Siekis pastatyti naują branduolinę elektrinę įrašytas ne tik Nacionalinėje energetikos strategijoje, bet ir Vyriausybės programoje. Naujoji žemės ūkio ministrė, susitikusi su ministru pirmininku, visų pirma kalbėjo ne apie runkelius ir burokus, o apie daug aukštesnes materijas - atominę energetiką. Atvažiuos prancūzai, pastatys mums jėgainę. Premjeras, kaip pranešama, šią žinią sutiko džiugiai.
Jei nesiseka rauti burokus, lieka skleisti sparnus aukštesniam skrydžiui.
Net Pasaulio banko ekspertai suka galvas dėl Lietuvos "ekonomikos stebuklo" ir spėlioja, kad spartų šalies BVP augimą galbūt lemia ne visai skaidrios mūsų verslininkų operacijos su Rusija. Viena aišku - Lietuva pralaimi konkurencinę kovą dėl tiesioginių užsienio investicijų, kurios beveik visada yra spartaus ūkio vystymosi pagrindas. Tiesiog stebėtina, kad per tiek metų nepastatyta nė viena nauja bent kiek didesnė įmonė. Ir štai iškart, tarsi laimėjus loterijos bilietą, horizonte sumirguliuoja milijoninė investicija.
Premjeras Algirdas Brazauskas užsiminė, o europarlamentarė Margarita Starkevičiūtė dar aiškiau kalbėjo, kad čia su investicijomis galėtų prisidėti ir auksinis besipurtantis avinėlis - Europos Sąjunga. Priminsim: be tų šimtų milijonų eurų, kurie jau panaudoti įvairioms Ignalinos elektrinės programoms ir jos sustabdymui, 2007-2013 m. Europos Sąjunga Ignalinos AE reikalams numačiusi 815 mln. eurų ir tai, kaip žinia, dar toli gražu ne pabaiga. Dar kelių šimtų milijonų eurų iš ES prašome elektros tilto į Lenkiją statybai. Jo vertė 434 mln. eurų, tačiau ekonominę prasmę toks projektas turėtų tik tada, jei du trečdalius jo finansuotų ES. Dabar svajojame, kad ES mums pastatys dar ir naują jėgainę. Čia ir auksinis avinėlis gali kojas pakratyti, ką jau kalbėti apie tai, ar ES išvis užsiima branduolinių jėgainių statybomis.
Tikras paradoksas - tik pamėgink Lietuvoj statyti kokią menką įmonę ar užsimoti kirviu prieš pušelę, tuoj sukyla neįtikėtinas šurmulys ir pasipriešinimas. Valstybėje, kuri, palyginti su Vakarų Europos šalimis, yra beveik negyvenama (gyventojų tankumas mažesnis iki 6-7 kartų), neįmanoma rasti vietos sąvartynui. Buvo kuriami planai įgyvendinti stambesnį vėjo jėgainių Baltijos jūroje ir krante projektą - pasipylė aiškinimai, kaip tie malūnėliai girgždės, bjauros peizažą, trukdys žuvims, pastos kelią laivams ir t.t., nors Danijoj, Vokietijoj ir kitose šalyse tai įprasta ir perspektyvi alternatyvios energijos gamybos šaka. Tačiau naujos branduolinės jėgainės statyba didesnio prieštaravimo nesulaukia.
Vis dėlto ar naujos branduolinės jėgainės statyba kartais nėra vien miražas, mūsų įsikalbėta iliuzija, nors apie tai kalba garbūs žmonės? Visų pirma akivaizdu, kad Lietuva per maža, kad būtų prasminga statyti jėgainę tik vidaus rinkai. Tačiau kažin ar kas imsis įgyvendinti tokį projektą, planuodamas eksportuoti elektros energiją į Rytus - ten ir taip apstu pigios energijos. Kilni buvo mūsų Ignalinos AE misija - aprūpinti pigia, beveik savikainos lygio elektros energija Baltarusiją ir Rusiją, bet vargu ar toks verslo planas suvilios investuotoją. Kita vertus, eksportuoti elektros energiją į Vakarus kol kas nėra galimybių, nes Lietuvos ir Lenkijos, o per šią šalį - Vakarų Europos elektros tinklai nesujungti. Taip, toks projektas yra, tačiau dar labai toli iki realizavimo. Be to, tiriama, kokios galimybės yra įgyvendinti kitą projektą - sujungti Rusijos ir Vakarų Europos elektros tinklus. Toks projektas turėtų įtakos mūsų galimos jėgainės konkurenciniam pajėgumui. Tad parodykit man tą ministrei kažką siūlantį investuotoją prancūzą, pasiryžusį pakloti šimtus milijonų eurų projektui, kurio gyvavimo aplinkybės tokios miglotos.
Ar nebus teisūs skeptikai, įspėjantys, kad prancūzai visų pirma nori parduoti savo branduolinių jėgainių technologijas? Perdėtas Vyriausybės narių entuziazmas kalbant apie šį projektą kelia įtarimų, kad mūsų Vyriausybė taip pat pasiryžusi atverti savo (tai yra mūsų visų) piniginę. Vargu ar tai galima laikyti teigiamu dalyku, ypač prisiminus naftos terminalo statybos istoriją. Terminalas dabar naudojamas išimtinai Rusijos naftos eksportui į Vakarus, tačiau visų pirma jį verta paminėti dėl to, kad šis tuomet valstybinis objektas per statybas dėl iki šiol nežinomų priežasčių pabrango beveik dvigubai. Neatrodo, jog būtume žengę tokį žingsnį į priekį, kad būtų panaikintos prielaidos tokiai istorijai pasikartoti. Veikiau atvirkščiai.
