Laikraščiai rašo, kad Lietuvoje yra trys gyventojų luomai: runkeliai, elitas ir Briuselio kopūstai. O partijos esančios tradicinės ir netradicinės. Kalbama, kad vieni politikai rinkimų kampanijas vykdo pagal taisykles, o kiti, tokie kaip savo laiku Rolandas Paksas arba dabar Viktoras Uspaskichas, tų taisyklių nesilaiko. Tačiau ar nėra taip, kad kartais vartojame žodžius, nesusimąstydami apie jų reikšmę?
Kai kas aišku. Pavyzdžiui, elitas (tiksliau, e-litas) - tai tie, kurie turi daug litų ir naudojasi elektroninės bankininkystės paslaugomis. Kur kas mažiau aišku, kokios mūsų partijų tradicijos ir kokios tos rinkimų taisyklės. Gal kas nors paaiškės tiriant įtarimus, kurie krito ant kelių Seimo narių, savo partijose užimančių svarbius postus?
Žvelgdami į Lietuvos politikos peizažą galime konstatuoti, kad vargu ar problema yra Darbo partija. Bėda, kad norint išanalizuoti tradicinių partijų tradicijas tyrimo objektas būtų gana neryškių kontūrų, keičiantis formą ir greitai išnykstantis rūke. Tai tiesiog reiškia, kad jei Darbo partijos nebūtų, kaip sakoma, ją reikėtų sukurti.
Vadinamos tradicinės partijos atrodo išsisėmusios, nuvargusios, netgi kažko išsigandusios. Joms sunkiai sekasi išryškinti svarbiausias savo mintis, idėjas, užmegzti dialogą su rinkėjais. Čia išsiskiria tik konservatoriai, kurie turi savo veidą ir drąsiai reiškia savo poziciją, tačiau atrodo, kad po "Williams" istorijos jiems savo valandos dar teks palūkėti. Kitos trys didžiosios partijos skendi maždaug tame pačiame lengvo populizmo liūne. Jas sunkoka atskirti vieną nuo kitos. Jei myli visus vienodai, vadinasi, nemyli nieko, jei nori būti geras visiems... hm... Bent jau apie kokią nors ideologiją čia kalbėti sunkoka.
Iškart galiu pasakyti, kad pasisakau už stiprias politines partijas ir ne taip seniai nuskambėję pasiūlymai jas didele dalimi eliminuoti iš Seimo rinkimų, panaikinant daugiamandatę apylinkę, man atrodo nepateisinami. Tačiau pažiūrėkime, ar partijos atlieka kai kurias svarbiausias savo priedermes.
Pirma. Kaip jau minėta, apie partijų ideologiją byloja vien jų pavadinimai, bet ne idėjos ir darbai.
Antra. Viena iš priežasčių, neleidžiančių partijoms ryškiau atsiskleisti - nesugebėjimas pritraukti naujų žmonių, ugdyti naujų politikų. Akivaizdu, kad žmonės nori permainų, naujų veidų. Dabar jie, ko gero, rinksis naują partiją. Tačiau kodėl naujų politikų negali pasiūlyti tradicinės partijos? Juk partija - tai ne uždaras klubas, ne gerų bičiulių susitikimo vieta. Suprantu, kad Seimo narių vaidmuo - išskirtinis. Tačiau atrodo, kad saujelė Seimo narių ir sudaro partiją, o tūkstančių kitų jos narių - lyg nebūtų. Ypač kartų kaitos problema ryški Socialdemokratų partijoje.
Trečia. Viena iš partijos svarbiausių funkcijų - reiklumas savo nariams, jų atranka. Teoriškai labiau pasitikėti galiu būtent partijos kandidatu, už kurį laiduoja visa organizacija. Atskiro politiko atsakomybė už savo veiksmus kur kas miglotesnė, partijos - svaresnė. Tačiau ar partijos atlieka šią funkciją? Partijos aukštus moralės kriterijus taiko tik politiniams oponentams, o savus gina "iki paskutinio kraujo lašo". Apkaltinti didesniais ar mažesniais prasižengimais politikai niekada atitinkamai neįvertinami partijose. Priešingai - partijos tampa jų priebėga, gelbėjimosi ratu. Ypač provincijoje narystė partijoje tampa tarsi nuolatinė indulgencija vienai ar kitai įtartinai personai. Dažna praktika, kai rinkimų apylinkė ar vieta partijos rinkimų sąraše skiriama ne dėl politiko sugebėjimų, jo idėjų, veiklumo, o tiesiog įvertinus jo galimybes pačiam finansuoti savo rinkimų kampaniją, taip pat finansiškai paremti partiją.
Ketvirta. Tai, ką šiame straipsnyje jau anksčiau norėjau pasakyti, bet vis nedrįsau. Taip, norėčiau pakalbėti apie skaidrumą, tvarką, principingą ir negailestingą kovą su korupcija aukščiausiuose valdžios sluoksniuose. Tai jautri tema. Ačiū mielam kolegai Ryčiui Juozapavičiui, jis palengvino man užduotį iškelti šią problemą (http://www.omni.lt/?i$9359_70693$z_184296). Partijų ir rinkimų kampanijų finansavimo problema - didelis danties skausmas ir politikams, ir visai visuomenei. Ar mes viską žinom apie tai, kaip finansuojamos partijos? Kaip atsitinka, kad rinkimų smagratis dažniausiai sukasi kur kas smarkiau, nei jį galėtų įsukti oficialiai deklaruotos rinkimų lėšos? Ką reiškia, kai skirtingi, atokiose Lietuvos vietose gyvenantys žmonės (kaip buvo minėta spaudoje, kartais nepasiturintys, bedarbiai) rinkimų kampanijai aukoja vienodas dideles sumas?
