Vertinant stalinizmą nederėtų pamiršti, kad pati visuomenė, kurią laikė sukausčiusi totalitarinė santvarka, nebuvo „normali“ (kabutės reikalingos todėl, kad norma priklauso nuo mūsų pažiūrų – dabar „normaliu“ laikomas „civilizuotas“ europietiškas sociumas).
Tinkladraugis schriftsteller parašė straipsnį apie stalinizmo socialinę psichologiją. Trumpai atpasakosiu svarbiausius teiginius – jie primena akivaizdžius, bet primirštus dalykus.
schriftsteller rašo, kad stalinistinės visuomenės „specifika buvo tokia gili, jog netgi po ilgų archyvinės medžiagos tyrinėjimų sunku suprasti tai pilnai ir iki galo“.
Tai būta pokarinės visuomenės. Pilietiniame kare viena partija ginklu įveikė visas kitas. Būta laimėtojų, turėjusių didelių lengvatų, užėmusių aukštą padėtį, ir pralaimėjusiųjų, kurių diskriminavimą įteisino įstatymai. Juridinė nelygybė pradėta naikinti tiktai prieš Antrąjį pasaulinį karą.
Ginkluota prievarta buvo laikoma įprastu konfliktų sprendimo būdu. Nebuvo atokvėpio, kada sovietinė visuomenė nebūtų militarizuota. Pasibaigus vidaus karui, visuomenė laukė kito karo – šįkart su išorės „klasiniu priešu“.
Labai daug žmonių turėjo pilietinio karo patirtį. Tais laikais karas buvo pakankamai „asmeniškas“ – priešininkas nušaunamas iš nedidelio nuotolio, užmušamas kardu ar durtuvu. Ženkli karą išgyvenusių vyrų dalis kariavo panašiai, daugelis dalyvavo masinėse egzekucijose. Tuo remiantis ir reikia vertinti represijas. Jas vykdė ne geručiai inteligentai, o žmonės, kuriems sukapoti žmogų kardu ar nušauti į pakaušį buvo norma, primenanti „šlovingą praeitį“.
Kaip sakė Stalinas: „Nėra žmogaus, nėra problemos“.
Papildas. Stalininė aura filme „Mano draugas Ivanas Lapšinas“.
Čekistai gaudo nusikaltėlį (10 min.).
***
