Naują Lietuvos istorijos skirsnį atvertusi Kovo 11-oji yra nepavaldi laiko tėkmei. Nepriklausomybės atkūrimas, kaip vienas iškiliausių XX amžiaus įvykių, ryškia žvaigžde spindi šiandien, neblėsdamas spindės ir mūsų ainiams.
Laiko matas mums reikalingas, kai norime atsigręžti į savo nueitą kelią, įvertinti, ką pavyko nuveikti ir kas liko gražiais žodžiais, kuriuos dar Atgimimo metais tarėme nuoširdžiai tikėdami jų prasme ir realumu.
“Atgimusiai Lietuvai - Nepriklausomybę, nepriklausomai Lietuvai - demokratiją, demokratinei Lietuvai - žmonišką gyvenimą!” Šis Sąjūdžio šūkis atspindi ir valstybingumo siekį, kuriuo tada gyvenome, ir tikėjimą, kad sukursime savo šalyje kitokį - laisvą, geresnį, teisingesnį, šviesesnį - gyvenimą.
Atmintyje neblėsta istorinės 1990 metų kovo 11 dienos įspūdžiai. Tik retą, imperinei vergovei prieraišų Lietuvos gyventoją tada aplenkė visuotinė džiaugsminga nuotaika, apėmusi kraštą Aukščiausiajai Tarybai paskelbus Aktą dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo.
Susitelkimas, visuotinė beginklių žmonių valia apgynė laisvę karinės sovietų agresijos dienomis, 1991-ųjų sausį. Vieningi buvome ir tų metų vasario 9-osios referendume, kai aiškiai pasakėme: “Už laisvą, demokratinę Lietuvą”.
Po pusantrų metų, 1993-iųjų rugpjūčio 31 dieną, mūsų kraštą paliko paskutinis okupacinės kariuomenės ešelonas. Tai irgi buvo ne vien didelis Lietuvos valstybės diplomatijos laimėjimas, bet ir visų žmonių, tautos išminties ir orios laikysenos rezultatas.
Dar vienas ryškus tautos valios blyksnis - 2003-ųjų balandį išreikštas pritarimas Lietuvos narystei europinėse struktūrose.
Tokie tad yra pasididžiavimo verti laimėjimai, kuriuos pasiekėme susitelkimu, bendromis politikų, diplomatų ir visų Lietuvos žmonių pastangomis.
Tačiau Nepriklausomybės metų patirtis kelia ir daug sunkių minčių. Pirmiausia apie tai, kad jokia valdžia deramai nepasirūpino Lietuvos žmonėmis, kurių protu, rankomis ir valia pasiekta tai, kuo kartais iš tikrųjų galbūt galime pasididžiuoti prieš kaimynus.
Neretai išgirstame sakant, girdi, ko norėti, praėjo dar tik penkiolika metų. Tačiau manau, kad teisingiau būtų pripažinti, kad praėjo jau penkiolika metų, o valstybė, deja, netapo tokia stipri, kaip manipuliuodami pamėgtu bendrojo vidaus produkto augimo rodikliu mėgsta raportuoti valdžios vyrai.
Kad geriau suvoktume, ar tikrai toli nužengėme pažangos keliu, verta atsigręžti į kitą, giminingą penkiolikos metų Lietuvos istorijos tarpsnį. Juo labiau kad 1918 metais paskelbusi nepriklausomybę Lietuva kilo, atrodytų, iš daug baisesnių griuvėsių.
Ilgai užsitęsusi okupacija su žeme sulygino bet kokius Lietuvos valstybingumo ženklus, visus jo pagrindus. Pirmojo pasaulinio karo padarinių sukeltą suirutę žymėjo net tokie žiaurūs kasdienybės reiškiniai kaip žmonių mirtys iš bado.
Vis dėlto istorinių kataklizmų nualinta Lietuva ne tik apsigynė nuo išorės priešų, bet ir stebėtinai sparčiai stiprėjo. Nors penkioliktąsias laisvės metines 1932-aisiais Lietuva minėjo Europą krėtusios ekonominės krizės sąlygomis, racionaliai orientuoto žemės ūkio dėka valstybė išvengė kitoms šalims tekusių gerokai didesnių sukrėtimų.
Suvokiu, kad budrūs mano oponentai šiame kontekste primins net tik 1926-ųjų gruodžio perversmą, bet ir nušalintojo prezidento Rolando Pakso menamą polinkį į autoritarizmą. Tai jų valia, kuri šiuo atveju nėra labai reikšminga.
Dviejų istorijos tarpsnių palyginimas, nepaisant skirtingų objektyvių aplinkybių, man atrodo svarbus vien jau, pavyzdžiui, dėl galimybės pamatyti tai, ko mūsų gyvenime su žiburiu nerasi šiandien. Kas būtų, jeigu atsivertę šventinius laikraščių numerius šiandien išvystume straipsnių pavadinimus, tokius kaip “Lietuvos periodinės spaudos 15 metų gyvavimo proga”, “Mūsų švietimo keliai”, “Patriotizmas”, “Mūsų prekyba ir pramonė”, “Literatūra per 15 metų” ir t.t.?
