Nuolat girdžiu, kad mums reikia atsikratyti kompleksų. Garsūs menininkai, politikai, verslininkai žvelgia iš TV išsproginę akis ir reikalauja – atsisakyk kompleksų. Važiuok į Europą, pasižiūrėk, kaip jie gyvena, kaip elgiasi, paskaityk jų literatūros ir atsikratyk prakeiktų kompleksų. Nė velnio. Kompleksai yra labai gerai.
Senovėje žmogus, žvelgdamas į paukštį, kompleksavo, kad negali skraidyti, ir kūrė mitus bei poeziją apie skraidančius žmones. Tai ne, XX amžiuje atsirado du broliai Wrightai be kompleksų ir kaip parazitai ėmė skraidyti sunkesniu už orą aparatu. Vėliau lygiai taip pat buvo sudergtos ir Mėnulio, ir Marso, ir kitų anksčiau buvusių paslaptingų planetų įvaizdžiai.
Jeigu pažvelgsime į kriminalinę Lietuvą, vaizdas bus maždaug toks pat. Anksčiau kompleksuoti žmonės dažniausiai kankindavo save, buvo populiarūs anekdotai apie sąžinę, savikritiką, savigraužą, gėdą, dabar, kai prarado kompleksus, ėmėsi savo artimo. Degina, pjausto, kapoja ir šypsosi – mes be kompleksų, mes kaip visi, mes pasaulio piliečiai. O visi kiti, t.y. žiūrovai ir klausytojai, tų žiniasklaidos priemonių, kurios be kompleksų praneša apie kriminalinius nusikaltimus, irgi atsikratė kompleksų ir šias žinias priima nutaisę cool veidus: žmogus be kompleksų nesijaudina dėl niekų.
Todėl sakau: dėl Dievo meilės, kompleksuokime. Dėl to, kad plinkame, storėjame, dėl to, kad mus du šimtus metų dulkino rusai ir kad dabar paslaugiai atkišame užpakalį amerikiečiams, dėl to, kad jaučiame mažos tautos kompleksą ir kad galime pasityčioti tiktai iš baltarusių ir estų, kompleksuokime dėl savo vėlyvos krikščionybės ir veidmainiškos katalikybės, dėl homoseksualių kunigų ir silpnapročių politikų, ir dėl idiotų, kurie krepšinį vadina religija, dėl to, kad Vytautas Didysis buvo neūžauga, o Barbora Radvilaitė karaliaus kekšė, dėl to, kad kai kurie mūsų protėviai kiauliškai elgėsi su žydais, kad Vincas Kudirka buvo narkomanas, Darius ir Girėnas didvyriai nevykėliai, o Lietuvos kariuomenė gėdingai pasidavė nė karto nedriokstelėjusi į okupantus.
Be abejo, negalima neigti pozityvios kompleksų naudos. Pažįstu vieną rašytoją, kurio labai trumpi pirštai. Ne tik trumpi, bet dar ir kažkokie podagriniai. Ir jis visą gyvenimą rašo apie ilgus pirštus, ir jam sekasi, nes jis baisiai kompleksuoja dėl tų savo trumpų pirštų. Jeigu nekompleksuotų, nė velnio neparašytų.
Dar vienas pavyzdys (labai mėgstu pavyzdžius, J. K. kalbėjo pavyzdžiais – iki šiol populiarus), dabar beveik visi lietuviai moka kinų kalbą, bet dar pasitaiko vienas kitas nemokantis. Ir tie, nemokantys, gana stipriai kompleksuoja dėl to, kad neperskaitys originalo kalba Mao Dzedungo „Raudonosios knygelės“. Faktas, be abejo, pasibjaurėtinas. Bet galima spėlioti, kad jie – didis mūsų tautos potencialas: iš jų kompleksų gali išsiristi visai naujos kokybės kultūra. Kompleksai – pažangos ir civilizacijos variklis. Kai tik žmonija liausis kompleksavusi – liausis ir egzistavusi. Kompleksai – pagrindinis mūsų pasąmonės kuras, o be jo nejuda nė vienas aparatas.
Perfrazuojant savo ir lenkų kompleksais visą gyvenimą manipuliavusį W. Gombrowiczių, svarbu ne tai, ar žmogus turi kompleksų, svarbu tai, kad jie virstų kultūros faktais. Kompleksuokime, kad mums savo kompleksų vis dar nepavyksta paversti kultūra.
Tai, tiesą sakant, ir viskas. Toliau rašyti nebegaliu, nes ėmė kankinti megalomanijos, gigantomanijos ir astroliabijos kompleksai, ir aš dėl jų žiauriai graušiuosi ilgais žiemos vakarais.
