Šią savaitę "Mažeikių naftos" privatizavimą tyrusi komisija paskelbė savo išvadas, po kurių kiekvienam nesusipratėliui turėjo paaiškėti, kad komisija nuo pat darbo pradžios turėjo vadintis "Mažeikių naftos atidavimo "Williams" tyrimo komisija". Pasak komisijos pirmininko Valentino Greičiūno, jokio privatizavimo nebuvo, nors ta pati to paties Greičiūno komisija ne vieną ir ne keletą kartų skelbia nagrinėjusi privatizavimo procesą.
Savo veiklą sandėryje su "Williams" ginančių konservatorių argumentai - beje, kartais visai teisingi - nepasiekė komisijos įtakingųjų. Kad ir tas, jog "Mažeikių naftos" privatizavimas nebuvo toks jau nuostolingas, atsižvelgiant į tai, kad šios įmonės akcijos per keletą metų pabrango šešis kartus. Pasak V. Greičiūno ir Valstybės kontrolės, 1997-aisiais valdžiusi jokios paklausos rinkoje neturintį kontrolinį akcijų paketą, Lietuvos Vyriausybė buvo turtingesnė negu dabar. Juolab kad pagal unikalią tos pačios Valstybės kontrolės metodiką, akcijos yra vertos tiek, kiek suskaičiuoja Jono Liaučiaus kontrolieriai, o ne tiek, kiek už jas mokama biržoje.
Anaiptol nereikėtų manyti, kad derybiniu genialumu nepasižymėję konservatorių ministrai buvo šventieji, tačiau skaitant V. Greičiūno komisijos išvadas aureolė ima švytėti apie tuometinių LDDP veikėjų pakaušius. Nors pačios LDDP energetikos ministras (iki 1995 metų) Algimantas Stasiukynas yra siūlęs "Mažeikių naftą" už vieną litą parduoti “LUKoil”, o bent keletas specialiajai komisijai liudijusių esamų ir buvusių pareigūnų ar "Mažeikių naftos" vadovų tikino, kad kaip tik LDDP galėjo pasistengti, kad įmonė būtų parduodama dar tuomet, kai dirbo pelningai, o ne tada, kai jai po kaklu buvo parištas 800 mln. litų kainavęs ir nelabai kam reikalingas Būtingės terminalas, surijęs bet kokias į įmonės sąskaitą patekdavusias apyvartines lėšas.
Komisija į tokius parodymus mažai gilinosi. Ir visai nesigilino į pareiškimus, kad "Mažeikių nafta" buvusi kažkokios "Lukoil" įmonės Lietuvoj steigėja. "LUKoil" šefo Lietuvoje žmonos paramą per praėjusius Seimo rinkimus gavusių socialdemokratų lyderis Algirdas Brazauskas tai pavadino gandais ir kliedesiais, nors jo paties partietis V. Greičiūnas Lietuvos televizijai patvirtino, kad komisijai buvo patekę ir dokumentų, teigiančių, kad "Mažeikių nafta" turėjo bene 10 procentų "LUKoil" akcijų. V. Greičiūno tai nesudomino. Tai pačiai Lietuvos televizijai jis dar pareiškė nematąs nieko blogo tame, kad reikalus "Mažeikių naftoje" gerokai pataisiusi "Jukos" gali pereiti visiškon Kremliaus kontrolėn. Esą svarbu, kad naftos tiektų.
Galima pagalvoti, kad niekada "Mažeikių naftos" istorijoje nėra buvę taip, kad Kremliui panorėjus, "LUKoil" užsukus vamzdį, nafta nebūtų pasukusi priešinga Mažeikiams kryptimi.
Vis dėlto Lietuvos sandėrį su "Williams" tyrusi komisija tikina, kad jos išvadų, su žemėmis sumaišančių visus to meto veikiančiuosius, išskyrus LDDP įpėdinę socialdemokratų partiją, niekaip nereikia sieti su netolimais rinkimais. Jų valia teigti, mūsų abejoti. Kaip ir klausti, ar valdančioji dauguma padarys viską, kad į Lietuvą iki Seimo rinkimų būtų grąžintas buvęs EBSW prezidentas Gintaras Petrikas.
