14-ajai “Gaidai” artėjant prie pabaigos - muzikologės Beatos Baublinskienės pokalbis su festivalio meno vadovu, Kompozitorių sąjungos pirmininku Remigijumi Merkeliu apie “Gaidos” dabartį ir perspektyvas, šiuolaikinės muzikos situaciją Lietuvoje ir lietuviškos muzikos sklaidos galimybes pasaulyje, šiek tiek užgriebiant ir kūrybos klausimų.
Manau, nesuklysiu pasakydama, kad “Gaida” yra reprezentatyviausias šiuolaikinės muzikos renginys Lietuvoje. Toks ir buvo festivalio organizatorių, galbūt ir jūsų, kaip festivalio vadovo, prieš kurį laiką užsibrėžtas tikslas ar “Gaidos” augimas buvo savaiminis?
Tai buvo sąmoningas pasirinkimas. “Gaida”, pradėta rengti 1991 m., iš pradžių kurį laiką buvo gan lokalus reiškinys žvelgiant į platesnį tarptautinį kontekstą, tačiau joje nuolat būdavo įdomių dalykų (pamenu, berods 1996 m. programa, kurią rengė Šarūnas Nakas, buvo įdomiai konceptualiai įprasminta ir tuo įsimintina). Kai 1998 m. man teko pradėti rengti šį festivalį, mintis, kad “Gaida” turėtų tapti tikrai reprezentatyviu, tarptautiniu mastu reikšmingu renginiu - tiek programomis, organizacija, tiek atlikėjų ir muzikos kokybe - sklandė ore. Tokia buvo tiek Kompozitorių sąjungos, tiek ir mano nuostata. Aišku, negali sakyti, kad iš karto pavyko įgyvendinti šią idėją ir kad kiekvienais metais festivalis tik gerėjo - gal kuriais nors metais buvo ypač įspūdinga programa, kitais ne tokia, bet festivalis aiškiai stiprėjo ir dabar yra įgavęs solidžią formą.
Puoselėjame “Gaidos” kaip svarbiausio Lietuvos šiuolaikinės muzikos renginio įvaizdį, turėdami aiškią viziją, koks turėtų būti šiuolaikinės muzikos festivalis. O tam, kad tą požiūrį susiformuotume, toli žvalgytis nereikėjo. Aplinkui Europoje, kad ir toje pačioje Varšuvoje, vyksta festivaliai, kurie yra tapę ne tik renginiais, pritraukiančiais klausytojus, kritikus, prodiuserius, žymius autorius ir atlikėjus, bet ir institucijomis, kurios veikia šiuolaikinės muzikos situaciją. Manau, galima drąsiai teigti, kad “Gaida” jau yra tapusi tokia institucija, veikiančia šiuolaikinės muzikos raidą Lietuvoje. Šis procesas yra jau tiek įsibėgėjęs, kad atrodo, jog “Gaida” galėtų stovėti vienoje gretoje su žymiausiais Europos šiuolaikinės muzikos festivaliais, nors ekonominiai mūsų šalies pajėgumai dar neleidžia skirti tiek lėšų kultūrai, kiek jų skiriama Vakarų Europoje.
Tad “Gaida” orientuojama į Vakarų Europos šiuolaikinės muzikos festivalius?
