Pradėsiu nuo vienos televizijos žiūrovės skambučio į televizijos laidą, kurioje buvo svarstoma, važiuoti ar ne valstybės prezidentui Valdui Adamkui į Maskvą gegužės 9-ąją. Moteris kalbėjo daug, bet vienintelis jos argumentas buvo: „Važiuoti, juk kovėsi ir lietuvių 16-oji divizija“.
Ar įmanoma racionaliai, kvalifikuotai, naudojant istorijos faktus diskutuoti su mitui artima nuomone?
Atrodo, didelė dalis mūsų visuomenės, sakyčiau, aiškiai per didelė, per 15 laisvės metų nieko daugiau apie šį Lietuvai tiek daug kainavusį karą ir nesužinojo: kaip švietė pasąmonėje viena lempa: „16-oji divizija“ ar „išvadavimas iš fašistų“, taip ir tebešviečia.
Nei NKVD divizijų sudegintų kaimų, nei Raudonosios armijos kareivių išprievartautų milijonų Europos moterų, nei masinio sovietų karo belaisvių perkėlimo iš vokiečių lagerių į gulagą, nei sovietinės Buchenvaldo istorijos, kuri tęsėsi dar ilgai po karo, nei masinių lenkų karininkų žudynių Katynėje, nei fakto, kad Adolfas Hitleris ir Josifas Stalinas ne vienus metus iki karo ir beveik dvejus metus Antrojo pasaulinio karo metais veikė kaip sąjungininkai, atspindžio daugiau kaip pusės tautos savimonėje nėra.
Matyt, nesuklysiu teigdamas, kad niekas iki šiol Lietuvoje neįvertino, o ir dabar dar nenori pripažinti pavojaus, kurį jau laisvės sąlygomis gali kelti propagandos ir propagandinio mokymo recidyvai individui, praėjus net keliems dešimtmečiams po nelaisvės metų. Per daug ilgai pasikliovėme Sąjūdžio laikų pakilimu, klaidingai manydami, jog šimtatūkstantiniai mitingai reiškė ir tai, kad jų dalyviai lygiai taip pat, kaip ir jų oratoriai, noriai ir greitai mokėsi tikrosios krašto istorijos.
Propagandiniai okupanto diktatūros įpiršti štampai, pratūnoję 15-30 metų žmogaus sąmonėje, pasikeitus aplinkybėms ir santvarkai, dabar vėl išlenda, bet jau apvilkti laisvo žmogaus pasirinkimo drabužiu.
Kitaip sakant, žmogus, kuriam sovietinėje mokykloje ir kitomis propagandos priemonėmis buvo kalama, kad Hitleris ir fašizmas yra baisus blogis, o Stalinas, jei ir buvo blogas, tai tik vidaus politikoje, be to, komunizmas, kurį jis kūrė, buvo siekiamybė, dabar tą štampą ištraukė iš galvos kertelės jau tarsi savo paties susiformuotą nuomonę ir meta ją į akis kažkokiems keistuoliams istorikams ir politologams, tvirtinantiems, jog Hitleris ne tik lygu Stalinas, bet pastarasis, kaip ir komunizmas, buvo daug kur baisesnis nei fašizmas, neretai buvęs tik pavyzdingas komunizmo mokinys.
Įveikti šią klišę dabar, kai jai buvo ilgus metus lemta metastazuoti žmogaus pasąmonėje, gali būti jau neįmanoma.
Pridėkime „Baltijskij kanal“, Rusijos TV retransliacijas per kabelinius tinklus, visokius „kurjerius“, naudojančius negatyvią atranką, kuri lengviausiai gali patraukti savo pusėn visus lengvatikius, neturinčius tvirtų įsitikinimų, bet užtat pasirengusius pripažinti bet kokią gatavą ir paprastą sistemą, jei tik ji kalama į jų galvas pakankamai garsiai, dažnai ir patogiai - pirštu rodant į blogą lietuvišką valdžią.
Tad daugiausia, ką galima buvo per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje padaryti, tai pasiekti, kad šios klišės nepersimestų į jaunosios kartos savimonę. Bet mes nepadarėme net ir to.
Vytautas Rubavičius „Omni laike“ prieš kelias savaites viename komentarų jau atkreipė dėmesį į tokį „Naujausių laikų istorijos“ vadovėlį, skirtą X klasei, kurį parašė Rimantas Jokimaitis ir Algis Kasperavičius (V. Rubavičius mini leidimą - Vilnius, „Kronta“, 2001).
