Dar visai neseniai Europos Sąjunga (ES) ir jos „neva“ neatlygintinai duodami pinigai, turėsiantys užplūsti Lietuvą, buvo vienas geriausių politinių masalų agituojant už mūsų šalies ateitį šioje organizacijoje. Kaip parodė praktika, tiek šis elementas, tiek ir kiti nacionalinės agitacijos ypatumai (alus ir skalbimo milteliai) buvo pakankamai veiksmingi ir garantavo Lietuvos narystę ES nuo 2004 m. gegužės 1 dienos.
Ko gero, daug kas pamanė, kad tai savaime garantavo ir tas pasakiškas sumas eurų, kone savaime tekančias į Lietuvos įmonių ir visuomeninių organizacijų sąskaitas. Tačiau šiandien tenka pripažinti, kad anksčiau pieštas „ES - pinigų maišo“ vaizdelis nelabai atitinka lietuvišką tikrovę.
Atrodo, galima supykti ir griežtai arba nusivylus pasakyti: štai kokia bloga ta ES, turi labai daug, bet mes to nejaučiame. Arba galima pasakyti dar paprasčiau: eilinį kartą didieji Lietuvos euroentuziastai, t.y. politikai, apmulkino liaudį, kuri taip ir negauna pažadėtų aukso kalnų. Tuomet viskas lyg ir susidėliotų į savo vietas, panašiai kaip per nušalintojo prezidento Rolando Pakso skandalą. Yra „runkeliai“, kuriuos visada apgaudinėja, tačiau stengiasi juos pamaloninti, kai reikia balsų. Ir yra elitas, kuris visuomet pasiima saldžiąsias „šakneles“, liaudį palikdamas su niekam nereikalingomis „viršūnėlėmis“. Juolab kad ir pastarojo meto vidaus politikos skandalėliai neblogai patvirtina tokius teiginius. Štai užsimanė ūkio ministras ir sustabdė paraiškų Struktūrinių fondų paramai gauti teikimą. Susipyko su finansų ministru, todėl premjeras turėjo vaidinti „tėvelio taikytojo“ vaidmenį.
Tačiau ES finansinių galimybių neišnaudojimo problema yra nulemta visai kitokių priežasčių. Ir pradedant apie jas kalbėti būtina pabrėžti svarbiausią principą - ES kaip politinio, ekonominio ir lobistinio mechanizmo veikimas radikaliai skiriasi nuo mums įprastų Lietuvos vidaus politikos batalijų. Pavyzdys gali būti labai paprastas ir susijęs su tuo pačiu lobizmu, t.y. interesų grupių veikla siekiant realizuoti savo tikslus politiniame lygmenyje. Lietuvis „lobistas“ tokiu atveju ima telefoną ir skambina Jonui, Petrui ar, jei turi pakankamai pažinčių, Algirdui Mykolui ir tvarko reikalus. Žinoma, dar yra medžioklė, pirtys ir prabangios atostogos užsienio kurortuose. Lobistas, veikiantis Briuselyje, visų pirma turi perprasti ES politinės dienotvarkės sudarymo ir jos įgyvendinimo ypatumus ir tik tada bando įsiterpti į vieną ar kitą strategiškai jo atstovaujamiems interesams naudingiausią stadiją. Be abejo, visi to įsiterpimo mechanizmai yra aiškiai reglamentuoti ir neformaliai veiklai lieka labai nedaug erdvės.
Taigi su ES pinigais yra kažkas panašaus. Pirma, jų tikrai yra. Antra, Lietuvos politiniai euroentuziastai, žadėdami kone finansinį rojų po 2004 m. gegužės 1 d., mūsų neapgavo, jie tik nesugebėjo paaiškinti, kaip tuos pinigus pasiimti. O nesugebėjo dėl labai paprastos priežasties - patys nesuvokia visų galimybių ir niuansų. Trečia - mes patys kalti, nes niekada negausime pakankamai ES pinigų, jei jų prašydami vadovausimės metodais, panašiais į lietuvišką lobizmą. Beje, įvairūs skandalai tiek su Struktūrinių fondų lėšų panauda, tiek ir su SAPARD pinigais, sudominę ES auditorius, tą puikiai įrodo.
