Vokietijos kultūros ministrė Christina Weiss pranešė, kad šaliai bus grąžintas daugiau prieš kaip pusę šimto metų pavogtas Peterio Pauliaus Rubenso paveikslas. Jį Rusijos pareigūnai atgavo iš verslininko, nesėkmingai mėginusio parduoti šį XVII a. šedevrą, kurio vertė - apie 80 milijonų eurų.
Kūrinio pavadinimas - “Tarkvinijus ir Lukrecija”, jis buvo pagrobtas iš Vokietijos pasibaigus II pasauliniam karui. Iki 1942 metų paveikslas buvo eksponuojamas “Sanssouci” rūmuose Potsdame, netoli Berlyno, tačiau dingo po sąjungininkų atakos.
Pasak Christinos Weiss, į paveikslo paiešką įsitraukė ir Vokietijos kancleris Gerhardas Schroederis, ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. Paveikslo grąžinimo detales jie ketina aptarti per oficialų susitikimą šių metų spalį.
Drobę reikės restauruoti - jos dažai suskilinėję, nes paveikslas ilgą laiką buvo laikomas susuktas.
“Tarkvinijus ir Lukrecija” - paveikslas, kurio labiausiai ieškota iš visų meno kūrinių, dingusių per II pasaulinio karo suirutę. Jį P. P. Rubensas sukūrė tarp 1609-1612 m.
Lukrecija buvo Romos gražuolė; ją išprievartavo paskutinio Romos imperatoriaus Tarkvinijaus Išdidžiojo vyresnysis sūnus. Prisipažinusi apie savo gėdą vyrui, iš nevilties ji nusidūrė. Ši savižudybė buvo populiari tiek tarp Romos imperijos, tiek tarp vėlesnių laikų menininkų.
Pietris Paulius Rubensas - vienas garsiausių XVII a. Šiaurės Europos dailininkų - buvo ir diplomatas, kalbų mokovas bei mokslininkas. Jo dinamiškas, emocionalus stilius, turtingos faktūros bei gyvos spalvos iki šiol veikia Europos tapybą.
Gimęs teisininko šeimoje ir studijavęs Jėzuitų mokykloje Antverpene (Flandrija), Rubensas mokėsi klasikinių kalbų, nuo 1600 iki 1608 m. mokėsi Italijoje. Grįžęs į Antverpeną, ne kartą lankėsi užsienyje - kūrė Madride, Paryžiuje ir Londone, kur jo gauti tapybos užsakymai padėjo jam drauge spręsti ir diplomatinius uždavinius.
Viena iš didžiausių Rubenso naujovių, kuria vėliau sekė daugelis tapytojų - vietoj pieštų eskizų didelio formato drobėms bei sieninių kilimų projektams naudoti aliejumi tapytus etiudus, kurie geriau nei pieštuku atlikti piešiniai perteikia būsimojo kūrinio spalvos bei apšvietimo schemas.
Vienas panašiu metu - 1609-1612 m. sukurtas paveikslas, priskiriamas P. P. Rubensui ir vaizduojantis Nukryžiuotą Kristų, yra Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkiniuose.
O su dar vienu tapybos kūriniu, prie kurio, manoma, taip pat gali būti prisidėjęs garsusis flamandų tapytojas ir kuris yra Kauno katedroje, aštuntajame dešimtmetyje irgi nutiko kriminalinė istorija - jis buvo pavogtas ir po kiek laiko surastas: “...Milicijos darbuotojai jau žinojo, kad pavogtas paveikslas - labai vertingas meno kūrinys, ir tai vertė juos dar labiau įtempti savo jėgas jam surasti. Tas paveikslas nedidelis, 118x94 cm, ovalinės formos. Jis žavi tarytum spinduliuojančiu iš jo švelnumu ir džiaugsmu. Madoną su Kūdikiu pagal baroko epochos kanonus supa puošnus gėlių vainikas, nutapytas taip pat tobulai, kaip ir visas paveikslas. Menotyrininkai mano, kad tai flamandų dailininko D. Segerso arba vieno iš P. Rubenso mokinių, gal net paties šio didžiojo flamandų tapytojo darbas. Kaip ten bebūtų, šis kūrinys - vienas iš brangiųjų mūsų respublikoje: jis įkainotas 60 tūkst. rublių [...]”, - po sėkmingos operacijos rašyta Antano Prokopavičiaus straipsnyje “Kai pliaupė lietus”, skelbtame žurnale “Socialistinė teisė” (1980, Nr. 1, p. 42-43).
“Artdaily.com”, NK naujienos