Be Lietuvos dalyvavimo, kitas išskirtinis šių metų Geteborgo knygų mugės akcentas buvo 1997 m. Nobelio literatūros premijos laureato Dario Fo atvykimas.
XX a. legenda Dario Fo
Daugiausiai dabar pasaulio teatruose statomų pjesių autorius, šiuolaikinio farso ir politinio teatro vienas svarbiausių kūrėjų bei aktorių neišsitenkančiai švedų auditorijai surengė įsimintiną susitikimą. Jaunatviškai gestikuliuodamas beveik aštuoniasdešimtmetis Dario Fo ilgiau nei valandą pasakojo ir atsakinėjo į klausimus apie savo gyvenimą ir kūrybą.
Nuolat sukeldamas triukšmingą publikos juoką menininkas nė akimirką neleido pamiršti, kad prieš ją sėdi genialusis „commedia dell‘arte“ teatro kūrėjas, XX naudojęs kaip savo žaidimų aikštelę. Dar beveik tiek pat laiko garsusis italas dalijo autografus nesibaigiančiai gerbėjų miniai, kol galiausiai tarsi klausdamas, tarsi prašydamas ėmė kartoti žodį „finito?“, tačiau vis tiek kantriai tęsė garsenybės prievolę iki pat paskutinio autografo.
Prieš pat šį susitikimą su publika mugės kuluaruose „Omni.lt“ korespondento sutiktas Dario Fo nepaprastai gyvai reagavo išgirdęs žodį „lituano“. Menininkas beregint ištarė Lietuvos sostinės pavadinimą ir išreiškė savo susižavėjimą „fantastišku“ lietuvių teatro menu. Po tokios reakcijos netenka abejoti, kad pirmasis Nobelio premiją pelnęs dramaturgas puikiai žino apie Lietuvoje statytas savo pjeses.
Išskirtiniausia Lietuvos rašytoja
Specialiai knygų mugei išverstas Jurgos Ivanauskaitės romanas „Ragana ir lietus“ švedams buvo pristatomas pasitelkiant daugiau kaip prieš dešimtmetį Lietuvoje užsitraukto skandalingumo jauką. Į susitikimą su rašytoja kviečiančiose anotacijose pakankamai intriguojamai turėjo skambėti teiginys, kad „Lietuvos nacionalinė etikos komisija nesugebėjo romano veikėjuose įžvelgti Dievo ieškojimo, o kai kuriose drastiškose scenose atrasti gilesnę prasmę. Ji buvo uždrausta kaip pornografinė ir antikrikščioniška knyga“. Nenuostabu, kad iš gausaus būrio į Geteborgą atvykusių Lietuvos rašytojų bene daugiausia publikos ir žiniasklaidos dėmesio susilaukė Jurga Ivanauskaitė.
Autorė „Omni.lt“ papasakojo apie savo knygos pristatymą švedų auditorijai, pabrėždama, kad „Ragana ir lietus“ yra tarsi ledlaužis, pralaužiantis ledus į užsienio rinkas ne tik jai, bet ir pačiai lietuvių literatūrai:
- Taip buvo ir Frankfurto knygų mugėje. Taip jau yra, kad nepriklausomai nuo knygos kokybės žodis „skandalas“ pritraukia dėmesį. Ir tuo sąmoningai naudojosi tiek švedų leidėjai, tiek ir mūsų vadybininkai siūlydami būtent šią knygą. Nors aš nesakau, kad tai yra pats geriausias mano romanas, tiesiog tai knyga, kuri turi istoriją ir ta istorija dirba pati už save. Kol kas „Ragana ir lietus“ dar mažai skaityta Švedijoje, kadangi romanas čia ką tik išleistas. Tikiuosi, kad susiformavusį skandalingumo apvalkalą jie nulups kaip kokią apelsino žievę ir tiesiog perskaitys tekstą.