Vienas skirtumas vis dėlto yra: kol kas “Gaidoje” užsakymai teikiami beveik vien lietuvių kompozitoriams. Festivalio programose yra nemažai užsienio kompozitorių kūrinių, bet užsakymų požiūriu pirmenybę teikiame lietuvių autoriams, kas, manau, yra natūralu, tuo juos skatindami ir palaikydami. Užsienio festivaliai galbūt ne tiek skiria dėmesio vien tik savo šalių kompozitorių palaikymui. Ten nemažai užsakoma kūrinių ir kitų šalių kompozitoriams - tiesiog žiūrima, kurio autoriaus muzika ar kūrybinis sumanymas reikalingas tam festivaliui. Mes taip pat renkamės užsienio autorių kūrinius priklausomai nuo festivalio poreikių (idėjų, temų), tačiau renkamės iš jau sukurtų. Taip yra ne tiek dėl to, kad skiriasi europietiškų užsakymų dydžiai finansine prasme, nors, beje, tas skirtumas aiškiai mažėja. Tiesiog norime festivalyje pristatyti tikrai gerus, pasaulyje pastebėtus įspūdingus užsienio autorių kūrinius, kurie darytų pozityvią įtaką kūrybiniam procesui Lietuvoje ir tam tikra prasme edukaciškai lavintų atlikėjus bei supažindintų publiką su dėmesio vertais darbais. Be to, tai sumažina naujų kūrinių užsakymams būdingą riziką dėl nenuspėjamo meninio rezultato, kuri yra neišvengiama ir pakankamai didelė lietuviškų premjerų kontekste. Manau, kad “Gaidą” rengianti Lietuvos kompozitorių sąjunga visų pirma turi remti savo autorius ir tik po to, jei matysime, kad lietuvių autoriai gauna pakankamai užsakymų iš užsienio festivalių (tiek mūsų pastangų dėka, tiek pačių festivalių), galbūt atsiras vienas kitas užsakymas ir užsienio kompozitoriams, kurie “Gaidai” bus ypač aktualūs. Šiandien “Gaida” akivaizdžiai daugiau remia lietuvių kompozitorius ir, sakyčiau, vykdo labai svarbią kūrybinės paramos programą. Tačiau tai anaiptol nereiškia, kad festivalis krypsta vien į nacionalinę muziką - juk festivalyje nemažėja, o tik daugėja gerų užsienietiškų kūrinių, puikių atlikėjų iš įvairių pasaulio šalių. Kita vertus, lietuvių kompozitorių palaikymas nėra vien lokalinis - stengiamės, kad mūsų muzika būtų atliekama ne tik “Gaidoje”, bet kad kuo daugiau kūrinių iškeliautų ir į kitas šalis, festivalius, taip pat, kad į “Gaidą” atvykstantys kolektyvai ir svetur grotų lietuvišką muziką. Tai yra natūralus lietuviškos ir pasaulio muzikos apykaitos procesas.
Kaip vertinate šiuolaikinės muzikos situaciją Lietuvoje, palyginti su situacija kitose Europos šalyse? Ką galėtumėte pasakyti apie atlikėjų meistriškumą, jų gebėjimą atlikti šiuolaikinę muziką?
Šiuolaikinės muzikos situacija Lietuvoje yra ganėtinai turtinga ir įvairiapusiška tiek kūrybiniais aspektais, tiek pačių muzikiniu gyvenimu - koncertais, įvairiais renginiais. Vienas iš aspektų - atlikėjų kokybė. Ne visada Lietuvoje šiuolaikinės muzikos atlikimo kokybė buvo gera. Turiu minty sudėtingą technologiniu ir specifinių atlikimo būdų požiūriu muziką. Taip buvo todėl, kad pas mus nesikūrė tokios muzikos atlikimo mokykla, atlikimo tradicija formavosi labai stichiškai, pripuolamai, nebuvo nuoseklaus ugdymo tiek Muzikos akademijoje, tiek kitur. “Gaidos” ansamblio įkūrimas prieš dvejus metus kaip tik ir buvo susijęs su tuo, kad trūko kokybiškai šiuolaikinę muziką interpretuojančių ansamblių. Vieną kitą kartą būdavo gerų atlikimų, nemažai turime ir puikių atlikėjų, bet kad būtų susiformavusi šiuolaikinės muzikos atlikimo mokykla arba pasiektas jau tam tikras stabilus lygis, to bent jau prieš kokius 5 metus negalima buvo pasakyti. Žinoma, ir dabar ta mokykla nėra susiformavusi, tačiau atskirų institucijų pastangų dėka jau einama ta kryptimi.
