Emocijų netrūko: Lietuvos prokurorai Maskvoje tyrė V. Uspaskicho diplomo autentiškumą, paleistas namo Rusijos pilotas, V. Martišauskas už reikalavimą duoti kyšį nubaustas realia laisvės atėmimo bausme, o A. Zuokas smogė dar vieną smūgį savo partijai.
Emocijų netrūko: Lietuvos prokurorai, kurie buvo nuvykę į Rusiją tirti V. Uspaskicho diplomo autentiškumo, grįžo nieko nepešę (http://www.omni.lt/index.php?base/z_309959), Lietuva paskelbė išvadas apie Rusijos naikintuvo avarijos priežastis ir išleido namo Rusijos pilotą (http://www.omni.lt/index.php?base/z_310586), džiaugėmės kartu su ministru pirmininku A. Brazausku, kuris dovanų gavo televizorių su baltarusiškomis spalvomis (http://www.omni.lt/index.php?base/z_311281), buvęs parlamentaras V. Martišauskas už reikalavimą duoti kyšį nubaustas realia laisvės atėmimo bausme (http://www.omni.lt/index.php?base/z_311540), o A. Zuokas smogė dar vieną smūgį savo partijai iš jos pašalindamas patyrusius ir populiarius kolegas (http://www.omni.lt/index.php?base/z_311618) ir davė nurodymą kiemsargiams nevalyti Vilniuje nukritusių lapų, kad miestas atrodytų romantiškiau (tai skelbiama mero asmeniniame tinklalapyje).
Tačiau jei žvelgtume į platesnę perspektyvą, istorijoje visų pirma išliks 2005 m. spalio 3 d. - tą dieną Europos Sąjunga pradėjo derybas su Turkija ir Kroatija (http://www.omni.lt/index.php?base/z_310441). Kitą dieną, spalio 4-ąją Londone įvyko ES ir Rusijos vadovų susitikimas, kuriame demonstruojant šiltus jausmus, entuziastingai buvo kalbama apie vis glaudesnį ES ir Rusijos energetinį bendradarbiavimą (http://www.omni.lt/index.php?base/z_310720). Žvelgiant iš Lietuvos nematyti daug priežasčių, kodėl reikėtų jau taip džiaugtis dėl didėjančios energetinės priklausomybės nuo Rusijos. Procesas neišvengiamas: energetinė, ekonominė priklausomybė neišvengiamai lems ir politinį suartėjimą.
Atsidūrėme padėtyje, kurioje tikrai netikėjome taip greitai atsidursią: visi drauge europiniu būriu einame glebėsčiuotis su Rusija. Tiesa, manome, kad apie Rusiją žinome daugiau nei Vakarų Europos šalys ir galime jas informuoti, įspėti apie bendravimo su Rusija riziką. Santykiuose su Rusija norėtume prisiimti savotišką "Europos sąžinės" vaidmenį, kuriam, beje, nuolat atstovauja mūsų europarlamentaras V. Landsbergis. Tačiau ar mūsų balsas neliks šauksmu tyruose? Galų gale, ar pačiai Europai tai reikalinga, ar nerizikuojame tapti nesuprastais, keistuoliais?
Pradedamos derybos su naujomis šalimis buvo ir mūsų, kaip ES narės, sprendimas. Derybos su Kroatija - tai ES vartų atvėrimas į sudėtingą, ramybės nuolat neduodantį Balkanų šalių mikrokosmosą. Turkijos narystės ES problemą keliais žodžiais sunku net apibūdinti - akivaizdu, kad milžiniška skurdi musulmoniška šalis yra nelengvas kąsnis suvirškinti net ir turtingai, tolerantiškai, dosniai Europai.