Jurgos Ivanauskaitės romano pristatymas mugėje buvo pavadintas „Apie tikėjimą, meilę ir seksą“, tačiau būtent šituos tris dalykus ir buvo pasistengta palikti nuošaly:
- Iš karto publikai pasakėme, kad šitomis temomis iš viso nekalbėsime. Nors, kita vertus, šios temos man yra labai įdomios. Seksualumo ir erotikos ryšis su religija, kaip šios temos susipina, tarkime, budizmo kultūroje ar toje pačioje krikščioniškoje kultūroje. Pavyzdžiui, neseniai domėjausi krikščionių mistikų regėjimais ir iš esmės jie visi yra parašyti erotine forma. Antai šventajai Teresei pasirodė angelas ir jis bedė ietį į jos kūną, o jinai pajuto kažkokią šviesą ir malonumą – visur yra erotinė kalba. Tačiau pristatant romaną nebuvo laiko apie tai kalbėti ir tiesiog šį sykį buvome sumanę visai kitaip pristatinėti knygą, vengiant tokių aštrių kampų kaip erotika ar pornografija, nuo šių žodžių buvo pabėgta ir tiesiog kalbėta apie tekstą.
Rašytoja taip pat prisiminė ir savo pirmąjį apsilankymą Geteborgo knygų mugėje:
- Pirmą kartą čia buvau atvykusi prieš penkerius metus. Lankėme švedų leidėjus ir bandėme įsiūlyti nors vieną lietuvišką knygą ir tuomet tiesiog buvo labai mandagiai pasakoma, kad lietuvių literatūra neturi jokios galimybės patekti į šią rinką. Štai prabėgo ketveri metai ir be galo daug kas pasikeitė. Mūsų literatūra ir domimasi, ir nebėra kažkokių kvailų publikos klausimų, tiesiog pradedame normaliai bendrauti. Nors dar kartais tenka aiškinti, kur yra ta Lietuva, tačiau tikiuosi, kad dar po kelerių metų bus galima tiesiog kalbėti apie kūrybą taip, kaip tai daro kitų šalių autoriai. Todėl aš labiausiai to laukčiau ir iš tiesų esu labai pozityviai bei optimistiškai nusiteikusi visko, kas čia vyko, atžvilgiu.
Menininkė ypač yra laiminga dėl knygos „Ragana ir lietus“ švediško leidimo išvaizdos. Romanas išleistas aštuoniose šalyse ir paskutinis leidimas, pasak J. Ivanauskaitės, yra pats gražiausias, įdomesnis netgi už lietuviškąjį.
- Taip pat aš daug geriau jaučiuosi bendraudama su švedų skaitytojais nei, tarkime, su vokiečiais. Vokietijoje vis tiek apima tam tikras nevisavertiškumo jausmas, vokiečiai vis tiek į tave, autorių iš mažos šalies, žiūri iš aukšto, jie, matyt, tai daro tiesiog pasąmoningai. Ir ore tarsi tvyro nuostata, kad išleidę tavo knygą jie padarė malonę. O Švedijoje nieko panašaus nėra ir tai labai svarbu bei malonu.
Prancūziška tinginystės apologetika
Nemenko dėmesio Geteborgo knygų mugėje sulaukė ir dar viena rašytoja – jau ir Lietuvos skaitytojams žinomos knygos „Sveika, tinginyste“ autorė prancūzė Corinne Maier. Šis jos bestseleris Prancūzijoje ir Vokietijoje atliko beveik neįmanomą dalyką – pagal populiarumą aplenkė Dano Browno „Da Vinčio kodą“. Galbūt taip nutiko todėl, kad ji prašneko apie vieną kertinių žmogiškosios prigimties savybių – tinginystę. Ir joje Corinne Maier įžvelgia išsigelbėjimą nuo šiuolaikinės vartotojiškos visuomenės tironijos, siūlydama maištingą požiūrį į darbą ir jo prasmę.
Šis požiūris teigia, kad „tai, ką jūs darote, niekam nereikalinga, bet kurią dieną jus gali pakeisti pirmu pasitaikiusiu kretinu. Tad dirbkite kuo mažiau“. Su viliojamai skambančio pasiūlymo autore „Omni.lt“ korespondentas šia aktualia tema pabendravo išsamiau.
Kaip tinginystė mums gali pagelbėti išgyventi nuožmios vartotojiškumo diktatūros sąlygomis?
Tinginystė – tai būdas apginti save, kai jauti, jog esi prastai vertinamas ir tavo atliekamas darbas yra beprasmis. Kai jauti, kad esi patekęs į absurdo spąstus. Tai būdas kovoti, tai tam tikra priedanga.