Svarbu, kad į šitą procesą mielai įsitraukia ir atlikėjai, ypač jaunesnės kartos. Čia labai svarbus yra lietuvių atlikėjų bendradarbiavimas su žinomais užsienio interpretuotuojais, kurie yra rimtų šiuolaikinės muzikos mokyklų, susiklosčiusių pasaulyje, atstovai. Tokių atlikėjų viešnagė Lietuvoje arba lietuvių atlikėjų dalyvavimas svetur rengiamuose festivaliuose greta pripažintų šiuolaikinės muzikos interpretavimo autoritetų mūsiškius inspiruoja. Čia galima paminėti tiek trombonininko Mike’o Svobodos viešnagę šiųmetėje “Gaidoje” ir jaunimą itin sudominusią jo viešą pamoką Muzikos akademijoje, tiek, pvz., “Gaidos” ansamblio gastroles Venecijos bienalėje ar Austrijoje vykusiame festivalyje “Klangspuren”.
O kokia jūsų nuomonė apie Lietuvoje kuriamos muzikos kokybę?
Kalbant apie kūrybą, stilistinių krypčių diferenciacija Lietuvoje galbūt yra šiek tiek kitokia nei, tarkime, Europos šiuolaikinės muzikos scenoje. Nepamirškime, kad buvome veikiami gan stiprios tradicijos. Lietuviška šiuolaikinė muzika, turiu minty maždaug paskutinius 30 metų, buvo veikiama atskirų individualybių, tokių kaip Osvaldas Balakauskas, Bronius Kutavičius, kiek mažiau Feliksas Bajoras, ir keleto kitų ryškesnių lietuvių autorių. Todėl lietuvių jaunesniems kompozitoriams, kurie dabar jau gyvena aktyvų kūrybinį gyvenimą, ta įtaka buvo ganėtinai didelė ir gal ne visada teigiama, nes daugelio autorių kūryboje matėsi gan siaura stilistinė orientacija. Galbūt įtakos turėjo ir uždarumas. Vis dėlto jau paskutinius 10 metų ryškėja kita tendencija - ištrūkti iš lietuviškos mokyklos. Ši tendencija pasireiškia ne tik jaunesnių, 30-40-mečių kompozitorių darbuose, bet ir vyresnių autorių kūryboje. Jie taip pat stengiasi ieškoti savitų kūrybinių sprendimų stebėdami, kas vyksta Europoje.
Iš aktyviausių nūdienos kompozitorių galėčiau išskirti Onutę Narbutaitę, kuri sėkmingai susikūrė savitą braižą ir tapo patraukli bei įdomi ne tik Lietuvos, bet ir kitų Europos šalių klausytojams. Pasaulis ją vis labiau atranda, o tiksliau, sakyčiau, kad ją jau tiesiog žino kaip vieną iš ryškiausių Rytų Europos kompozitorių. Narbutaitės “išsiveržimas” kelia optimistiškų minčių ir dėl kitų lietuvių autorių muzikos sklaidos. Juk veikia paprastas rinkodaros principas, kai per kurį nors garsų autorių, kuris tampa tam tikru atpažįstamumo ženklu, skleidžiama ir kitų jo šalies kompozitorių kūryba. Žinoma, lietuvių muzika jau tampa normalios Europos muzikos cirkuliacijos dalimi ne tik dėl Narbutaitės pripažinimo, bet ir dėl nuolatinės muzikos sklaidos tarptautiniuose renginiuose. Turiu minty ir “Gaidos” festivalį, ir labai naudingą kompozitoriams “Gaidos” ansamblio veiklą, o kur dar Muzikos informacijos ir leidybos centro kasdienis darbas.