Nenoriu piešti idiliško anų laikų paveikslo, tačiau manęs anaiptol nedžiugina ir tai, kad tokie žodžiai kaip „Tėvynė“ arba „tauta“ šiandien neretai palydimi tik ironiškų šypsnių. Turime pripažinti, kad tautinės savimonės, pilietiško požiūrio į valstybę, jaunimo patriotinės tradicijos ugdymas tarpukario Lietuvoje buvo įleidęs nepalyginamai gilesnes, negu ne mažiau aktualias šiandieniame gyvenime, šaknis.
Beje, po penkiolikos laisvės metų valstybės skolų vienam Lietuvos gyventojui teko tik 66 litai, keliskart mažiau negu visose aplinkinėse šalyse. Šiandien kiekvienas esame skolingas bene po kelis tūkstančius litų.
„Justitia est fundamentum regnorum“, - šis įrašas, lotyniškai bylojantis, kad teisingumas - valstybės pamatas, prieškario Lietuvoje žymėjo Teisingumo ministerijos rūmus. Negalėčiau spręsti, ar šio principo buvo šventai laikomasi tada, tačiau šių dienų apklausos rodo, kad žmonės nenoriai sieja tokias, atrodytų, neatskiriamas sąvokas kaip teismai ir teisingumas.
Su neteisingumu, kaip ir su neišsipildžiusiais geresnio gyvenimo lūkesčiais, yra asmeniškai susidūręs dažnas žmogus. Kita vertus, visuomenei gerai žinomi aukščiausių valdžios institucijų, dešinę arba kairę išpažįstančių politikų, valstybės pareigūnų sandėriai, kurių rezultatas - šimtai milijonų, milijardai iš Lietuvos žmonių pavogtų litų? Tačiau tik begalinis naivumas galėtų kurstyti vilties ugnelę, kad tų bylų herojai kada nors sulauks deramo įvertinimo ir atpildo.
Drįstu teigti, kad laisvės metais ne kartą buvo pamintas, išduotas arba į asmeninę naudą iškeistas ir pats Kovo 11-osios idealas. Šalyje susiklostė paradoksali realybė, kai negali turėti perspektyvos, pavyzdžiui, politikų korupcijos tyrimai, negali pralaimėti bylų kontrabandininkams talkinę teisėjai, negali būti nubausti žemės arba Europos lėšų grobstytojai, negali būti iššifruotos trys paslaptingos didžiosios raidės, ištrauktos iš kyšių dalybomis pagarsėjusio verslininko kompiuterio.
Negali būti neišteisinti KGB rezervistai, kaip ir negali būti sukurta ne aklai politinius užsakymus vykdanti, o stuburą turinti, principinga ir veiksni Seimo komisija.
Kodėl galbūt vos sutirštindamas spalvas tvirtinu, kad negali būti kitaip? Todėl, kad priešingu atveju imtų griūti sistema, kuri saugi ir nepajudinama bus tol, kol patikimai stovės pagrindiniai jos ramsčiai - dvigubų standartų politika, užsakomasis teisingumas, griaunanti žiniasklaidos įtaka žmonių sąmonei ir viltį praradusios visuomenės abejingumas.
Nešventiški pamąstymai apie realybę nejučia kelia bauginančią prielaidą, kad penkiasdešimt stalininės okupacijos metų mūsų sąmonę, atrodo, nuniokojo baisiau negu kone trigubai ilgiau trukusi carų priespauda.
Kaip kitaip galėtum paaiškinti akivaizdžiai cinišką valstybės vadovų poziciją dėl KGB rezervistų tinkamumo eiti aukštas valstybines pareigas ir žmonių bendruomenės pakantumą tokioms valstybės pamatus griaunančioms tendencijoms?
Neatsitiktinai mūsų Nepriklausomybės pradžioje, kai buvo kuriamas Genocido tyrimo centras, girdėjosi viešų gąsdinimų, girdi, kuriama institucija monopolizuos naujausius Lietuvos istorijos tyrinėjimus ir formuos tam tikrą visuomenės sąmonę. Deja, šie nuogąstavimai nepasitvirtino - akivaizdu, kad šalies valdžia nesugeba arba nenori apginti savo piliečių nuo KGB įtakos.
Didžių įvykių reikšmę ir pamokas turime apmąstyti, kad galėtume drąsiau žvelgti į ateitį.
Kovo 11-osios Akte rašoma: “Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės aktas ir 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo rezoliucija dėl atstatytos Lietuvos demokratinės valstybės niekada nebuvo nustoję teisinės galios ir yra Lietuvos Valstybės konstitucinis pamatas”.
Pamatas, pamatai… Kai kalbame apie valstybę, šie žodžiai įgyja ypatingą prasmę. Todėl šiek tiek apmaudu, kad penkiolika metų statoma Lietuvos valstybė sykiais primena Gedimino kalno papėdėje kylančius Valdovų rūmus - ant brangią praeitį menančių istorinių pamatų verslo žmonių lipdomą butaforinį mūrą.
“Omni laiko” redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su straipsnyje pareikštomis mintimis.