Kas skaitė šį tekstą, ar dar geriau pasiėmė po to patį vadovėlį, su siaubu turėjo prieiti prie išvados, kad šiame nepriklausomos Lietuvos švietimo sistemos naudojamame vadovėlyje Antrojo pasaulinio karo konfliktas tarp Stalino ir Hitlerio yra aiškinamas faktiškai taip pat, kaip ir mano kartai tai darė sovietinis SSRS istorijos vadovėlis prieš 30 metų.
Iš esmės vadovaujamasi tais pačiais stalininės istoriografijos sukurtais mitais: 1) kad Stalinas buvo nepasiruošęs karui; 2) kad jo karo technikas buvo nemoderni, o vokiečių - moderni; 3) kad vokiečiai apskritai technikos karo pradžioje turėję daugiau.
Šios nesąmonės, beje, noriai dėl patogumo ar politinio korektiškumo panašiai gromuliuojamos ir Vakarų demokratijų istoriografijose.
Bet kas gali paaiškinti, kodėl mes, išgyvenę ir fašistinę, ir komunistinę okupaciją nuo skambučio iki skambučio, meluojame savo vaikams?
Kodėl nenorime savo jaunajai kartai pasakyti paprastos tiesos: Stalino technika karo pradžioje buvo maždaug penkeriais metais modernesnė už Hitlerio, tankų, artilerijos ir lėktuvų SSRS turėjo maždaug triskart daugiau nei Hitleris, ir tik modernių.
O buvo priverstas trauktis Stalinas tik todėl, kad jis rengėsi pats užpulti Vokietiją liepos pradžioje ar kiek vėliau, todėl buvo užkluptas be jokių gynybinių užtvarų, be minų laukų, amunicijai faktiškai esant ešelonuose geležinkelių mazguose, o armijoms poligonuose slaptai atidirbinėjant puolimo taktikos veiksmus.
Nežinome? Nenorime žinoti? Pamiršome, kad istorinė savimonė priklauso ne tik ir ne tiek nuo to, kuo kvėpuoja universitetų katedros, bet pirmiausia, kokiu kvapu atsiduoda paprasta vidurinė mokykla ir gimnazija?
Bet vis dėlto gal tai - kažkokia nelemta išimtis, gal šis vadovėlis - vienas toks?
Sekdamas V. Rubavičiumi perku pirmą pasitaikiusią knygą, o pasitaiko man Nijolės Letukienės ir Jono Gineikos vadovėlis „Istorija. Politologija“ (Vilnius, „Alma litera“, 2003, 2004 leidimai), pristatomas kaip kurso santrauka istorijos egzaminui.
Trečiasis pataisytas ir papildytas šių metų leidimas. Ką gi ši knyga mūsų vaikams sako apie Antrąjį pasaulinį karą?
168 puslapis. Skaitome, kaip reikia atsakyti į klausimą, kas sukėlė Antrąjį pasaulinį karą:
Pirmoji priežastis: Vokietijos, Japonijos ir Italijos siekimas pasidalyti pasaulį; agresyvi Japonijos politika.
Kraipau galvą. Vadovėlio autoriai, regis, nieko nėra girdėję apie Aleksandro Solženicyno straipsnį, 1988 ar 1989 metais spausdintą net Rusijos spaudoje, kad Stalinas Antrajam pasauliniam karui pradėjo rengtis dar 1927 metais, kai Hitleris dar nė nesapnavo apie valdžią.
Juk kas buvo penkmečio planai? Ne kas kita kaip rengimosi karui planai. Ne, apie penkmečio planus, kurių tikslas - sukurti galingą karo pramonę užkariauti pasauliui, vadovėlio autoriai man nesako nieko.
Bet skaitykime toliau.
Antroji priežastis - Vakarų šalių nuolaidžiavimas Vokietijai.
Ką gi, reziumuoju: 2 iš 2 viskas pateikiama taip, kaip ir mes sovietmečiu buvome mokomi.
Trečioji priežastis - ginklavimosi varžybos (skliausteliuose - jas skatino SSRS įtakos sustiprėjimas).
Mano supratimu, tai - jokia priežastis, o greičiau rengimosi karui padarinys, bet tiek jau to su tuo ginklavimusi. Geriau eikime prie ketvirtosios priežasties.
Pagaliau šis tas apie SSRS. Bet kas tai? „SSRS siekimas atkurti buvusios Rusijos imperijos sienas“.
Štai taip, tiesiog tyras bolševikinis kuklumas: atkurti Rusijos sienas... O kaip bus su teiginiu, kad Stalinas planavo Vokietijai nukariavus visą Europą, smogti Vokietijai ir buvo planuojamas Anglijos užpuolimas?