Jūsų sampratoje tinginystė tampa rezultatu arba reakcija į tai, kas nepatinka. Tačiau paprastai tinginystė suprantama kaip priežastis ko nors nedaryti. Jūs gi į ją žvelgiate kaip į pasekmę.
Tiesiog puikiai perpratote mano koncepciją. Man tinginystė yra pasekmė, o ne ko nors priežastis.
Juk tai labai novatoriškas požiūris.
Tikiuosi, kad tai subversyvus požiūris, bet dėl jo novatoriškumo nesu tikra.
Kaip aiškinate savo dėstomų minčių populiarumą.
Manau, jos susilaukė sėkmės todėl, kad didelių kompanijų struktūros save pateikia kaip labai reikalingas, dideles ir galingas, o aš savo knygoje visu tuo smarkiai abejoju ir žmonėms įdomu išgirsti kitokią nuomonę. Korporacijų dominavimas tampa mūsų visuomenės pagrindu. Tai vienas iš būdų, kuriuos išrado šiuolaikinė visuomenė tam, kad priverstų mus paklusti. Valstybė su tuo sutinka, ji mano, kad kompanijų egzistavimas yra labai svarbus. O ir šiaip, nemanau, kad yra didelis skirtumas tarp valstybinių struktūrų ir didelių kompanijų.
Ką konkrečiai galime pakeisti tokioje visuomenės raidoje?
Tiek daug dalykų turėtų būti pakeista, kad net nežinau, nuo ko reikėtų pradėti.
Vėl kalbat apie tinginystę. O kaip dėl tų žmonių, kurie mėgsta savo atliekamą darbą.
Manau, puiku, kad tokių žmonių yra, vadinasi, jiems mano knygos neprisireiks.
Vadinasi, orientuojatės į tam tikrą žmonių, kurie nėra patenkinti savo gyvenimu, grupę?
Visiškai teisingai, tačiau tokių žmonių yra galybė. Savo knygoje naudojausi statistiniais tyrimais, juose teigiama, kad Prancūzijoje tiktai 3 procentai žmonių yra atsidavę savo darbui, o 17 procentų visiškai netiki tuo, ką daro. Likusieji yra kažkur vidury. O štai, tarkime, statistiniai duomenis apie JAV, kur žmonės neva dirba daugiau nei mes, rodo, kad 50 procentų amerikiečių nėra patenkinti savo darbu – įsivaizduojate, pusė Amerikos!
Jūs primygtinai pabrėžiate, kad savo požiūrio nesiekiate primesti kitiems žmonėms. Netgi vartojate frazę, kuri skamba kaip reklaminis šūkis: „Aš nieko neparduodu“, kai visi stengiasi parduoti viską. Bet ar taip teigdama jūs jau nebandote kažką parduodi?
Išties ši frazė skamba kaip šūkis, gal man vertėtų jį užpatentuoti ir taip uždirbti krūvą pinigų. Šiuolaikiniame pasaulyje mes nuolat turime pardavinėti save, savo idėjas, o aš manau, kad tai labai nuobodu. Bet, žinoma, aš parduodu savo knygas, todėl jūs teisus – mes visi parduodame kažką.
Kodėl jus dažnai lygina su garsiuoju Fredericu Beigbederiu?
Mane lygina su F. Beigbederiu, kadangi jis ilgą laiką dirbo viešųjų ryšių srityje ir vėliau parašė savo knygą, nukreiptą prieš visą šią industriją, todėl buvo atleistas iš darbo. Man nutiko panašiai: aš ilgai dirbau ekonomiste didelėje kompanijoje ir apie tai parašiau knygą, dėl to turėjau išeiti iš darbo.
Tuomet tikiuosi, kad ateity jums bus nesunku atrasti laiko atvykti į Lietuvą, kaip tai jau yra padaręs F. Beigbederis.
Dėkoju, manau, tai būtų nuostabu.
Kitame reportaže iš Geteborgo skaitykite pokalbį su vienu garsiausių pasaulio dramaturgų Arnoldu Weskeriu.
Rimas Zakarevičius: Lietuvių invazija Švedijoje (1) (http://www.omni.lt/index.php?base/z_311192)
