Žygis prieš Rolandą Paksą pasiekė svarbų tašką - vasario 19 dieną Seime apsispręsta pradėti prezidento apkaltos procesą. Jau dabar aišku, kad procesas bus ilgas, varginantis ir - o tai blogiausia - nuobodus. Abi susipriešinusios pusės savo nesibaigiančiose grumtynėse neberanda naujų argumentų, pradeda irzti ir daryti elementarias klaidas.
Rezultatas gali atitikti klasikinės patarlės moralą: kai du pešasi, trečias laimi. Tas trečias - tai Darbo partija, kuriai kol kas užtenka vienintelio nario Viktoro Uspaskicho. Nepalieka mintis, kad V. Uspaskichas, sužavėtas savo televizinio antrininko populiarumo, pamažu ir pats virsta šia anekdotine būtybe: iš visų šaiposi, "iš po krepšio" renka lengvus taškus ir demonstruoja tikėjimą pergale.
Šaipytis yra iš ko. Seimo specialiosios tyrimų komisijos nariai ketvirtadienį kimdami septynias valandas skaitė komisijos išvadas tarsi siekdami pakliūti į Guinnesso rekordų knygą. Jau dabar galima numatyti, kad kitos apkaltos procedūros bus dar absurdiškesnės. Apkaltą reglamentuojantys teisės aktai daugelyje vietų nėra iki galo aiškūs, juose yra prieštaravimų. Apkaltos proceso reglamentas dar turės būti parengtas, o tai apkaltai taip pat - ne į gera. Prezidento gynėjai visada galės apeliuoti į tai, kad pažeidžiamos procedūros, kaip tai buvo dirbant Seimo specialiajai tyrimų komisijai. Liberalai demokratai netgi mėgina inicijuoti kreipimąsi į Konstitucinį Teismą.
Visa tai gali patikti tik iki ausų į politikos dumblyną įsmukusiam veikėjui. Paprastą pilietį tokios žinios turėtų veikiau erzinti ir trikdyti. Kažkas kažką turi, bet neduoda, kažkas kažko nori, bet neima. Kažkas turi suteikti leidimą susipažinti su slapta informacija, bet nesuteikia, kažkas gali pasirašyti, bet nepasirašo. Tikras "keistasis karas", kurio baigtis skendi miglose.
Apkaltą inicijuojanti pusė darosi nervinga - tai liudija Seimo pirmininko Artūro Paulausko pareiškimas, kad jis girdėjęs iš kelių parlamentarų apie bandymus siūlyti jiems kyšį už atitinkamą balsavimą per apkaltą. O liberalai demokratai pasiekė kokias tik įmanoma dviveidystės aukštumas - paragino atsistatydinti Vilniaus merą Artūrą Zuoką, nes ant jo krinta įtarimas dėl kažin kokių finansinių machinacijų. Ant prezidento krinta šis tas daugiau nei tik įtarimo šešėlis, tačiau jie atkakliai prezidentą gina, lyg prisukami žaisliukai kartodami vis tas pačias frazes.
Apkaltos naujienos vis dar tarp svarbiausių žinių, tačiau jos, rodos, neteko bet kokio turinio. Paprastas pilietis, per pirmąsias skandalo savaites maitintas stulbinančiais išviešinimais, apie slaptąjį mūsų valstybės gyvenimą sužinojęs tai, ko ir sapnuose nesapnavo, dabar pradeda bodėtis, abejoti, nebetikėti. O prezidentas vis geriau jaučiasi atlikdamas vienišo kovotojo, donkichoto vaidmenį, kuris tampa jam įprastas dar nuo "Williams" laikų. Tai vienišas "didvyris", pasiryžęs kovoti už skurstančius žmones su godžiu, apsivogusiu ir apsirijusiu "elitu" - vos ne archetipinė būtybė. Paksas turi palaikymą daugelyje Lietuvos vietų, jau įkurta daugiau nei du šimtai prezidentą remiančio judėjimo "Už teisingumą ir demokratinę Lietuvą" grupių.
Didžiąja dalimi apkaltos baigtį nulems didžiausios, turinčios 53 narius Seimo Socialdemokratų frakcijos laikysena. Lietuvos socialdemokratų partijos smegenų centras gerai supranta, ką reikštų Seimui ir jų partijai nepavykusi apkalta. Kaip reikėtų paaiškinti rinkėjams, kas buvo veikta šiuos kelis mėnesius? Nepavykusi apkalta įteisintų R. Pakso veikimo stilių, nepriimtiną politinę kultūrą, net ir Konstitucijos pažeidinėjimus. Galų gale nesunku įsivaizduoti, kad būtų atvertas kelias net ir represijoms prieš politikus - bent apie kerštą, atsiteisimą nuolat kalba ir prezidento aplinka, ir pats prezidentas. Tačiau dalis socialdemokratų, ypač išrinktų vienmandatėse apygardose, vis dar dvejoja, žvalgosi į šalis. Akivaizdu, kad Seimo Socialdemokratų frakcijos vadovybė daro savo nariams spaudimą. Štai Gediminas Kirkilas išplatino pareiškimą, kad pagal "vidinę apklausą" socialdemokratų rinkėjai pasisako už prezidento atstatydinimą, nors kažin ar ta apklausa, skaičiuojant laiškus, gautus įdėjus skelbimą laikraštyje, ko nors verta. Frakcijos seniūnė Irena Šiaulienė dėsto nuomonę, kad frakcija parems apkaltą, tačiau vėlgi tai veikiau drąsinimasis nei fakto konstatavimas. Užsitęsusi, vis labiau įgrystanti apkalta gali pastūmėti dalį piliečių, o sykiu ir socialdemokratų visai kiton pusėn. Penki socialdemokratai pasirašė po liberalų demokratų inicijuotu kreipimusi į Konstitucinį Teismą, po to parašus atsiėmė. Tai vaizdžiai demonstruoja, ko vertas kai kurių socialdemokratų "principingumas".
V. Uspaskichas taip pat nesako, kurią pusę palaikys, tačiau tai jam tik į naudą. Kaip politikas, jis yra tikras laimės kūdikis. Jį į viršų ilgai nešė netikėti humoro televizijos kerų sparnai, dabar atsirado tuštuma ant tiltelio susitikus ir nuobodžiai besigrumiant dviems politikos ožiams. Tačiau šio politiko supratimas apie demokratiją yra menkas, o į partiją buria įtartinų piniguočių, kuriems iki šiol politikos vartai buvo užverti, kompaniją. Tokios partijos pergalė rinkimuose Lietuvai pranašautų ilgą ledynmetį.
