamatęs - vis dėlto Kanada!..
Aišku, įdomiausia, kaip ir paprastai festivaliuose, - filmai.
Aną kartą poetiškai aprašęs kinematografinę festivalio užsklandą, pamiršau pridurti, kad kiekvieną sykį pamatai dar ir trumputę, tą pačią „Motorolos“ reklamą. Pirmąsyk pamaniau: na, štai ir šiose aukštojo meno sferose irgi siaučia stambusis kapitalas… Bet paskui, įsižiurėjus į reklamą, paaiškėjo, kad ji turinti dvigubą prasmę: tai studento darbas, laimėjęs „Motorolos“ konkursą. Įsivaizduojate, koks atlygis pradedančiam kūrėjui, kai kiekviename seanse vis nušvinta jo darbelis ir dar su prierašu: „Pagerbkime Stepheną!“.
Žodžiu, ir žvaigždės, ir dar tik jauni mėnuliukai…
Sąžinės recidyvai
Prabėgo kelios dienos (šiek tiek suvokęs mūsų laiko skirtybes, įsivaizduoju, kad šis rašinukas pasirodys turbūt jau per Toronto renginio vidurį), filmų apstu, o vis kažkaip mintimis grįžtu prie Daniso Tanovičiaus aną kartą minėto „Pragaro“. Juk tai - šiuolaikinės istorijos apie mūsų amžininkų, galbūt mūsų pačių aistras, dažniausiai pražūtingas, tamsias, kurias dar paaitrina įvairiausi atsitiktinumai, Kieslowskio (kuriam scenarijus ir buvo skirtas) kine vaidinę be galo svarbu vaidmenį ir galiausiai išryškėdavę visai kaip dėsningos gyvenimo detales.
Kieslowskio scenarijus jau yra bandę kurti ir kiti autoriai. Bet, pavyzdžiui, vokiečio Tomo Tykwerio „Dangus“ menkai atitiko kaimynų metro dvasingumą, o irgi slavas Tanovičius (kas kad iš Balkanų), kur kas geriau pajunta tą lenko stilių ir esmę.
„Pragaro“ kažkodėl nepriėmė Venecijos kino festivalis, šiomis dienomis baigęsis trankia amerikiečių pergale. „Aukso liūtas“ atiteko kino Ango Lee (savos Rytų folkloristikos kupinas „Selinantis tigras, tūnantis drakonas“, bet ir amerikietiškų temų „Ledo audra“) naujam filmui apie JAV Laukinius Vakarus - „Broukbeko kalnas“, taigi jo labai populiarūs jauni amerikiečių aktoriai tebeskina Venecijos laurus, o į Torontą atvykti nesuspėjo.
Sako, šis filmas pasirodys ir Lietuvos ekranuose, sako - kadangi mūsų platintojai visuomet pasižymi neįprastu poetiniu jausmu, jis net vadinsis „mediciniškai“ - „Lūžtančio stuburo kalnas“.
O lūžti tai ten niekas ir nelūžta. Tiesiog 1963 metais į kažkokius Dievo pamirštus kalnus atvyko dirbti du neturtingi jauni kaubojai. Diena po dienos dviese kalnuose, tik su avytėmis ir arkliukais, o jaunuoliškas kraujas kunkuliuoja… Kartą po nemažos alkoholio dozės jaunuoliai sugula į palapinę ne vien tik erotiniams sapnams.
Abejoju, ar homofobiškoje Lietuvoje šis pernelyg gražiai, mano manymu, nufilmuotas ir labai gerai suvaidintas psichologinis pasakojimas apie vyrų aistras, atsinaujinančias net po to, kai jie jau apsikarsto šeimomis ir iš vieno rėkiančiais vaikeliais, turės didelį pasisekimą. Pamatysime, tik žinokit, kad čia, Toronte, tai buvo bene vienintelis filmas - šiandien, sakoma, sensacingiausias filmas, - į kurį nelengva buvo patekti.
