Praėjusį ketvirtadienį Seimas iš esmės be diskusijų, juolab be gilesnės analizės patvirtino kitų metų biudžetą. Valdančiosios koalicijos džiaugsmo dėl rekordinių rodiklių, kuriuos, beje, gerokai pakėlė iš Europos Sąjungos gaunama finansinė parama, regis, netemdo jokie abejonių šešėliai.
Premjeras Algirdas Brazauskas, kaip jau įprasta girdėti, žada ir kitais metais būti dosnesnis pensininkams, ligoniams, moksleiviams ir studentams. Principu „visiems po žiupsnį“ grindžiama socialinė biudžeto orientacija – kasmetinis socialdemokratų, o dabar ir koalicijos masalas.
Gerokai perdėtas, mano požiūriu, yra ir valdančiųjų optimizmas dėl kylančios ekonomikos. Ūkio pažanga iš tikrųjų yra ne toks didelis Vyriausybės nuopelnas, kokį ji sau norėtų prisiskirti. Iš tikrųjų yra paprasčiau: įsigalėję rinkos dėsniai kaip pavasarį ledus pralaužianti upė pamažu įveikia biurokratinę valstybės stagnaciją.
Tačiau tam, kad poslinkius į gera pajustų kiekvienas kiemas ir būstas, turėtume vadovautis ne vienadiene politika, jau atvedusią Lietuvą į paradoksalią situaciją, kai gerėjantį nedarbo rodiklį nulėmė ne Valstybinės užimtumo didinimo programos įgyvendinimas, o masiškas Lietuvos žmonių išvykimas svetur ieškoti sotesnio duonos kąsnio.
Nepanašu, kad valstybės vadovams galvos skausmą keltų kita problema – grėsmingai senkantis užsienio investicijų į Lietuvos ūkį srautas.
Biudžetą sąlygiškai pavadinčiau įrankiu kurti šalies ateitį, todėl dabartinės valdžios veikloje ypač pasigendu ilgalaikės strategijos. Kokią Lietuvą norime matyti po penkiolikos ar dvidešimties metų? Klestinčią gerovės valstybę? Jeigu šitaip, būtina nusistatyti prioritetus, apsispręsti dėl proveržio krypčių, kurios leistų, atitinkamai tvarkant finansus, siekti užsibrėžto tikslo.
Sąmoningai šiek tiek ironizuoju. Iš tikrųjų dėl prioritetų esame apsisprendę seniai ir žmonėms jau atsibodo klausytis valdžios patikinimų, girdi, mokslo, modernių technologijų plėtra, žinių visuomenės kūrimas – šventas Vyriausybės siekis.
Gyvenime viskas vyksta šiek tiek kitaip. Iškalbinga realybės iliustracija yra neseniai Vyriausybėje svarstytas Informatikos ministerijos steigimo klausimas.
Ar reikalinga tokia ministerija, ar užtektų sutvarkyti esamų institucijų darbą, ne šio komentaro tema. Užslaptintą aukščiausių valstybės vyrų sandėrį prisiminiau dėl pribloškiančiai „pragmatiško“ arba, tiesiai sakant, vertelgiško premjero A.Brazausko paaiškinimo: „Yra koalicijos partnerio kai kurie pageidavimai“.
Užmirškite strategijas, prioritetus ir tautos perspektyvą – Europos Sąjungos pinigus žarstysiančios ministerijos reikia todėl, kad premjerą į kampą varo koalicijos partneriai!
Dirbdamas premjero ir prezidento pareigose mačiau tam tikrus poslinkius, leidusius manyti, kad informacinės technologijos taps ta sritimi, kurioje Lietuva pasieks didelę pažangą.
Tada nebūčiau patikėjęs, kad po kelerių metų smarkiai atsiliksime net nuo artimiausių kaimynų, ką jau kalbėti jau apie seniai tokių investicijų svarbą suvokusias šalis. Praėjusią savaitę Lietuvoje viešėjusi Europos Komisijos narė Viviane Reding primygtinai ragino taisyti padėtį švietimo ir mokslinių tyrimų srityje, kuri lems ekonomikos raidą.
Negalima nepritarti ir visuomeninių organizacijų reikalavimui ne mažiau kaip dešimtadalį iš Europos struktūrų gaunamų lėšų skirti Lietuvos gyventojų išsilavinimui, mokslo plėtrai ir žinių visuomenės kūrimui.
Neseniai teko girdėti kandų vieno vakariečio pasakymą, girdi, jūs, lietuviai, nepriklausomybės metais sutvarkėte kelias kaimo bibliotekas ir vežiojate ten mūsų ekskursantus, o estai, per tą patį laiką modernizavę visą bibliotekų tinklą, kelias bibliotekas paliko svečiams parodyti, kaip buvo sovietų laikais.
Tačiau ir be šios šmaikščios detalės akivaizdu, kad plėtros, prioritetų, strategijos ir dar kitaip pavadinti traktatai taip ir liks popieriniais paminklais sužlugdytai Lietuvos ateities vizijai. Kas, pavyzdžiui, šiandien prisimena „Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtros iki 2015 metų ilgalaikę strategiją“?