Europa lieka, tiksliau, stengiasi likti ištikima idėjoms, kurios įsivyravo po Antrojo pasaulinio karo. Išvarginta begalinių konfliktų ir karų, įsitikinusi, kad šis kelias veda į aklavietę, Europa atkakliai siekia taikingo sanbūvio, ekonominio bendradarbiavimo, net jeigu tai artimesnėje perspektyvoj nuostolinga ar tenka ieškoti kompromisų ir išduoti politinius principus. Supančias teritorijas galų gale labiau apsimoka "prisijaukinti" ir padaryti savomis, negu "pastatyti į vietą" ir ilgainiui sulaukti nestabilumo židinio, kurio suvaldymo kaina bus šimteriopa.
Tiesą sakant, ne už gražias akis, o tokios filosofijos dėka į ES pateko Lietuva ir kitos Vidurio ir Rytų Europos šalys. Ši linija tęsiama ir pradedant derybas su Turkija, tik šį kartą galbūt jau nueita per toli ir Europos Sąjungai tai gali turėti liūdnų pasekmių. 53 proc. europiečių nesutinka su Turkijos naryste ES. Maža, kokius Europos brėžinius piešia politinis elitas, o eiliniams europiečiams tokie grandioziniai plėtros planai kelia - visai pagrįstą - susirūpinimą. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl Prancūzijos ir Nyderlandų žmonės atmetė Europos Konstitucijos projektą. Vakarų europiečiai dar nespėjo susigyventi su mintimi, kad ES narėmis tapo 10 naujų šalių, o pro duris jau veržiasi turkai, kroatai, bosniai, serbai, juodkalniečiai, albanai... Argi ne natūralu, kad subręsti tokiems pokyčiams reikia laiko? Tokie sprendimai, nors politiškai korektiški ir nukreipti į ateitį, didina atotrūkį tarp ES struktūrų ir eilinių piliečių, daro beveik neįmanoma ES valdymo reformą, kuri yra būtina. Naujos plėtros akivaizdoje ginčai tarp federalistų ir laisvesnės valstybių sąjungos šalininkų dar labiau stiprės. ES šiuo metu yra patekusi į gilią krizę - ne tik sužlugus ES Konstitucijai, bet net nesugebant susitarti dėl naujos 2007-2013 metų finansinės perspektyvos. Paradoksalu, kad sprendimai dėl grandiozinių plėtros planų priimami būtent šiuo metu, kai nesugebama susitvarkyti su vidaus problemomis. Tai kiek primena elgesį įtartino banko, kuris prieš bankrotą paskelbia kvapą gniaužiantį verslo plėtros planą.
Pasipriešinus Austrijai, Liuksemburge susitarimas dėl derybų pradžios su Turkija buvo pasiektas paskutinę minutę. Užtat Londone ES ir Rusijos vadovų susitikimas, kuriame dominavo energetikos klausimai, vyko sklandžiai, o per baigiamąją spaudos konferenciją, kaip praneša naujienų agentūros, atmosfera salėje buvo puiki. ES Komisijos pirmininkas J. M. Barroso džiaugėsi įvykusiu susitikimu "tarp dviejų strateginių partnerių, kaimynų ir draugų". ES pirmininkaujančios Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas T. Blairas tryško entuziazmu: "Mes norime pakylėti Europos ir Rusijos santykius į naują lygmenį ir juos suintensyvinti. Rusija turi energetinių išteklių - mums jų reikia. ES tai nepaprastai naudinga".