Priešingu atveju kam SSRS jau 1941 metais reikėjo turėti pagaminus 6 tūkst. plaukiojančių tankų - tokių pasaulyje daugiau niekas tuomet neturėjo. Jie buvo skirti Lamanšo sąsiauriui įveikti.
Taigi vien plaukiojančių tankų SSRS turėjo beveik tiek pat, kiek visoje Vokietijos armijoje 1941 metais apskritai buvo tankų - su paimtais iš jugoslavų, čekų ir lenkų.
Apie tai nė žodžio. Tik atkurti Rusijos sienas.
Labai kilnus tikslas, turėtų pasakyti apie šią karo kilimo priežastį ne vienas istorija mažiau besidomintis moksleivis, ypač iš rusiškų mokyklų. Tik įdomu, iš kur vadovėlio autoriai ištraukė tokį kuklų Stalino tikslą? Juk sienų su Škotija caro Rusija niekada neturėjo.
Bandaus spėti: gali būti, kad tai -- šiek tiek europeizuotos Stalino istoriografijos atspindys. Istoriografijos, kuri drįsdama teigti, kad tironas kraugerys Stalinas išgelbėjo Europą nuo fašizmo, nejaukiai muistosi, kai reikia pasakyti, jog toks pat kraugerys tironas, pradėdamas savo sąjungininko ataką 1941 metais, išgelbėjo Vakarų Europą nuo komunizmo.
Bet ar tai reiškia, kad mes irgi kaip avinai privalome vadovautis Stalino istoriografija?
Bet eikime toliau.
Penktoji priežastis: dviejų ideologijų - fašizmo ir komunizmo susidūrimas. Jau arčiau tiesos... Bet šis susidūrimas įvyko tik baigiantis antriesiems karo metams. Tad ar ne tiksliau būtų šią priežastį įvardyti kaip komunizmo ir fašizmo bendradarbiavimą, siekiant susidoroti su demokratiniais režimais?
Ar suvoks iš šių jam peršamų penkių priežasčių moksleivis, beje, dar priverstas tiesiog kalti datas ir vietoves, antraip neišlaikys egzamino, kad svarbiausia Antrąjį pasaulinį karą sukėlusi priežastis yra SSRS komunistinis režimas, be kurio siekio užkariauti pasaulį, be kurio atviros ir rimtos paramos fašizmui, ko gero, Hitleris apskritai būtų nedrįsęs pradėti šio karo ar net neišsilaikęs valdžioje.
Manau, kad tikrai ne kiekvienas moksleivis tai supras. O juk toks turėtų būti mūsų mokyklos tikslas - kad suprastų bent tai.
Bet kuriuo atveju ir šis mano įsigytas vadovėlis siūlo labai pavojingą košę jaunoms lietuvių galvoms.
To dar negana. Kiekvienas sakinys apie Vokietiją čia yra griežtas, o skirtas Sovietų Sąjungai - ne toks griežtas, dažnai visiškai neutralus net kalbant apie agresiją ir ištisų valstybių užgrobimus.
Citata: „Rugsėjo 17 d. paskelbiama, jog Lenkijos valstybė nustojo egzistavusi. Dalį Lenkijos užėmė Sovietų sąjunga“.
Tarsi visiškai nebūtų svarbu, kas tokie paskelbė, kad Lenkijos nebėra. O juk tai paskelbė patys agresoriai - vienas iš Vakarų, kitas - iš Rytų. O iš to paskelbimo tarsi jau savaime aišku, kad SSRS turi tiesiog prigimtinę teisę užimti dalį Lenkijos, kuri juk nebeegzistuoja.
Kalbant apie SSRS žodžiai „Lenkijos užpuolimas, okupacija“ čia neminimi. Apie bendrą vokiečių ir sovietų kariaunos paradą Breste - irgi nė žodžio.
Kita citata: „SSRS nedalyvaudama kare prisijungia teritoriją su 20 mln. gyventojų“.
Ką reiškia ši frazė? Kokį atspindį ji turės jauno žmogaus sąmonėje? Taip aiškinti apie „nedalyvavimą kare“ yra maždaug tas pats, kaip ir pasakyti: „Mergina niekada nebuvo nėščia, bet laimingai pagimdė sveiką berniuką“.
Taip formuluoti galimus egzamino atsakymus - iš esmės yra kartojimas to, ką tvirtina Rusijos propaganda.