Negalima nematyti ir jaunų kompozitorių kūrybos sėkmės, tokių kaip Vytautas V. Jurgutis, Raminta Šerkšnytė, Marius Baranauskas. Jie ateina gan drąsiais žingsniais ir, manau, jų kūryba taip pat praturtins lietuviškos muzikos panoramą, kurioje pastaraisiais metais atsirado tikrai nemažai įspūdingų ir savitų kūrinių. Tarp pastarųjų išskirčiau atskirus Algirdo Martinaičio, Šarūno Nako, Vykinto Baltako, Zitos Bružaitės, Ryčio Mažulio (beje, jo užsispyrimas nuosekliai laikytis savito kūrybos modelio tarsi neleidžia išskirti nė vieno jo kūrinio) ir kitų autorių opusus, kurie gyvena pilnakraujį gyvenimą ne tik Lietuvos šiuolaikinės muzikos scenoje, bet ir daugelyje festivalių svetur.
Kalbant apie Lietuvoje kuriamos muzikos kokybę, ji niekuo nenusileidžia bendram Europos šiuolaikinės muzikos srautui, o daugeliu atvejų netgi yra įdomesnė. Tik kad jos patekimas į europinę rinką ilgą laiką buvo nelengvas ir dar kurį laiką nebus labai paprastas.
Esate ir kompozitorius, ir vadybininkas. Itin aktyviai užsiimdamas pastarąja veikla, susiduriate su gausybe šiuolaikinės muzikos. Jūsų požiūriu, informacijos gausa kompozitoriui padeda ar trukdo?
Informacija visuomet yra pozityvus dalykas, bet, žinoma, kuriant ir norint išlikti originaliam, žinojimas tam tikra prasme gali tapti kliūtimi. Pabėgimas nuo informacijos yra nelengvas, bet visko žinoti ir neįmanoma. Kad ir kaip tu stengtumeisi, kompozicinės technikos prasme labai sunku būti originaliam visu 100 procentų. Pagaliau vien tik originalumo siekimas negali būti suabsoliutintas. Tačiau, manau, toks siekimas visada turi lydėti šiandienos kompozitorių, nes tai stimuliuoja kūrybinį procesą ir neretai savikritiškai padeda pažvelgti į jį.
Susipažinęs su įvairiais stiliais, šiandien rašomais kūriniais, iš karto atsiriboji nuo stilistinių principų ar estetinių kategorijų, kurios tau svetimos. Taip įvyksta natūrali pirminė atranka ir sąmoningas pasirinkimas. Vėliau, įsitraukęs į konkretaus opuso kūrybinį procesą, tarsi persikeli į lygmenį, kur viską lemia tavo paties kompoziciniai sprendimai, detalės, t.y. individualus kontekstas, o ne supanti muzikinė informacija ar tam tikri bendri technologiniai dalykai. Juk svarbu, kiek apskritai įvairiais muzikos komponentais tu galėsi išreikšti savo kūrybinę idėją, ją realizuoti perleidęs per savo prizmę, kiek savitai ir kiek įtikinamai. Dėl to, nors ir sąmoningai ar nesąmoningai absorbuoju gausybę supančios muzikinės informacijos, mano kūrybiniame procese ji kažkaip savaime atsisijoja.
Muzikos informacijos srautas užgriūva ne tik mane, bet ir daugelį kompozitorių - visi juk yra susiję su šiuolaikine muzika: lankosi koncertuose, klausosi įrašų, naršo po internetą, žodžiu, susiduria su gausybe informacijos. Juk retas kompozitorius gali būti užsidaręs, atitrūkęs nuo šito srauto. Netgi galvoju, kad dirbtinis atitrūkimas ar atsiribojimas gali kartais atlikti ir “meškos paslaugą”. Save izoliavęs nuo tam tikrų dabarties kūrybinių procesų, kompozitorius ilgainiui gali nustebti, pamatęs, kad jo muzika panaši į daugybę jau sukurtos (nors jei nustemba, tai dar visai neblogai, nes yra ir tokių, kurie ne tik kad nenustemba, bet ir nepastebi to...). Tokiais atvejais paradoksaliai ir negailestingai išnyksta individualumas ar originalumas.
Tačiau tai yra tik mano samprotavimai, kiekvienas kompozitorius, matyt, savaip gali apibūdinti šią situaciją.
Dėkoju už pokalbį.
Kalbino Beata Baublinskienė
