• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Prezidentas lipa ant nuospaudų valdančiajai daugumai ir neleidžia koalicijai tvarkingai vesti šalies į šviesų rytojų. Ministrui pirmininkui Algirdui Brazauskui pastaruoju metu labai sekasi apsimesti, kad jis tai šio, tai ano nesupranta, tačiau šį sykį mūsų premjero nustebimas, atrodo, visiškai nuoširdus: ir ko tas prezidentas kimba?

REKLAMA
REKLAMA

Politinės tarybos sprendimai – privalomi

Kaip žinia, Valdas Adamkus praėjusią savaitę sukritikavo valdančiosios koalicijos politinę tarybą ir pareiškė, kad ši taryba, neturinti tautos įgaliojimų, bando daryti sprendimus, kurie pagal kompetenciją priklauso Vyriausybei ir Seimui. Vienas iš socialdemokratų vadovų Juozas Olekas prezidento žodžius pašiepė, o ministras pirmininkas A. Brazauskas pamėgino paaiškinti – politinė taryba esąs keturių valdančiųjų partijų tarimosi organas. A. Brazausko interviu „Žinių radijui“ cituoja BNS: „Mes turime koalicinę programą bei Vyriausybę ir be pasitarimo labai sunku įsivaizduoti, kaip galima priimti sprendimus“.

REKLAMA

Beje, praėjusį ketvirtadienį viešai paskelbti šios tarybos nuostatai byloja šiek tiek ką kita. Pasak jų, politinė taryba yra valdančiosios koalicijos aukščiausia nuolat veikianti bendrų sprendimų priėmimo institucija, kurios sprendimai koalicijos partneriams privalomi.

Vis dėlto kuo nepatenkintas prezidentas? Iš tiesų kaip koalicija galėtų veikti nederindama savo veiksmų? Argi partijos, bene svarbiausi veikėjai mūsų politinėje sistemoje, neturi teisės tartis, taip pat ir priimti sprendimus? Koalicija – realus darinys ir kaip toks privalo turėti savo įkūnijimą.

REKLAMA
REKLAMA

Gaila, prezidentas savo nuomonės neišrutuliojo nuodugniau, tad lieka manyti, kad jo pareiškimas daugiau padiktuotas politinių aktualijų. Atsitiko taip, kad gausiausiai Seime atstovaujamos partijos lyderis Viktoras Uspaskichas liko ir už Seimo, ir už Vyriausybės borto, tačiau jo prabangus automobilis vis vien rieda tiesiai į vidinį Seimo kiemą, o pats politikas, nors dabar tarsi „nuo gatvės“, politinėj taryboj kaip lygus su lygiu diskutuoja su ministru pirmininku. Ar tai konstituciška?

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Manau, tai nepažeidžia nei Konstitucijos, nei mūsų politinio gyvenimo logikos. Vis dėlto šis politikas yra vienos iš valdančiųjų partijų pirmininkas. Jo vadovaujama partija yra gavusi rinkėjų pasitikėjimą.

Ir vis dėlto problemos esama, nors jos ir nesugriebs griežti teisiniai čiuptuvai. Kalbame apie Lietuvos politikų politinę kultūrą ir čia tenka konstatuoti, kad jos lygis pastaruoju metu tik smunka. Iš tiesų verta pakalbėti apie tai, kaip mūsų šalyje priimami sprendimai. Rodos, nekalto vaikelio – to, kuris pamatė nuogą karalių – klausimas: ar kas gali tiksliai apibūdinti, kaip Lietuvoje priimami sprendimai? Ieškant atsakymo reikėtų gerokai paprakaituoti, o juk sprendimų priėmimas yra valstybės funkcionavimo pagrindas, be to, demokratinėje valstybėje sprendimų priėmimo mechanizmas turi būti aiškus ir skaidrus.

REKLAMA

Kokie žaidimai žaidžiami?

Pafantazuokime. Jeigu klausimai būtų plačiai diskutuojami, aptariami tarp partijos narių, Seimo frakcijose, ministrų kabinete, jei būtų pasiklausiama ekspertų, interesų grupių, galų gale eilinių rinkėjų nuomonės ir visa tai būtų apibendrinama politinėje taryboje, privalomai jos vykdytinų sprendimų teisėtumas nekeltų didesnių abejonių. Tokią tarybą būtų galima – nors, žinoma, su didelėmis išlygomis – palyginti su Europos Vadovų Taryba, kuri ilgą laiką buvo ir iki šiol dar iš dalies yra neformalus organas, tačiau vis dėlto priima svarbiausius politinius ES sprendimus. Tačiau mūsų atvejis kitas. Net ir ministrai nebesupranta priimamų sprendimų motyvų ir nenutuokia, kokie žaidimai žaidžiami. Seimo nariai tampa paprastais alaviniais kareivėliais, partijos nariai – muselėmis prie samčio sriubos, o apie visuomeninių organizacijų, interesų grupių ir rinkėjų vaidmenį geriau patylėti. Susėdo du geri vyrai, „padarė bonką“ – štai ir gatava valstybės politika. Šaržuoju, tačiau jau netoli to, netoli... Politinė taryba pasislėpusi juoduose dūmuose, o žiniasklaida ir visuomenė tiesiog kvaišta nuo įvairiausių spėlionių.