Jau dabar pusę suvartojamų dujų ES gauna iš Rusijos, trečdalis ES transporto naudoja degalus, pagamintus iš Rusijos naftos, o netolimoje ateityje ši priklausomybė tik dar didės. Rusijos specifika ES - nė motais. Vokietijai taip reikia dujotiekio, kad šios šalies žalieji, buvę valdančioje koalicijoje, net nemiauktelėjo, nutarus jį tiesti trapia ekologine sistema Baltijos jūros dugnu šalia rusų paskandinto tos pačios Vokietijos Antrojo pasaulinio karo laikų cheminio ginklo. Nesulyginsi su tuo ryžtu, kuris buvo parodytas išsukinėjant rankas Lietuvai ir Bulgarijai dėl branduolinių jėgainių uždarymo. Čečėnijos problema, demokratijos raida Rusijoje, galų gale pačiame Rusijos energetikos sektoriuje vykstantys procesai Europos didžiavyriams - nė motais. O juk niekam ne paslaptis, kad Kremlius susidoroja su politiškai neįtikusiomis kompanijomis, kad energetikos sektorius Rusijoje sugrįžta į Kremliaus rankas - pavyzdžiui, vis pučiantis ir taip jau nepaprastai įtakingam Kremliui artimam "Gazpromui", kuris perka bendrovę "Sibneft". Pasirodė pranešimų, kad atsisakęs Vokietijos kanclerio posto Gerhardas Schroederis gali įsidarbinti "Gazprome" (http://www.timesonline.co.uk/article/0,,2-1812800,00.html). Jau pats faktas, kad niekam tokie pranešimai nebeatrodo absurdiški, gana iškalbingas. Tad gali būti, kad jau netrukus vyksime į Maskvą derėtis dėl dujų tiekimo su mūsų senu draugu Gerhardu. Bravo!
ES viliasi, kad Rusija su ES nejuokaus ir nežais politinių žaidimų, nes, nors Rusija ir gali Europai kuriam laikui "užgesinti lemputes", bet šiaip jau grumtynėse jėgos būtų nelygios - Rusija dar labiau priklauso nuo ekonomiškai nesulyginamai galingesnės Europos, kur keliauja didžioji dalis šios šalies eksporto, nei Europa nuo Rusijos. Be to, europiečiai ir Rusijai pritaiko tą patį mūsų aukščiau minėtą požiūrį - geriau bendradarbiauti ir pamažu partnerį "atvesti į protą", nei kelti reikalavimus ir didinti įtampą.
Bendradarbiavimo su Rusija problema - mūsų duona kasdieninė. Be Rusijos pagalbos net neišsiaiškinsi, ar mūsų ministrai baigę aukštąjį mokslą. Lietuvos prokurorai nuvyksta į Rusiją tirti bylos ir gauna patirti, kaip girdėjau sakant, kad su jais ten elgiamasi blogiau nei su šunimis. Ir ką gi? Kas dėl to kaltas? Su nepaprastu uolumu įtvirtindami savo menkavertiškumą prokurorai nusprendžia, kad, matyt, kalti jie patys - spėlioja, kad kreipėsi ne tuo adresu, padėti prašė Rusijos milicijos, o ne prokuratūros. Dabar jie perrašo raštą ir vėl vyks į Maskvą, tikėdamiesi, kad naujasis prašymas atvers jiems visas duris (http://www.omni.lt/index.php?base/z_309959). Tuo tarpu Rusijos Federacijos generalinė prokuratūra aiškiai pareiškė, kad jokie Lietuvos prokurorai Rusijoje nelaukiami ir nereikalingi (http://www.omni.lt/index.php?base/z_310330). Argi mūsų prokurorai nesupranta, kad nesvarbu, į ką tu šiuo klausimu kreipsiesi Rusijoje - į miliciją, prokuratūrą, Akademijos rektorių, Akademijos budėtoją prie durų (pro kurias jau vieną kartą jie nebuvo įleisti) - rezultatas bus tas pats?
Jei dar neaišku, prašom paklausyt Rusijos gynybos ministerijos atstovo S. Bainetovo, kuris įvertino naikintuvo Su-27 katastrofą tyrusios Lietuvos komisijos išvadas. Pasak jo, Lietuvos komisijos išvados yra subjektyvios (http://www.omni.lt/index.php?base/z_310857). Kai avariją ištirs Rusijos komisija - tada išvados būsiančios objektyvios. Vadinasi, objektyvu tik tai, ką formuluoja Rusija, ir tam nereikia jokių argumentų - tai užfiksuota pačioje kalboje, pačiame supratime. Tą patį galime perkelti į V. Uspaskicho diplomo tyrimą - argi galima leisti, kad į tokį tyrimą įsimestų "subjektyvus" elementas?