Iš tikrųjų partijų finansavimas dabar yra bene svarbiausia Lietuvos politikos problema. O gal mes nuėjom jau net per toli? Įsivaizduokime, kas būtų, jei dalis partijų finansavimo iš tikrųjų - kaip kai kurie politikai yra užsiminę ir viešai - būtų vykę šešėlyje. Tarkime, kad tam tikros tarnybos turi apie tai informaciją ir dalijasi ja su kai kuriomis politinėmis jėgomis. Mes jau žinome žodį, kuris apibūdina šią situaciją - partijos būtų tapusios pažeidžiamomis. O gal Lietuvą šiuo metu krečiantis skandalas ir kilo būtent dėl tokio partijų pažeidžiamumo? Ir ką reiškia kai kurių politikų balsu reiškiami nuogąstavimai - jei ir toliau taip klosis, išliks tik partijos, kurias finansuoja vienas ar kitas oligarchas, partijos savininkas. Išeitų, legalus partijų ir rinkimų kampanijų finansavimas neįmanomas?
"Vien tik auksas valdo mus". Artimoj perspektyvoj didelių pinigų ir valdžios susiliejimas tampa beveik neišvengiamas. Pinigai atstos viską - kompetenciją, išprusimą, partijos programą, politikos patirtį ir etiketą.
Klausimų daugiau nei atsakymų. Štai kad ir tas, kurį pateikė socialdemokratas Gediminas Kirkilas televizijos laidoje, skirtoje aptarti prezidento rinkimų rezultatus - ar kas susimąsto, kaip partija turėtų išgyventi laiką opozicijoje? Iš tikrųjų tai labai svarbus dalykas. Partijų sistema, kai partijos sukuriamos tik ateiti į valdžią ir išnyksta pralaimėjusios rinkimus kartu su visu įdirbiu ir atsakomybe, yra neveiksminga, nes vienas iš svarbiausių partijų sistemos privalumų būtų partijų raida, progresas, mokymasis iš klaidų. Dar vieną mįslę lyg tyčia užminė Konstitucinis Teismas, paskelbęs, kad Seimo narys neturi teisės gauti papildomų lėšų net iš pedagoginės veiklos. Pažiūrėjus, sprendimas pagrįstas, teisingas. Tačiau ką jis reiškia mūsų politikos realybėje? Jei politikų veiklos sąlygos nepasikeis, tai tampa dar viena kliūtimi pritraukiant į politiką savo srities žinovus, intelektualus. Jei turi tik energijos, žinių, kompetencijos, bet ne kapitalo, į politiką eiti nerekomenduotina. Po ketverių ar aštuonerių metų būsi išspjautas iš Seimo praradęs savo kompetenciją. Opozicijoj atsidūrusiai partijai taip pat tapsi nereikalingas, jei tokia partija išvis išliks. Formuotis profesionalių politikų luomui šiuo metu Lietuvoje nėra jokių sąlygų. Užtat "politiko verslininko" amplua spindi visu gražumu.
Štai kur atėjome, pradėję apie mūsų partijų tradicijas ir apie politinio gyvenimo taisykles. Iš tiesų kas galėtų jas paaiškinti? O gal reikia ne bambėti, kaltinti vieniems kitus, badyti pirštais išsišokėlius - tiesiog imti tas taisykles ir sukurti? Perskaičius R. Juozapavičiaus straipsnį gali susidaryti įspūdis, kad politikos korupcija beveik neišvengiama net ir tvirtesnes demokratijos tradicijas turinčiose šalyse, o kovoti su ja galima visų pirma pasitelkus STT vėzdą. Neprieštarauju, čiupkime ir griebkime visus prasižengusius. Tačiau ne mažiau svarbu kuo sparčiau priimti Politinių partijų, politinių organizacijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymą. Taip, Lietuva - ne pirma valstybė, susidurianti su politine korupcija, tačiau įvairios šalys turi ir turtingą patirtį, kaip ją įveikti arba bent jau suvaldyti. Patikrintų priemonių arsenalas platus - rinkimų kampanijų finansavimo viršutinės ribos įvedimas, suvienodinamos galimybės skelbti išorinę reklamą, griežtesnė ir aiškesnė tvarka reklamuojantis spaudoje, didesnis partijų finansavimas iš valstybės biudžeto, net draudimas partijas išvis remti juridiniams asmenims, griežtesnis auditas, asmeninė partijos auditoriaus atsakomybė. Keista tik viena - kuo garsiau aidi bambėjimas, kad kažkas žaidžia ne pagal taisykles, tuo mažiau girdisi diskusijų dėl jau parengto Partijų finansavimo įstatymo projekto.
Žinoma, svarbus čia ir visuomenės vaidmuo. Reikia nepakantumo, reiklumo. Tačiau pirmosios savo žodį turi tarti partijos. Tik bijau, kad vien įstatymo čia nepakaks. Svarbiausia, ko dabar reikia iš tradicinių partijų - politinės valios, tiesos, apsivalymo. Tada galėtume išties pradėti kurti tradicijas, dėl kurių, kilus grėsmei, būtų verta pakovoti.