REKLAMA

Sakykime, pranešta, kad pastarajame politinės tarybos posėdyje buvo svarstomas gamtinių dujų kainų reguliavimą numatantis įstatymo projektas, Informacinės visuomenės ministerijos steigimo galimybės, ES pinigų panaudojimo mechanizmai. Kaip matyti, klausimai – ne iš paprastųjų, daug lemsiantys. Čia būtinas nuodugnus aptarimas, visapusiška analizė. Tačiau išeitų taip: V. Uspaskichas per televiziją išdėsto savo nuomonę šiais klausimais, A. Brazauskas per televiziją jam atsako, paskui abu vyrai susieina politinėje taryboje, padiskutuoja ir sprendimas priimtas. Taip atrodo dabar žvelgiant iš išorės – ir tai jau yra labai blogai. Tačiau garsus balsų choras, skelbiantis, kad vieno ar kito vyro pozicija nulemta siaurų, gal net korupcinių interesų, tikrai turi pagrindą tokioms prielaidoms – vien jau dėl sprendimų priėmimo neskaidrumo.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kiek anksčiau, rodos, laisvė buvo geriama didesniais gurkšniais. Konservatoriai bent jau žaidė draugystę su pramonininkais, socialdemokratai – su profesinėmis sąjungomis. LDDP nariai „šakojosi“ prieš savo partijos pirmininką ir premjerą Adolfą Šleževičių, Tėvynės sąjungos valdybos pirmininkas premjeras Rolandas Paksas pasijuto bejėgis prieš savo partiją. Dabar tokia padėtis nebeįsivaizduojama. Valstybė aktyviai rikiuojama vertikalia hierarchine kryptimi. Nepaklusi bosui – būsi išmestas iš barščių. Tai V. Uspaskicho idealas, tačiau ir kitos partijos per daug neatsilieka.

REKLAMA

Padėtį šokosi gelbėti liberalai demokratai, paskelbę revoliucinę padėtį. Jie neranda kitų vaistų nuo politinės tarybos neskaidrios veiklos kaip tik kelti revoliuciją. O jos esmė, išdėstyta per 2006 m. sausio 20 d. surengtą spaudos konferenciją – niekada negirdėta idėja! – centrinės valdžios galias atiduoti savivaldai. Žodžiu, tokių lunatikų kaip R. Paksas ir jo komanda dar reikėtų gerai paieškoti. Lietuvoj 60 savivaldybių, tad perdavus joms centrinės valdžios galias turėtume 60 skirtingų mokesčių sistemų, 60 aukštojo mokslo sistemų, kas žino – gal ir 60 branduolinių elektrinių... Kitaip pagalvojus – aukščiausias postas, į kurį gali pretenduoti R. Paksas po apkaltos, yra mero. Todėl ir gimė tas šūkis „Visa valdžia – savivaldai!“ Tačiau vis vien liūdna. Ir tai vadinama Audriaus Butkevičiaus, kuris dabar tapo R. Pakso viešųjų ryšių patarėju, aukščiausio lygio gruzinišku-makiavelišku pilotažu?

REKLAMA

Ištiesta ranka – ateičiai

Čia gera proga prisiminti, kad nemenka grupė visuomeninių organizacijų renka parašus po peticija kreipiantis į Seimą ir Vyriausybę dėl ES 2007-2013 m. struktūrinių fondų paramos panaudojimo. Pareiškėjai dėsto, kad per šešerius metus Lietuvą pasieks didelė parama – apie 20 milijardų litų, ir atkreipia dėmesį, kad tai ne valdžios, bet mūsų – visų šalies piliečių – pinigai. Siūloma sprendimą dėl fondų panaudojimo priimti skaidriai, viešai ir argumentuotai, remiantis ne grupiniais, bet nacionaliniais interesais. Toks valdžios judinimas tikrai prasmingas, net ir žinant, kad dabartinė valdančioji koalicija, jos politinė taryba ir asmeniškai mūsų Didieji Vyrai į tą peticiją nekreips anei jokio dėmesio. A. Brazauskas dar perimdamas Vyriausybės vairą 2001 m. pareiškė, kad Vyriausybės nutarimų projektų bet kokiam aptarinėjimui neskelbs ir šio žodžio laikysis, o ką jau kalbėti apie V. Uspaskichą.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kreipimesi reikalaujama, kad Vyriausybė priimdama sprendimus dėl paramos panaudojimo tartųsi su visuomene – su socialiniais, ekonominiais ir regioniniais partneriais, kartu su jais kuo skubiau nustatytų Lietuvos plėtros prioritetus, proveržio kryptis, konkrečius paramos panaudojimo tikslus bei kriterijus ir pateiktų juos viešam svarstymui. Tai paprastas pasiūlymas, kuris demokratinėje valstybėje neturėtų priminti kažkokio iššūkio. Tegul tai būna iš anksto ištiesta ranka būsimoms vyriausybėms.

[email protected]

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų