Ilgai (kokias tris minutes) spoksodamas “Spaudos klubą” nusprendžiau, kad ir aš noriu būti visuomenės kritiku. Sprendimas buvo blogas, nes pirmuoju savo kritikos objektu pasirinkau merginas. Dialektiškai pasirėmęs mokslinėmis apklausomis, pasišoviau įrodyti, kad Lietuvos vyrai yra nelaimingi todėl, kad neturi iš ko rinktis - Lietuvos moterys per prastos (http://www.omni.lt/index.php?base/z_244008).
Tačiau aplinkybės privertė pakeisti šią nuomonę ir dabar atsakingai tvirtinu: Lietuvos merginos - nuostabios.
Ir visai ne todėl, kad mano elektroninio pašto dėžutę užplūdo merginų ir moterų laiškai, daug kandesni nei jų vieši komentarai “Omni laike”. Jų dėka labai daug apie save sužinojau. Nesileisiu į smulkmenas, bet pagrindiniai besikartojantys leitmotyvai buvo du: kaltinamai, kad tapau žydru arba impotentu.
“Tik gėjai gali taip niekinti moteris, kaip tu jas paniekinai savo rašliavoje. O kadangi paskutiniu metu daugiau rašai apie savo draugą gėjų Tomą ar dar kažkokį nei apie merginas, tai tikriausiai pats esi gėjus”, rašė Vika (o panašiai kaip ji - Agnė, Orange, Katytė, Stella ir dar daugelis kitų). Kaltinimai gėjiškumu man ne naujiena. Senokai pastebėjau - jei ignoruoji tau dėmesį rodančią merginą, ji anksčiau ar vėliau visiems apskelbs, kad tu esi žydros pakraipos. Tad tokius laiškelius laikiau savo šaunumo įrodymu - juk tiek daug merginų suprato, kad aš joms esu nepasiekiamas.
Tačiau buvo ir naujas mano karjeroje kaltinimas - kad esu impotentas. “Tikriausiai nuo per didelio davimosi su mergom tapai impotentas, nieko negali. Tokiems eržilams taip būna. Tai dabar savo pyktį išlieji tokias rašiniais. Geriau jau eitum pas gydytoją”, rašė Valė.
Pas gydytoją nenuėjau, tačiau kokias penkias minutes galvojau, kodėl moterys, kurios atrodo švelnios kaip gazelės ir trapios it krištolinės vazos, tampa tokios nuožmios ir žiaurios, it jose būtų apsigyvenęs koks Čingischanas, vos tik jas truputį pakritikuoji? Kas tai - anomalija ar evoliucijos rezultatas, kai urvinis žmogus rytą nuridenęs akmenį nuo uolos angos pirma išstumdavo moterį apsižvalgyti aplink, ar nėra kur kardadančių tigrų. Vargšai tigrai manydavo, kad jiems teko lengvas grobis. Deja, jie išnyko nuo žemės paviršiaus. O liko vyrai, išmaitinti kardadančių tigrų mėsa. Ir kas žino, kaip visa istorija būtų pasisukusi, jei neandertaliečių vyrai nebūtų buvę tokie sumanūs.
Ilgiau šios evoliucijos teorijos vystyti negalėjau, nes gavau laiškelį, kuris kitomis aplinkybėmis būtų visiškai neišskirtinis. Rasa prisistačiusi mergina supratingai spėjo, kad tikriausiai mane užplūdo nepasitenkinusių merginų ir moterų laiškai (aš pritariamai lingavau savo galvele) ir prašė jas suprasti (čia galvelę purčiau į visas puses nesutikdamas). Juk ne tik vyrai merginomis nusivilia, bet ir moterys vyrais. Ir tik stiprios asmenybės gali atleisti ir vėl ieškoti savo laimės: “Rapolai, tu toks ir esi - stiprus ir kažkuo beprotiškai traukiantis”. Negi aš tokiai supratingai sielai negalėjau atsakyti? Negi galėjau ignoruoti šią merginą? Be to, turėjau įrodyti, kad bent potencialiai nesu impotentas ir galiu suvilioti mergiotę. Bent jau virtualiai.
Taip laiškelis po laiškelio ir aš sužinojau, kad ji jauna, vieniša ir slepia kažkokią labai paslaptingą istoriją: “Gal kada nors tau ją papasakosiu, Rapolai”.Anksčiau, be jokios abejonės, būčiau dėjęs visas pastangas, kad savo istoriją ji kuo greičiau papasakotų kokioje nors itin patogioje aplinkoje, t.y. mano arba savo lovoje.
O dabar - turint man merginą - teko apsiriboti mažiau patogia vieta - kavine. Likusius sąžinės priekaištus nuraminau tuo, kad aš einu ne ištvirkauti, o tarnauti krikščioniu: išklausysiu jos istoriją, paguosiu, padėsiu savo artimui. Be to, prieš save padėjau “Cosmopolitan” straipsnį, kuriame aiškinama, kad flirtas su trečiaisiais asmenimis padeda išsaugoti gražius santykius poroje.
Susitikimas
Susitikome Gedimino prospekto “Forte”. Išgerti kavos per pietus. Sėdint kavinėje vis dėlto prabilo sąžinė. Kažkaip negražu susitikinėti su kitomis merginomis. Juk jau vieną sykį panašūs pokalbiai vos nesibaigė neištikimybės aktu. Tuomet pamąsčiau, kad pasirodys kokia nors 1,5×1,5 metro vaikščiojanti bačkutė su šešiais (iš viso) dažytais plaukais ant galvos. Be to, įsispraudusi į aiškiai kokiais penkiais dydžiais jai per mažą mini sijoną. Kojos bus klaikiai pamėlynavusios - tik neaišku nuo ko: nuo šalčio ar nuo sijono, kuris dėl ankštumo užspaudė kraujagysles. Ir savaime suprantama, ant savęs prisidėjusi tiek kosmetikos, kad nugremžus ji tikrai palengvėtų kokiais pora kilogramų.
Tuomet aš ramiai išklausyčiau jos liūdną istoriją, kaip ją paliko jos vaikinas. Pasakyčiau, kad reikia tvirtybės, ir ramia sąžine išsiskirčiau. Sau įrodyčiau, kad dėl manęs merginos eina iš proto, o aš išlikčiau tyras ir nepasiekiamas.
Deja, tai pasirodė dieviško grožio mergina. Taurūs veido bruožai, ilgi lygūs plaukai. Natūrali blondinė (bent jau taip man pasirodė - šiais laikais niekuo negali būti tikras). Ideali figūra, skoningai apsirengusi. Ji tikrai nebuvo panaši į vaikščiojančią bačkutę. Aš apsalau. Tokios merginos nelaimingos nebūna. Greičiau jau tie, kurie su jomis susideda.
Aš apgailestavau, kad jau turiu merginą. Juk ši deivė nelaiminga, trokštanti paguodos.O kas geriau moka paguosti, jei ne Rapolas Rakalas. Tačiau aš juk esu ištikimas. Be to, ji žino, kad turiu merginą, tad man reikės ginti visos vyriškos giminės garbę įrodant, kad liko tokių puikių vyrukų kaip aš, kurie nepuola vaikytis kiekvieno nors kiek gražesnio sijono.
Kalba mezgėsi sunkiai, nes aš nežinojau, kaip man elgtis. Aš žinau, ką reikia suokti, norint pakabinti merginą, žinau, ką sakyti, kai nori jos atsikratyti, bet tikrai nežinau, ką daryti, kai ir nori merginos, ir nori išlikti nepasidavęs vilionėms it koks šv. Antanas.
Nežinojau, ką daryti, bet supratau, ką reiškia būti prarijusiam mietą. Prarijęs mietą negali susilenkti, nebent svyruoti iš pietų į šiaurę ir galvoti, koks lankstus buvai iki mietą prarydamas. Taip ir aš pasijutau, kad negaliu nei kabinti, nei pasakyti, kad ji eitų nuo manęs kuo toliau. Galiu tik spoksoti akutėmis, prisimindamas, koks šnekus ir sąmojingas būdavai tokiose situacijose. Todėl aš lingavau iš kairės į dešinę - lyg ir šyptelėdavau, lyg ir aistringai, didelių pažadų žvilgsniu ją nužvelgdavau, bet tuoj pat didvyriškai susilaikydavau ir vaizdavau šaltą bei nepasiekiamą. Jos istorija nebuvo kažkuo išsiskirianti. Kaip ir maniau - tai buvo banalus išsiskyrimas. Tiesą sakant, ji man visai buvo neįdomi. Aš vis galvojau apie mietą, styrantį manyje.
Nepaisant jo, viskas pakrypo netikėta linkme. Ji žiūrėj į mane ir staiga pasakė: “Rapolai, kokios gražios tavo rankos, norisi jas paliesti”. Ir ji paėmė jas į savo švelnias rankutes. Negana to, kiek palaikiusi ji jas priglaudė prie savo veido. Jei nebūčiau prarijęs mieto, tuoj pat pasiūlyčiau kur nors važiuoti, idant ji geriau galėtų išstudijuoti mano rankas. Tačiau dabar jaučiausi nejaukiai ir atitraukiau savo raką nuo jos švelnaus veido. O ji šelmiškai nusišypsojo ir pasakė: “Nežinau kodėl, bet labai norėčiau, tavo rankas pajusti kiekvienu savo odos lopinėliu”. Čia tai bent - ji skaito mano mintis. Deja, tokias mintis, kurioms nelemta išsipildyti.
Aš padavėjos paprašiau sąskaitos ir pajutau, kad po truputį stuobrėju. Stuobrį aš įsivaizduoju kaip nugenėtą medį, tokį buką, labai apsamanojusį ir stovintį kokiuose nors kemsynuose. Stuobriu pavirstama tuomet, kai ilgą laiką būni prarijęs mietą ir jis suleidžia šaknis tavyje. Tuomet jau nebegali net linguoti iš kairės į dešinę. Tiesiog sėdi ir spoksai. Ir negali pasinaudoti net tais dalykais, kurie patys pas tave ateina. Mergina žiūri į tave tikėdamasi nors bent kokio ženklo, deja, tu negali nei pamojuoti šakelėmis, nes jos jau nugenėtos, nei palinguoti iš kairės į dešinę, nes esi apsamanojęs. Tuomet belieka tik išsiskirti.
Taip aš galvojau. Tačiau kitaip galvojo Rasa. Kai išsiskyrėme, gavau SMS: “Rapolai, tavo rankos - nuostabios. Iš jų aš pajutau tokią šilumą... Jos stebuklingos. Pasiilgsiu jų. Rasa”.
Aišku, net ir mietą prarijusiam bestuobrėjančiam vyriškiui tokios žinutės yra malonios. Tačiau visą malonumą užgožė mintis: “O iš kur ji žino mano telefono numerį”? Mane apėmė lengvutis nerimas. Jai nieko neatsakiau.
Įdomiausi dalykai dar tik laukė. Tačiau apie tai - penktadienį.
Prieštaringų jausmų draskomas Rapolas Rakalas ([email protected])
