Du žymūs politikai konservatoriai – buvęs britų torių vadovas Iainas Duncanas Smithas ir JAV respublikonų senatorius Rickas Santorumas – aiškina konservatyviąją socialinio teisingumo viziją. Jos esmė glūdi idėjoje, kad „mažos piliečių kuopelės“ yra ūkio augimo ir visuomenės gyvybingumo garantas.
Nors pilietinės visuomenės reikšmės pabrėžimas – ne konservatorių monopolis, jis vis dėlto jiems itin būdingas. Kita vertus, daugelis kairiau mąstančių žmonių konservatoriams prikiša, kad jie bent praeityje per dažnai palaikydavo dirbtinius rasės ir klasės barjerus, neleisdavusius skurstantiems žmonėms susiformuoti į tikrų piliečių visuomenę. Bet ar tai tiesa?
Čia išverstas anglosaksų politikų pastabas paskelbė konservatyvus JAV dienraštis „Wall Street Journal“. Gal dėl to, kad joms iš dalies simpatizuoju, galiu teigti, kad jos kelia dar daugiau klausimų, negu pateikia atsakymų.
Iain Duncan Smith, Rick Santorum: Dislokuokime mažuosius būrius
Konservatyvi socialinio teisingumo vizija
Nepaisant visų JAV ir Europos skirtumų, mus sieja bendras iššūkis: kaip pagerinti socialinę mūsų piliečių gerovę be didelio vyriausybės įsikišimo. Mes esame įsitikinę, kad konservatizmas – tinkamai suprantamas – siūlo patikimiausią kelią socialiniam teisingumui.
Daugelyje konservatyviųjų sluoksnių „socialinis teisingumas“ suprantamas kaip socializmo ar radikalaus individualizmo sinonimas. Nenuostabu: kelis dešimtmečius politiniai kairieji jį naudojo kaip Trojos arklį savo didžiavalstybinėse darbotvarkėse. Tačiau jų politikos pažeidžiamumas akivaizdus. Palyginti su JAV, daugelio Europos šalių ekonomika vargsta su infliacija, nedarbu, menku vidaus produkto augimu ir mažėjančia mokesčių baze; beveik visas Europos šalis slegia augantis nusikalstamumas ir šeimų nepatvarumas; vilčių ir galimybių šią situaciją pakeisti vis mažėja.
Konservatoriai abiejose Atlanto pusėse ir už jo brėžia naują socialinio teisingumo viziją. Ji pripažįsta, kad problemos, kilusios dėl vyriausybės aparato didėjimo, negali būti išspręstos negailestingai jį sumažinus. Politika taip pat turi ryžtingai skatinti augimą to, ką Edmundas Burke’as pavadino „mažaisiais pilietinės visuomenės būriais“: tai šeimos, kaimynų bendrijos, privačios įmonės, labdaros ir bažnytinės organizacijos. Tai yra tikri ekonominio augimo ir visuomeninio gyvastingumo šaltiniai.
Socialinio teisingumo darbotvarkė, kurią mes siekiame patvirtinti, pagrįsta socialiniu konservatizmu. Tai reiškia, kad pagalba vargšams padeda suvokti darbo kilnumą, užuot kūrus jiems valstybinės globos sistemą. Tai reiškia, kad būtina įkalinti grėsmę keliančius nusikaltėlius, tiems, kurie tokie nėra, sudarant galimybę tapti atsakingais piliečiais. Tai patvirtina „nulinę toleranciją“ narkotikų vartojimui ir seksualiniam priekabiavimui, tačiau reikalauja, kad tie, kurie visomis išgalėmis kovoja su bet kokiomis priklausomybės ligų formomis, gali pradėti gyvenimą iš naujo.
Amerikoje ši vizija iškilo prieš dešimtmetį, kai drąsios konservatorių iniciatyvos skatino sustiprinti individus ir grupes, teikiant pagalbą tiems, kuriems jos labiausiai reikia – tokiems kaip Visuomenės atnaujinimo aktas (Community Renewal Act) ir kitoms prieš skurdą nukreiptomis iniciatyvoms. Šiandieninis Rūpesčio aktas (CARE Act) yra šios tradicijos dalis. Busho administracijos planas įkurti Meksikos įlankos galimybių zoną (Gulf Opportunity Zone) po uragano „Katrina“ pasiūlys mokesčių lengvatas ir mažas verslo paskolų palūkanas, siekiant palaikyti verslo kultūrą.
Britanija ir Amerika jau seniai keičiasi pozityviomis idėjomis. Britų konservatoriai mokosi iš Amerikos patirties dėl nulinės tolerancijos politikos, socialinio aprūpinimo reformos ir laisvo mokyklos pasirinkimo. George’ o W. Busho „savininkų visuomenės“ vizija didele dalimi susijusi su Margaret Thatcher palikimu. Šios pastangos siekia suteikti daugiau galių individams ir šeimoms, o ne biurokratams, skatinti kaimyninį kūrybiškumą ir pagalbą vienas kitam.
Vašingtone kitą savaitę vyks pirmoji tarptautinė socialinio teisingumo konferencija. Pasidalysime patirtimi, kaip savo šalyse kovojame su skurdu, tačiau renkamės draugėn ir dėl to, kad sukurtume visuotinį bendraminčių konservatorių judėjimą. Įsteigsime bendriją, propaguojančią konservatyvius problemų, tokių kaip ŽIV, AIDS, pasaulinis badas, žmonių persekiojimas ir vergija, sprendimus.
Šių socialinių problemų, kurios kaupėsi ir blogėjo per dešimtmečius, sprendimams reikės ilgų metų. „Svarbiausia iš visų revoliuciją, – kaip rašė Burke’as, – yra jausmų, elgsenos ir moralinių nuostatų revoliucija“. Tačiau mes tikime, kad socialinio teisingumo konservatizmas gali sukurti visuomenes, kurios yra žmogiškesnės už tas, kurias gali pasiekti liberalizmas. Kurdami konservatyvią alternatyvą – viziją, besiremiančią ir idealizmu, ir realizmu – savo pusėje mes turime įrodymus, patirtį ir sveiką protą.