Man asmeniškai labiau patinka minėtasis „Pragaras“, nes ne toks nudailintas, keistesnis, patinka lenkų režisierės Dorotos Kendzierzawskos „Esu…“, labai artimas mūsų krašto problemoms, „asocialioms šeimoms“ ir tam pragarui, kuri gyvena jų vis dėlto nepasiduodantys vaikai. Vaikai šiam niūrokam kūriniui parinkti tiesiog genialiai, bet ar „Esu…“ erzins lietuvių miesčionio sąžinę, veikiau suabejočiau.
Larso von Triero „Manderlis“, kurį vėl ignoravo šiemečiai Kanai, - „Dogvilio“ tąsa, tik gal ironiškesnė. Vėl gėris paradoksaliai iškviečia blogį - gal tokia jau pati žmogaus prigimtis? Šį kartą Greisė, kurią vaidina jau kita aktorė, nebe Nicole Kidman (bet neprasčiau) kuria spalvotųjų komuną, o kuo baigiasi visokios komunos, žinome ne vien iš „Pedagoginių poemų“.
Amerikiečių režisierius Abelis Ferrara, kuris, pagal viešą paslaptį, mėgsta pasižaisti koka (turiu galvoje ne kokakolą, kaip paprastai su tokiu trumpiniu susidūrę verčia lietuvių padorūs platintojai), atrodo, atėjo į protą ir sukūrė į sąžinę apeliuojantį filmą „Mari“, kuriame filmuojamas kūrinys apie Kristaus kančias visiems daro baisų įspūdį Marijos Magdalenos (Juliette Binoche - ir aktorė Mari, ir pati įtaigiai suvaidinta ana Marija) kančios. Matyt, Ferrara irgi bus pradėjęs atgailauti, puiku tik kad jo tarsi „alter ego“ ekrane atlieka nuostabia ironija pasižymintis juodaodis aktorius Forestas Whitakeris. Binoche - deja, be ironijos.
Fantasmagorijų žavesys
Yra tokių ir Toronto festivalyje - gal net šiek tiek daugiau nei kitokių, realistinių juostų.
Tiesa, nauja Terry Gilliamo, šiandien laikomo vienu didžiausių kino iliuzionistų, juosta „Tideland“ - gražiai makabriška, bet tiek prasmės, kiek kadaise turėjo jo šiandien jau klasikinė „Brazilija“, neturinti. Tiesiog po nepaprastai žaviai nufilmuotas gelsvas prerijas laksto šiuolaikinė Alisa, o baigiančiame dūlėti namelyje guli jos narkomanas tėvas (Jeffas Bridgesas), kurio iškištas liežuvis vis labiau tinsta ir įgauna patrauklų violetinį atspalvį. O kai vietinė ragana išpjausto visus Tėvo vidurius, jis guli sau kaip auksinga Mumija ir tampa dukrytei vien tik pasižaidimų objektu.
Gilliamo juosta - ne tiek apie Mirtį, kiek apie patį Merdėjimą, kuriuo iš bėdos galima pavadinti kiekvieno mūsų šiuolaikinį buvimą. Taigi festivalis krypties nepakeitė, linksmybių jame nesimato (o gal tik aš ant tokių filmų užtaikau).
Linksmiausia - nauja, dar už Lietuvoje demonstruojamą „Čarlį ir šokolado fabriką” naujesnė Timo Burtono animacinė juosta, taip tiesiai šviesiai ir pavadinta: „Timas Burtonas ir nuotaka-skeletas“.
Aišku, nuotaka, kurios viena kojyte - kaip Marlenos Dietrich, o kita - tik sukabinti kauliukai, kurios akies obuoliui iškrintant iš galvos gelmių išlenda įvairiaspalvis kirminukas, sufleruojantis herojei, kaip gyventi, - grožio įsikūnijimas. O pagrindinį jauną poetą vaidina ir įkalba Johnny Deppas, kuris pats vaikštinėja po Torontą, pasirinkusį tokį nebanalų, šviesų ir optimistišką repertuarą.
Valio Torontui, juodu humoru besigelbstinčiam nuo visų mūsų pasaulio kvailysčių.
Stepokas Strolia - iš Toronto 30-ojo tarptautinio kino festivalio (1)(http://www.omni.lt/index.php?i$9359_16017$z_304574)
