Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas prieš kelias dienas apstulbino Kremliuje sutiktus turistus, kai pakėlęs marškinėlius pabučiavo 5 metų berniuką į pilvą.
Aš galiu įsivaizduoti, kaip tai atrodė, dienraštyje „The Telegraph“ rašo (http://www.telegraph.co.uk/opinion/main.jhtml?xml=/opinion/2006/07/02/do0205.xml) žurnalistas Nigelas Farndale’as. Putinas pritūpė norėdamas paklausti berniuko, kuo jis vardu. Berniukas sutrikęs užsivertė marškinėlius. Politikai bučiuoja vaikus į galvą, o visi tėvai, kai jiems tai siūloma – į pilvą, ir dvi dukras išauginęs V. Putinas tiesiog užsimiršo.
Ne, vis dėlto tai pritemptas paaiškinimas. Ką ir sakytum, tai buvo keistas poelgis, teigia žurnalistas.
Jis privertė susimąstyti apie socialinių bučinių ir globalizacijos etiketo keistenybes. Ko gero, mane tai trikdo labiau nei kitus, rašo straipsnio autorius, nes išaugau šiaurėje, kur niekaip negali išspręsti antrojo bučinio problemos. Po to seka fatalinio blaškymosi akimirka, kurią Geoffrey Boycottas pavadintų „netikrumo koridoriumi“.
Ir tai tik tuo atveju, jeigu sveikiniesi su moterimi. Sostinėje vyrai (tradicinės orientacijos) dabar susitikę apsikabina ir bučiuojasi. Turiu tokį pažįstamą, pasakoja autorius. Žinoma, jis dailininkas ir sukiojasi bohemos aplinkoje, bet esu matęs daugybę taip pat besielgiančių kitų žmonių. Man regis, tokios manieros laikomos rafinuotomis ir europietiškomis. Taip pat ir aristokratiškomis: princas Čarlzas visada bučiuojasi su broliais, kai susitinka su jais neformalioje aplinkoje.
Tačiau tai trikdo ne vien tik mane, teigia autorius. Savo atsiminimuose buvusi JAV valstybės sekretorė Madeleine Albright rašė apie tai, kaip bučinių ritualą Lotynų Amerikoje apsunkino viena aplinkybė: kai kuriose iš šių šalių bučiuojamasi iš kairės, o kitose – iš dešinės. „Aš niekaip negalėjau to prisiminti, todėl daug kartų teko susidurti nosimis“, – rašo ji.
Europą aplankyti planuojantiems amerikiečių turistams siūloma užsukti į vieną interneto svetainę, kuri skirta bučinių etiketui. Paryžiuje pasisveikinimas susideda iš keturių bučinių, tvirtinama joje. Pradėti visada reikia nuo kairiojo skruosto. Britai pripažįsta „trigubą“ bučinį. Kita išimtis – Žydrasis krantas, kur nieko nenustebins penki šeši bučiniai.
Olandijoje, moko svetainė, bučiniai pradedami ir užbaigiami tuo pačiu skruostu – dešiniuoju.
Jeigu besisveikinantieji yra maždaug to paties amžiaus, Belgijoje priimta bučiuotis tik vieną kartą. O jei jis mažiausiai 10 metų vyresnis, priklauso trys bučiniai. Žinoma, tai truputį rizikinga, jeigu amžių iš išvaizdos atspėti sunku.
O tai, kas parašyta apie Britaniją, verta pacituoti ištisai: „Britanijoje bučiniai dar tik pradeda plisti už giminaičių ir draugų rato ribų. Britus trikdo fizinis kontaktas, praeityje jie pačiu saugiausiu sveikinimosi būdu laikė rankos paspaudimą. Šiandien siekiant išvengti fizinio kontakto naudojamasi ne toks formalus „Sveikas!” ir „Kaip laikaisi?“.Tačiau būtina prisiminti – kai britai klausia, kaip laikaisi, jie nesitiki išsamaus pasakojimo“.
Kaip taikliai pastebėta, rašo autorius. Labai taikliai. Kaip suprantu, kai vakarienės metu vyras pristatomas moteriai, teisingas sveikinimosi variantas – rankos paspaudimas pradžioje ir bučinys pabaigoje. Stengiuosi laikytis šios taisyklės, kai imu interviu iš įžymybių.
Be to, jeigu kelias valandas klausinėjote pašnekovo apie asmeninio dalykus, rankos paspaudimas pabaigoje gali pasirodyti pernelyg manieringas. Tačiau yra išimčių. Man nė į galvą neatėjo po interviu bučiuoti Hillary Clinton ar Švedijos karalienės. Nesurizikavau bučiuoti ir įžymiojo gangsterio dukros Victorios Gotti, nes mafija bučiniui suteikia svarbią prasmę.
Visa tai gana kvaila ir, kaip sakė Edvardas VII kitoje situacijoje, reikia kažką daryti. Tik ką? Privalomai spausti ranką? Bėda ta, kad gausu įvairiausių „taktinių“ rankos paspaudimų.
Antai Margaret Thatcher yra puikus vilkiko pavyzdys: ji naudoja rankos paspaudimą tam, kad nutrauktų jus nuo kelio ir galėtų dar prie ko nors prieiti.
Johnas Majoras spausdamas ranką ją uždengia dar ir kita, taip sudarydamas pasitikėjimo įspūdį. O Billas Clintonas sveikindamasis kairiąja ranka suspaudžia jūsų alkūnę ar petį – priklausomai nuo jūsų statuso. Bet dar blogesni – „traiškytojai“, nes etiketas neleidžia jums alpti nuo rankos paspaudimo.
Man regis, apibendrina autorius, geriausią kompromisą rado japonai. Tai nusilenkimas. Paprasta, mandagu ir higieniška. Mes netgi galime priderinti jį prie nacionalinio temperamento, pavertę jį santūriu linktelėjimu.
