....arba nusidavimas apie tvartelį, tvorą ir bufetavą
Kultūros teoretikas M.Foucault teigia: „kiekviena visuomenė turi savo tiesos režimą“. Žinių archeologija atskleidžia daugialypius ir sudėtingus normalumo sluoksnius. Senovės graikai mylėjo berniukus – šis ryšys buvo laikomas tariu. Romantinė meilė tarp vyro ir moters atsirado tik 13 amžiuje.
Beprotybė buvo laikoma apsėdimu, ir tik 17 amžiuje susiformavo kaip liga, kaip medicininis reiškinys. Su Foucault baigėsi nuo Apšvietos laikų trukusios tiesos ir normalumo paieškos. „Normalumas“? Na, nebent kabutėse.
Tačiau dar liko paskutiniai Europos pagonys, kurie nepasiduoda postmodernistiniam krikštui – vis dar tiki, vis dar viliasi atrasti tiesą, vieną, gerą ir universalią. Visiems gerą „normalią“ valdžią, visiems teisingą „normalią“ valstybę. Širdį džiuginančius „normalius“ įstatymus. Esam apsėsti normalumo paieškų.
Pasaulis dreba nuo įtampos ir konfliktų. Amerikoje siaučia uraganai. 8-11 mln nelegalių imigrantų. Bushas pralaimi moraliai. Kandidatas į Niujorko mero postą Ferrero teigia, esą egzistuoja du Niujorkai (kaip ir „Dvi Lietuvos“). Prancūzijoje dega imigrantų namai, kyla riaušės. Riaušės persimeta ir į Belgiją. Izrealis ir Palestina nemato karo pabaigos. Norvegijos princas veda vienišą motiną su neaiškia praeitimi (sako, lankydavosi vakarėliuose, kur vartojami narkotikai). Princesės Dianos žūtis apsupta gandų. Princas Čarlzas kartu su savo ilgamete meiluže Kamila Parker Bowls. Teroristų išpuoliai Londone (beje, nemažai britų Londone nėra buvę). Bilas Clintonas ir Monika... fu, baisu net pagalvoti...
O Lietuva kamuojasi, apimta normalumo nostalgijos. Kur matyta, „normaliame“ pasaulyje, kad šalį valdytų bufetava? Kur „normalioje“ visuomenėje matyta, kad chirurgas gautų tokį atlyginimą? Kur matyta, kad „normalioje šalyje“ policininkai, mokytojai, vyrai, moterys, dar vaikai.... Atrodo, esame įsimylėję išskirtinį ir, ko gero, tariamą, nenormalumą, savo nesėkmes, fobijas, ir traumas. Laikraščių antraštės – kaip gegužės 1-osios šūkiai: homofobiškiausia tauta Europoje. Labiausiai nepasitikime savo vyriausybe. Pralaimime Eurovizijoje. Mūsų gydytojai mažai uždirba, mūsų pensininkai skursta, mūsų valdžia korumpuota, mūsų merginos prostitutės.
Norvegų psichiatras Finn Skarderug knygoje „Nerimas: Kelionė po modernųjį Aš“ rašo apie Kimą. Kima pjaustosi savo kūną skutimosi peiliuku. Ligoninėje prašo susiūti be narkozės. Didžiuojasi savo randais, leidžia juos paliesti. „Būti sveikai, -sako Kima, - reiškia būti baisiai vienai. (...) Kaip paskutinį kartą pjausčiausi, tai dariau, man atrodo, todėl, kad mama pasakė, jog „dabar viskas taip gerai“.
Jei taip būtų, kad kada nors, tolimoj ateity, jei įmanoma, jei bus išspręstos begalinės mūsų, lietuvių, problemos (įskaitant Euroviziją), ir kas nors pasakys ištars lemtingąją frazę „ach, dabar viskas taip gerai“, tada.... Tiek to. Nenoriu propaguoti niūrių scenarijų.
Amerikoje 20 proc. žmonių neturi sveikatos draudimo. Dėl karo Irake tenka apkarpyti biudžetą „Medicaid“ ir „Medicare“. Daugiatūkstantinės protestuotojų minios išeina į gatves, primena apie save ir savo teises. Mes, lietuviai, sakom: „Mūsų šalis - nenormali“. Belieka emigruoti arba prasigerti.
Indijoje dėl tariamų „nelaimingų atsitikimų“ kasmet sudeginama 4000 jaunamarčių, kurių tėvai nepajėgė išmokėti kraičio. Srebrenicoje per penkias liepos dienas išžudyta 7000 Bosnijos musulmonų. Ruandoje per kelias rugpjūčio dienas išžudyta arti milijono tutsių. Afganistano teritorijoje 11 mln minų, Jungtinės Tautos tikisi per artimiausius metus čia išmokslinti bent 20 proc. mergaičių.
O pas mus: kieno tai tvartelis, kieno tai tvora ir kieno tai bufetava.Ir nuolatinė apokalipsės nuojauta: „Kur tai matyta, juk normalioje šalyje...!“
„Normali šalis“? Parodykit man tą šalį. Pasiėmus pasaulio gaublį, ieškau „normalios šalies“. Ir norisi, kaip tam chrestomatiniam naujajam rusui, sukėlusiam ant kojų visą kelionių agentūrą, sušukti – „Duokite man kitą gaublį!”.
E. Remarkas savo knygoje „Juodasis Obeliskas“ rašo apie jauną Ludvigą, kuris ieško (ir neranda) savo vietos infliacijų, spekuliacijų ir kitų neramumų nuvargintoje pokario Vokietijoje. Laisvalaikiu Liudvgas groja vargonais pamišėlių prieglaudoje. Ten vakarieniaudamas su provincijos psichiatru, Liudvigas prisipažįsta: „Visada jaučiuosi atsakingas už viską pasaulyje. Gal aš psichopatas?“ Vernikė prapliumpa užgauliai kvatotis: „Kur gi ne, norėtumėt! Tai ne taip paprasta. Jūs visai neįdomus. Normalių normaliausias vidutinis paauglys”.