Ar mes turime raginti Europą susiprasti, atidžiau pažvelgti į "kaimyną ir draugą"? Praėjusią savaitę labai kultūringai tai pamėgino padaryti Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas A. Sadeckas, dalyvavęs ES nacionalinių parlamentų užsienio reikalų bei gynybos komitetų posėdyje, kuriame buvo aptarti ES santykiai su Rusijai priklausančia Kaliningrado sritimi (http://www.omni.lt/index.php?base/z_311254). Tačiau tokiame posėdyje buvo visiškai apeitas Kaliningrado srities demilitarizavimo klausimas, kurį Lietuvos politikai pastaruoju metu pamėgo kelti prieš lietuviškas filmavimo kameras. A. Sadeckas klausimą dėl ES požiūrio į Kaliningrado srities demilitarizavimo pateikė susitikime dalyvavusiam ES aukštajam atstovui bendrajai užsienio ir saugumo politikai Javierui Solanai. Aukštasis atstovas atsakydamas iškalbingai nutylėjo. A. Sadeckas (parodydamas tam tikrą naivumą, kaip ir su rusais bendraujantys mūsų prokurorai) nesuprato, kad J. Solanos tyla yra aiškus ir konkretus atsakymas į pateiktą klausimą. Įtaręs kažkokį nesusipratimą A. Sadeckas klausimą pateikė dar kartą, šį sykį raštu, ir gavo dar aiškesnį ir konkretesnį atsakymą - spengiančią tylą. Gal, sakau, A. Sadeckui reikėjo nusiauti batą ir imti daužyti tribūną, kaip kažkada padarė N. Chruščiovas Jungtinėse Tautose? Atrodo, kad greitu laiku tokių metodų gali prisireikti, nes respektabili tyla jau ima lįsti per gerklę.
Tiesą sakant, tribūnų mes turime. Štai praėjusią savaitę prezidentas V. Adamkus susitiko su Prancūzijos prezidentu J. Chiracu (http://www.omni.lt/index.php?base/z_311602). Pastarasis paragino Lietuvą tapti ES balsu santykiuose su Baltarusija. V. Adamkus galėjo padėkoti už tokį vaidmenį ir pasisiūlyti tapti ES balsu santykiuose su Kaliningrado sritimi. Tačiau ar Lietuva pateikė šiame susitikime problemas, dėl kurių įelektrinta mūsų politinė padangė ir dėl kurių garsinamės mušią visais varpais - energetinės priklausomybės, rusų naikintuvų skraidymo virš Baltijos jūros, oro erdvės apsaugos? Jei manome, kad šie klausimai ne tokie svarbūs, tegul prezidentas taip ir pasako, kad tarptautinėje arenoje jie keliami nebus.
O gal mūsų baimės perdėtos? Gal išties - neklausinėkime, nieko nereikalaukime, išlikime respektabilūs? Nuo pernelyg pabrėžiamo principingumo iki kvailumo - vienas žingsnis. Gal geriau glebėsčiuokimės visi būriu ir naudokimės resursais?
Ko gero, mes niekada neišmoksime šito meno - būti "tikrais" europiečiais, pragmatiškai apskaičiuojančiais santykius su kaimynu. Mūsų diplomatijai iškyla uždavinys atrasti tinkamą toną, kuriuo, neerzinant solidžių Vakarų partnerių ausies, galėtume pranešti savo žinią. Šiuo požiūriu natūrali mūsų bendramintė ir partnerė galėtų būti Lenkija - tiesa, neapleidžia įspūdis, kad įstojus į ES Varšuva ir Vilnius ėmė tolti vienas nuo kito.
Visa laimė, kad tų "tikrųjų" europiečių, kurie vieninteliai mato pasaulį "objektyviai", net ir nėra. Europa labai įvairi, daugiacentrė, kalbanti daugeliu balsų. Tai jos silpnybė. Bet ir jėga.
