Ketvirtadienį vyksiančios išrinktojo JAV prezidento George’o Walkerio Busho inauguracijos dalyvių ir svečių saugumą užtikrins daugiau įvairių spec. tarnybų agentų ir kariškių, nei turime šauktinių Lietuvos kariuomenėje.
Ceremoniją pristatinės ir aprašinės daugiau žurnalistų, nei jų surinktume visose trijose Baltijos šalyse. Iškilmėms ir pobūviams bus išleista daugiau nei 100 milijonų litų. Didelė šalis - dideli skaičiai ir didelis dėmesys kiekvienai smulkmenai - nuo draudimo įsinešti skėčius (net jeigu lietus pliauptų) iki gan priekabaus inauguraciją tik iš tolo stebėti norinčiojo asmenybės patikrinimo ir lėktuvų skrydžių virš Vašingtono aukščio.
Nė vienos kitos valstybės vadovų kaita nedomina pasaulio taip kaip Baltųjų rūmų šeimininkų pasikeitimai. Ameriką galima mylėti, galima jos nekęsti, bet negalima teigti, kad pasauliui nėra jokio skirtumo, kas yra jos prezidentas.
Bet tai anaiptol nereiškia, kad patys amerikiečiai šiomis dienomis tik ir kalba apie tai, kaip blogai ar gerai, kad dar ketverius metus pasauliui juos pristatinės G. W. Bushas jaunesnysis. Aišku, kad diskusijos dėl valstybės ateities vėl atgijo. Kairieji komentatoriai ir toliau lieja skaudulius dėl pralaimėtų rinkimų bei ieško vis naujų prezidento klaidų, o dešinieji komentatoriai pakiliai svarsto G. W. Busho pažadus daugiau dėmesio skirti Artimiesiems Rytams, kardinaliai pertvarkyti JAV socialinę sistemą ir toliau tęsti mokesčių mažinimą bei primena, kad šis prezidentas nemėgsta vėluojančių ir laikosi duoto žodžio.
Dėl JAV rinkimų sistemos ypatumų aišku, kad prezidento rinkimuose dalyvavo tik šiek tiek daugiau nei pusė visų šios šalies piliečių (kiti arba dar nepilnamečiai, arba apskritai niekada nedalyvauja rinkimuose, tad nėra registruoti rinkėjai), o iš dalyvavusių tik šiek tiek daugiau nei pusė balsavo už G. W. Bushą. Todėl nesistebi, kad ateistas iš nedidelio miesto mėgina pasiekti, kad būtų uždrausta prezidentui prisiekti, padėjus ranką ant Biblijos, nors nežinia, ar jis toks jau tikras bedievis, ar gerai suvokia, kad taip pelnys dėmesį ir gal papildomų pajamų. Nenuostabu ir tai, kad būtent šiomis dienomis komunistinės Sovietų Sąjungos draugė profesorė Angela Davis (kuriai sovietų pionieriai ir komjaunuoliai rašė padėkos laiškus už kovą su kapitalizmu) ves diskusiją apie G. W. Busho Ameriką. Nepatenkintų ir net nusivylusių nemažai, tačiau politika amerikiečiams rūpi tikrai mažiau nei lietuviams, kasdienis jų gyvenimas mažai priklauso nuo to, kas valgo pietus Baltuosiuose rūmuose. Ir politikai tikrai nėra tokios pageidaujamos pramoginių laidų ar vakarėlių žvaigždės kaip Lietuvoje.
Aišku, kad smalsu sužinoti, kieno suknelę vilkės inauguracijos iškilmėse Laura Bush (tai bus amerikiečių dizainerio Oscaro de la Rentos apdaras), spauda smagiai aprašinėjo ir prezidento dukterų dvynių apsipirkimą Niujorko dizainerio Dereko Lamo namuose bei priekabiai svarstė, ar garsiausioms Amerikos dvynėms padaryta nuolaida neperžengia leistinų ribų ir nesukelia viešųjų ir privačių interesų konflikto.
Tačiau turbūt neperdėsiu teigdama, kad Holivudo numylėtinių Jennifer Aniston (neseniai vykusioje ceremonijoje pripažinta viena mylimiausių publikos aktorių) ir Brado Pitto skyrybos juos jaudina labiau nei tai, kokią suknelę ir už kiek pirko G. W. Busho žmona ir jo dukterys. Politika dauguma amerikiečių domina tiek, kiek tai turi įtakos jų asmeniniams interesams, todėl suprantama, kad kuo didesni ir platesni interesai, kuo žinomesnis žmogus, tuo daugiau diskusijas apie politiką jis išnaudoja savo interesams viešinti ir populiarinti, tačiau milijoniniais tiražais leidžiamai bulvarinei spaudai politikai įdomūs tik tada, kai neužsiima politika. Bet net rimtosios spaudos pirmuosiuos puslapiuose šalia naujų pranešimų iš cunamio nualintos Azijos ir istorijų apie prezidento inauguracijos išlaidas buvo dedama žinia apie gražuolių J. Aniston ir B. Pitto skyrybas.