“Pink Floyd” žmones skirstė į šuns, avies ir kiaulės tipus, Ilfas ir Petrovas - į pėsčiuosius ir vairuotojus, o energetikai yra arba dujininkai, arba atomininkai (alternatyvių šaltinių frakcija pas mus dar labai menka). Todėl sunku tikėtis specialistų pagalbos sprendžiant šią sudėtingą problemą. Jei studiją ar tiesiog pareiškimą daro atomininkas ar dujininkas, išvados iš anksto nulemtos. Čia verta įsiklausyti į Ūkio ministerijos specialistų nuomonę, kurie sako, kad ir branduolinėje, ir šiluminėse elektrinėse pagamintos elektros savikaina maždaug vienoda. Tik reikia atkreipti dėmesį, kad tikrąją šiluminių elektrinių elektros kainą mes žinome, o būsimos branduolinės jėgainės produkcijos kaina kol kas teorinė. Tai didelis skirtumas.
Dauguma gyventojų įsitikinę, kad branduolinė jėgainė mums reikalinga, nes ji tiektų pigesnę elektros energiją. Gal ir taip, tačiau kodėl tos pigesnės energijos negauname iki šiol? Lietuvos vartotojams tiekiama elektros energija brangesnė nei Latvijoje ir Estijoje, nors į jos savikainą neįskaičiuojamos jėgainės statybos išlaidos - jos nežinomos, jėgainė mums tiesiog atiteko. Įskaičiuojamos ir toli gražu ne visos jėgainės uždarymo išlaidos. Galima daryti prielaidą, kad Lietuvos vartotojų padėtis tampa nepalanki, nes rinkoje dominuoja vienas gigantas, juolab tai patvirtina “Mažeikių naftos” pavyzdys - nors turime įmonę, degalų kainos Lietuvoje didesnės nei pas kaimynus. Stambus žaidėjas slopina alternatyvas, lankstumą, naujoves. Lietuvoje tai reikštų, kad šiluminėms jėgainėms negaminant elektros brangtų šilumos gamyba, būtų stabdomas alternatyvių atsinaujinančių energijos šaltinių - vėjo, saulės, biodujų ir pan. - panaudojimas. O būtent šiai energetikos sričiai priklauso ateitis: numatoma, kad visos pagamintos energijos balanse Vokietijoj alternatyvios energijos gamyba 2020 m. sudarys 23 proc., 2050 m. - 70 proc.
Verta atkreipti dėmesį į dar vieną branduolinės jėgainės šalininkų argumentą - statyti branduolinę jėgainę esą verta todėl, kad Lietuva jau turi patyrusių, savo darbą išmanančių specialistų. Tačiau juk vienas iš svarbiausių argumentų, Europos Sąjungai spaudžiant Lietuvą uždaryti jėgainę, buvo kaip tik jėgainės personalo nepatikimumas. Ką čia kalbėti, mes puikiausiai tai žinome ir patys, nebent apgaudinėjame patys save.
Taigi sunku patikėti, kad tokį objektą mums pastatytų Europos Sąjunga. Lietuvos valdžia tokiai statybai resursų neturi, be to, pats valstybinio finansavimo sumanymas būtų ydingas. Tad gal mums padės privatus investuotojas? Dar kartą po telekomo ir “Mažeikių naftos” tikimės sulaukti gero dėdės, kuris neš milijardus ir mums nuolankiai tarnaus. Tačiau jei jis ateis, bus kitaip: jau ateidamas stambus žaidėjas iš pradžių diktuos sąlygas Vyriausybei, o paskui ir visiems vartotojams. Jis ateitų ne labdaros tikslais, o daryti pelną, kurį, beje, tik mažintų didesnės investicijos į jėgainės saugumą.
Galiausiai mūsų šalis tiesiog per maža. Išskyrus visada pavykstančius Davido Copperfieldo fokusus, daugiau niekas šiame pasaulyje neveikia 100 proc. - fizikai patvirtins, kad net griežčiausi fizikos dėsniai veikia su šiokia tokia paklaida. Nežinome ir gal neturime žinoti, kokie ten kariuomenės vado Valdo Tutkaus pabūklai išdėstyti aplink mūsų Ignalinos AE, bet iki galo jais pasitikėti sunku jau vien todėl, kad kilus pavojui tokią užduotį kariai vykdytų pirmą kartą. Vienas vienintelis įvykis jėgainėje pakeistų tautos egzistenciją, tektų prisiminti kai kurių prieškario svajotojų planus ir pradėti viską iš naujo Madagaskare ar nuošaliuose Australijos, Kanados plotuose. Ne, žinoma, to nebus. Tačiau verčiau susitelkti nors menkesniems, tačiau tikriems darbams, kurie ir galėtų tapti tikruoju mūsų šalies pasididžiavimu, o ne žūtbūt siekti išsvajotojo aukso puodo.