Šiame valstybės įsipareigojimus žmonėms deklaruojančiame rinkinyje minima daug įvairių nacionalinėmis įvardytų smulkesnių strategijų bei programų, tokių kaip Skurdo mažinimo Lietuvoje strategija, Nacionalinė narkotikų kontrolės ir narkomanijos prevencijos programa, Nuteistųjų ir grįžusiųjų iš kardomojo kalinimo vietų, pataisos darbų ir socialinės bei psichologinės reabilitacijos įstaigų asmenų socialinės adaptacijos programa, Nacionalinė neįgalių žmonių socialinės integracijos programa.
Temos, be abejo, aktualios ir net skausmingos, teorinių planų – begalė, tačiau ar toji didelė visuomenės dalis, kuria liečia minimos problemos, pajuto, kad tos programos yra įgyvendinamos? Deja, biurokratizuotas valstybės aparatas dažnai sukasi be sąlyčio su realiu žmonių gyvenimu. Negirdėti nei praktinių Vyriausybės žingsnių, nei paaiškinimų ar diskusijų spaudoje bei televizijų studijose.
Viešąją erdvę tvindo skandalai, užgožiantys pozityvius mūsų gyvenimo faktus ir įvykius, kurie, regis, turėtų būti verti visuomenę informuojančios ir jos sąmonę didele dalimi formuojančios žiniasklaidos dėmesio. Kilnią jos misiją, deja, nustelbia verslo interesai, dėl kurių labiausiai nukenčia ta pati visuomenė. Kai žmogus pasaulį nuolat regi per skandalus ir kriminalinius nusikaltimus, jis iš tikrųjų gali įtikėti, kad gyvenime neliko nieko šviesaus ir švento.
Gruodžio pradžioje Europos Parlamento narys, profesorius Rolandas Pavilionis savo biure Vilniuje surengė diskusiją apie demokratijos raidą Lietuvoje. Žurnalistai šį renginį ignoravo, kaip ir daugelį kitų pozityvios minties, tačiau žiniasklaidos verslui „nepaklausių“ įvykių. Esu įsitikinęs, kad kaip tik tokie renginiai augina pilietiškumo daigus, kurie ilgainiui suvešėję taps demokratijos realizavimo garantu.
Tik pilietinės brandos dėka demokratija, užuot buvusi valdančiosios Seimo daugumos valdžia, kaip yra dabar, gali tapti tautos valdžia.
Tik pilietiškai aktyvi tauta pajėgi apsiginti nuo savivalės tų, kuriuos išsirinko atstovauti savo interesams. Ne veltui sakoma, kad tik tie, kurie gina savo teises, gina teisę apskritai. Ir priešingai: kas negina teisės, tam jokia teisė ir nepriklauso.
Atskiros diskusijos tema galėtų būti demokratijos, teisės ir moralės santykis šiandieniniame Lietuvos gyvenime. Žinau, kad daugelį pilietiškai mąstančių žmonių žeidžia pastaraisiais metais itin atgrasiai atsiskleidęs kai kurių politikų amoralumas. Nepakantumas panašiems reiškiniams – tai irgi ne kas kita, kaip mūsų ir juolab mūsų vaikų teisių gynimas.
„Laisvė nebus patikima be moralės pagrindų“, – neseniai nuskambėjo prezidento Valdo Adamkaus mintis. Šie žodžiai taptų išties svarūs ir įgautų tikrą prasmę tik tuo atveju, jeigu jie kaip pinigas auksu būtų padengti valstybės vadovo valia. Deja, V. Adamkus stokoja drąsos arba neįžvelgia reikalo ištarti principingą žodį jau, sakytum, visą Lietuvą purve įklampinusiam savo globotiniui sostinės merui Artūrui Zuokui.
Moralios politikos šūkius dažnai kartojantis prezidentas pats moralę aukoja ir kitu atveju, o būtent pasirinkdamas patogesnį dviprasmiško pritarimo premjero A. Brazausko gelbėjimosi planui kelią. Tačiau pusinė pozicija – ne pozicija. Neryžtinga valstybės vadovo laikysena labai patogi demokratijos užribio veikėjams, arogantiškai demonstruojantiems, kad dėl savo interesų gali nepaisyti pamatinių žmogaus būties vertybių.
Tačiau ir niūrią darganotos prietemos valandą turime ieškoti vilties ženklų. Vienu jų tebūna žinojimas, kad daugeliui žmonių sąžinė ir moralė yra jų gyvenimo dėsnis. Šios vertybės – tai ir tautos gyvybingumą palaikančios šaknys.
Kitą ženklą mūsų katalikiškam kraštui šiomis advento ir artėjančių Kalėdų dienomis siunčia tikėjimas. Šis laiko tarpsnis jau ne vieną šimtmetį suvokiamas kaip viltį į kiekvienus namus atnešantis ramybės ir susikaupimo metas.
„Omni.lt“ redakcija publikuoja visus Lietuvos politikų pateiktus straipsnius, jų netrumpindama ir neredaguodama. Už straipsnyje išdėstytas mintis atsako politikas.