Vadinasi, išvada paprasta - reikia plėsti savo akiratį, imti ir mokytis, nes jei ne eurai, tai bent jau informacija apie juos yra nesunkiai prieinama.
Tačiau kol kas tai tik svajonė apie visokeriopą ES finansinių galimybių išnaudojimą Lietuvoje. Tokį teiginį galima pagrįsti vienu paprastu skaičiumi, kuris ir vėlgi susijęs su lobizmu ES mastu. Europos Parlamentas (EP) veda oficialų ES lobistų registrą, kuriame esamuoju laiku yra apie 13 000 įvairių įmonių ir fizinių asmenų, atstovaujančių senosioms ES narėms, daugelį naujai įstojusių valstybių ir nemažai trečiųjų šalių, pvz., Japoniją, Maroką ir t.t. Deja, bet ten nėra nė vieno lietuvio ar bent jau profesionalo užsieniečio, samdomo mūsiškių. Vadinasi, neegzistuoja ir efektyvūs informacijos kanalai tarp politinės ir finansinės ES „virtuvės“, t.y. potencialių piniginių donorų ir vietinių interesantų, t.y. tų pačių ES pinigų recipientų. Beje, Lietuvos atstovai EP yra ne kartą pabrėžę, kad tiek mūsų šalies verslininkai, tiek ir įvairiausios visuomeninės organizacijos nerodo jokios iniciatyvos savo interesų, taip pat ir finansinių, atstovavimui per tuos pačius Lietuvos atstovus, kurie, beje, gali veikti kur kas intensyviau nei Dalia Grybauskaitė. Be to, jų yra ne vienas, o trylika.
Ir pabaigoje dar vienas lietuviškas paradoksas. Paklauskime daugelio politikų, verslininkų, visuomenės aktyvistų ar paprastų piliečių, ką jie žino apie finansines ES galimybes, t.y. šalims narėms teikiamą paramą. Provincijoje, ko gero, išgirsime atsakymą SAPARD, o visur kitur - struktūriniai fondai. Turbūt dėl to ir kyla vietinės reikšmės skandalai, kad visi pešasi dėl tų pačių pinigų. Tai mums būdinga - geriau iki paskutiniųjų kovoti dėl to, apie ką tikrai žinome, nei pasidomėti galimomis alternatyvomis. Ta proga norisi pasakyti, kad tie patys struktūriniai fondai yra tik vienas iš daugelio ES Regioninės politikos finansavimo šaltinių. Be jų per atskiras programas sėkmingai veikia Sanglaudos fondas, galima gauti tiesioginį finansavimą iš Europos investicijų fondo ir Europos investicijų banko. Yra dar ir Bendruomenės iniciatyvų finansinis šaltinis, turintis keturias programas (LEADER +, EQUAL, URBAN II, ITERREG III) kurių bendras biudžetas 2000-2006 m. yra šimtai milijonų eurų. Beje, tas pats SAPARD taip pat nėra vienintelė finansinė panacėja žemės ūkiui. Reikia tik pasidomėti kitais Bendros žemės ūkio politikos (BŽŪP) finansavimo šaltiniais.
Apie vietines bendruomenes, visuomenines organizacijas netgi sunku kalbėti. Lietuvoje, ko gero, iš dalies išnaudojama tik SOCRATES programa, be kurios yra dar 29, turinčios solidžius biudžetus ir orientuotos į specifinius vietinių bendruomenių poreikius.
Todėl grįžtant prie pagrindinio klausimo - kas trukdo iš ES gauti daugiau - atsakymas yra paprastas. Reikia lavinti savo fantaziją ir nebijoti keisti įpročių.
Sigita Bagdonienė yra ES viešojo administravimo ekspertė.Darius Varanavičius yra ES politikos ir eurolobizmo ekspertas.
