Antropologė Nancy Ries savo darbuose aprašo įdomų epizodą: kartą žmonės stovėjo ilgoje eilėje -gal prie banko, gal prie ambasados, gal prie mėsos parduotuvės – eilė judėjo lėtai, ir žmonės, iškankinti monotonijos, ėmė šnekučiuotis tarpusavyje – keiksnoti sunkų gyvenimą, blogą valdžią, guostis savo nelaimėmis ir vargais.
Vis labiau įsibėgėdami, su užmoju ir entuziazmu liejo savo nuoskaudas, sielvartą ir skausmus, - garsiai, karščiuodamiesi, pertraukdami vienas kitą. Niekas nenorėjo nusileist – kiekvienas jautėsi išskirtinis, paženklintas - per jam tekusius išbandymus - ypatinga lemties žyme. Audringas ginčas baigėsi be laimėtojų, ir be pralaimėtojų – kiekvienas liko įsitikinęs mesianistine savo paties kančių prasme ir didingumu.
Kas gali suteikti žemiškai egzistencijai daugiau taurumo, kaip kančios, išbandymai, nelaimės? Sielvartas pakylėja banalią kasdienybę į kitą lygmenį, įprasmina egzistenciją, pripildydamas reikšmingo turinio. Ypač tada, kai daugiau nėra jos kuo užpildyti.
Nes niekas taip gerai nemaskuoja tuštumos, kaip kančia. Tai laiko patikrintas ir išbandytas receptas. Kančios sutaurinta pasiaukojimo kaukė užtikrina subjekto neliečiamybę – kas išdrįs suabejoti sakralia sielvarto ir aukojimosi prasme?
Kaip sako mano kolegė A., sovietiniais laikais daugelis puse lūpų kalbėjo apie stalčiuose laikomus parašytus genialius kūrinius, kuriems žiaurus režimas neleido išvysti dienos šviesos. O kai išmušė laisvės valanda ir atėjo laikas atverti savo stalčius – ten buvo, deja, tik tuštuma.
Šiandien tuštumai maskuoti pasitelkiamos naujos, kitokios technologijos – tam ypatingai tinka nesupratingi, visiškai nesupratingi tėvai, neteisingas, žlugdantis auklėjimas ankstyvoje vaikystėje, savanaudžiai, merginų širdis daužantys vyrai, ir klastingos godžios moterys, pasiruošusios išdavystei su pirmu pasitaikiusiu užsieniečiu, taip pat - finansiniai nepritekliai, bloga, labai bloga aplinka ar tiesiog „mano ypatingas jautrumas pasaulio blogiui“, kaip pasakė – visai be ironijos – viena kadaise jauna ir daug žadančia vadinta liberaliųjų menų atstovė.
Švietėjai siekė išlaisvinti žmogų ir žmoniją, bet – naivi, apkvailinta Apšvieta - po liūdesiu ir nuovargiu paženklinta kauke dažnai nėra nieko, kas lauktų išlaisvinimo. Pavergta, nelaiminga sąmonė – tai nėra klaidinga sąmonė. Kartais tai - vienintelė sąmoningumo forma.
A. Huksley romane „Šaunus naujasis pasaulis“ rašo apie įsivaizduojamą žmonijos ateitį. Išrastos pažangios ir produktyvios technologijos, darbo laikas sutrumpintas iki vos keleto valandų, tačiau netrukus specialiu vyriausybės įsakymu vėl atkuriama senoji tvarka – primityvūs fabrikų įrengimai ir ilga, iki vakaro besitęsianti darbo diena. Mat žmonės, išlaisvinti iš prievartinės rutinos ir konvejerių nelaisvės, tiesiog nežinojo, kur jiems dėtis ir kuo užsiimt – ėmė muštis ir girtuokliauti.
Tokia Apšvietos ironija – išlaisvintas subjektas patraukė už kampo išgerti alaus, ir paleido į darbą kumščius, norėdamas išliet susikaupusią frustraciją. Beje, kas jam sukėlė tą frustraciją...?
Kaip rašo F.W.J.Schelling, daugelis žmonių išsigąsta pajutę laisvę - lygiai taip, kaip išsigąsta susidūrę su stebuklais, su dvasiomis, su kažkuo, kas nepaaiškinama, su šmėklų pasauliu.
Todėl liūdnasis antikos mitas apie Sizifo prakeiksmą ir jo kančią – ridenti į kalną niekuomet neužridenamą akmenį – gali būti interpretuojamas ne kaip prakeiksmo, bet kaip palaimos mitas. Nes tas akmuo ir buvo Sizifo gyvenimas, jo būtis, iš esmės - pats Sizifas ir buvo tas akmuo. Nes - nebūtų buvę akmens, tai nebūtų ir Sizifo.
Woody Allenas buvo nuoširdus: „Vienintelė kliūtis savo kelyje į šlovę buvau aš pats.“ Tačiau ne kiekvienam užtenka drąsos tai prisipažint...
Todėl neatimkim iš žmonių jų nelaimių – leiskim pabūti jiems laimingiems.Todėl - neatimkim iš Sizifo jo akmens.