Gegužės mėnesį, kada G. Petrikas buvo sulaikytas Jungtinėse Valstijose, Lietuvoje pasigirdo siūlymų jį kone atleisti nuo visų bausmių, kad tik jis prabiltų ir galų gale būtų išsiaiškinti praėjusio dešimtmečio viduryje veikusio koncerno ryšiai su tuometine valdžia. Dabar tie raginimai aprimo. Nebegirdėti nieko ir apie tai, kad keletą šimtų tomų sudarančiai bylai tirti būtų sudaryta speciali bendra bent keleto teisėsaugos institucijų tyrimo grupė. Vietoj to Generalinė prokuratūra, atstovaujama generalinio prokuroro pavaduotojo Gintaro Jasaičio, tikina, kad bet kokia policijos vadovo inicijuota G. Petriko apklausa Jungtinėse Valstijose neturėtų jokios juridinės reikšmės, kad ir ką šis pasakotų. Po G. Petriko sulaikymo sudaryta specialioji parlamentinė komisija EBSW veiklai ištirti per mėnesį laiko taip ir nesugebėjo net susirinkti į posėdį.
Vietoj to socialdemokratai šią savaitę užsimojo kontroliuoti mokyklas ir kitas švietimo bei ugdymo įstaigas, įskaitant darželius. Po jų iniciatyva ir balsais priimtų įstatymo pataisų savivaldybių tarybos nebeturės įstaigų vadovais skirti geriausiai per konkursinę atranką įvertintų kandidatų. Tiksliau, konkurso rezultatai visai nebus privalomi, nors ir nebeaišku, kam tada juos išvis rengti. Nors dėl tokios naujosios tvarkos nesutinka ne tik švietimo įstaigų vadovai su socialdemokratų koalicijos partneriais socialliberalais, bet ir pačių socdemų atstovai.
Naująją tvarką ydinga Lietuvos radijuje išvadino švietimo viceministras Rimantas Vaitkus ir Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narė Ona Babonienė.
Kur kas vieningesnė nuomonė gali susiformuoti tariantis dėl naujojo kariuomenės vado, pakeisiančio generolą Joną Kronkaitį. Šiam pareiškus, kad kariuomenei turi vadovauti jaunesnis vadovas, realiausiu kandidatu laikomas lauko pajėgų vadas Valdas Tutkus. Šis brigados generolas keliolika metų tarnavo sovietinėje kariuomenėje, iš tų keliolikos - keletą ir per sovietų invaziją Afganistane.
Tačiau naująjį vadą skubantis skirti laikinasis prezidentas Artūras Paulauskas aiškina, kad Lietuva turi daug panašios biografijos karininkų ir nieko tame nėra blogo. Mat keturiolikos nepriklausomybės metų buvo aiškiai per mažai, kad nepriklausomybę atkūrusios valstybės kariuomenei vadovautų Vakaruose išsilavinimą gavęs karininkas, o ne Raudonosios Vėliavos ordinu apdovanotas Frunzės karo akademijos auklėtinis. Liepą postą užleisiantis J. Kronkaitis sako, kad jo iki šiol nepaliauja stebinti ir šiurpinti sovietinėje kariuomenėje įprasta karininko nepagarba eiliniam kariui ar sovietmečio brandintų dabartinės Lietuvos kariuomenės karininkų nesuvokimas, kodėl tai demoralizuoja eilinius.
Blogiausia, kad tokios patirties įtakos ne tik patiems kariams, bet ir tarptautinei opinijai nesuvokia ne tik kai kurie kariškiai, bet ir juos į postus skiriantys civiliai lyderiai. Naujosios Lietuvos kariuomenės pasididžiavimą rengiančiai generolo J. Žemaičio karo akademijai vadovaujantis pulkininkas savo tarnybą sovietinėje armijoje baigė 1992 metų rugpjūtį. Nuo Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto atkūrimo tada jau buvo praėję daugiau kaip pora metų.