„Kažin ar dera kalbėti apie to laiko įvykius, vartojant terminą okupacija“, - porino Vladimiro Putino specialusis atstovas Sergejus Jastržembskis ir pridūrė: „SSRS nebuvo paskelbusi karo šioms valstybėms ir nevykdė jų teritorijoje karinių veiksmų. Sovietinė armija buvo įvesta pagal tarpusavio susitarimus ir sutartis, kurias pasirašė trijų Baltijos valstybių gyventojų teisėtai išrinkta valdžia, kad ir kaip šią valdžią mes vertintume“.
Žodžiu, moksleivis turi suprasti, kad 20 mln. žmonių, net ir gyvenę nedemokratiškose šalyse, demokratiškai ir gražiai prisijungė prie kare nedalyvavusio tautų tėvo Stalino imperijos.
Vienas Druskininkų istorijos mokytojas pasakojo, kad būtent jo moksleiviai niekaip negalėjo suprasti, kodėl Valdas Adamkus nevažiuoja į Maskvą gegužės 9-ąją, nes taip mums būtų geriau.
Kokia peršasi išvada?
Turime pakankamai daug blaiviai mąstančių ir novatoriškų istorijos profesorių, politologų, o tokio atsakingo laikotarpio kaip XX amžius vadovėlius rašyti neatsakingai palikome tiems, kurie patys nesugebėjo, o gal ir nenorėjo permąstyti sovietinės propagandos įkaltų XX a. įvykių vertinimų. Net nesugebėjome bent laisvalaikiu pasiimti pavartyti šiuos vadovėlius - dėl viso pikto.
Užbaigti norėčiau kitu įvykiu iš viktoriados epopėjos: pakvietimu, kurį gavau iš Lietuvos prezidento, Seimo pirmininko ir premjero.
Šiame pakvietime rašoma, kad esu „maloniai kviečiamas atvykti į iškilmingą Antrojo pasaulinio karo pabaigos 60-ųjų metinių minėjimą“.
Ar tai ne nesusipratimas, ne deguto šaukštas istorijoje, kai Lietuva, jos prezidentas parodė ryžtą ir atsispyrė sutartinam Rytų ir Vakarų spaudimui vykti į Maskvą nusilenkti Stalino armijų pergalei? Ar nėra tai nedidelis pasityčiojimas iš Lietuvos partizanų, kuriems karas kaip tik ir prasidėjo 1945-ųjų gegužės 8-ąją?
Jie šiame „iškilmingame minėjime“ būtų priversti sėdėti šalia žmonių, kurių daugelis ir dabar tvirtina, kad jokios Lietuvos okupacijos nebuvo (taip teigė „Panoramoje“ visi kalbinti Raudonosios armijos karo veteranai) ir kuriems tai - didžiausia šventė. Natūralu, kad partizanai atsisakė eiti į šį minėjimą.
Atrodo, mūsų valdžia yra tiesiog neįgali bent ką nors dėl mūsų valstybės ateities padaryti iki galo.
Esu įsitikinęs, kad ir dėl minėjimo būdo - lyg niekur nieko susodinti salėje ir buvusius okupantus, ir kovotojus su jais, ir, ko gero, dėl paties minėjimo rengimo, mūsų valdžia suklydo.
Lietuva neturi ką minėti nei gegužės 9-ąją, nei gegužės 8-ąją. Lietuva gali tik pagerbti karo aukas - būtent tai ir siūlė šalies intelektualai, istorikai prezidentui. Tie, kurie siūlė pagerbti visas šio baisaus karo aukas, tikrai neturėjo galvoje iškilmingo minėjimo teatre. Ši pompastika tikrai netinka šiuo atveju. Užtektų padėti bent po gėlę ant kiekvieno šio karo kapo, kuriais sėte nusėta Lietuva.
Užuot pripažinę klaidą bent jau po partizanų atstovų demaršo, šio keisto minėjimo rengėjai tik dar giliau į ją įklimpo.
Antai prezidento patarėjas Ričardas Šlepavičius aiškino: „Karas baigėsi 1945 gegužės 8-ąją. Tokia juridinė tiesa, nors istorinis traktavimas pas mus yra kitoks“.
Štai taip: šnekėjome, diskutavome kelis mėnesius, aiškinome, ką Lietuvai reiškia šis karas, ir ką išsiaiškinome? Tai, kad mūsų LIETUVIŠKA ISTORINĖ TIESA prieštarauja JURIDINEI TIESAI.
Prezidentas V. Putinas padėkos už šią formuluotę gal ir neatsiųs, bet užtat kokią šitos abrakadabros projekciją gausime atskirų lietuvių esmės, vaidmens ir savybių supratimuose. Košę, tokią pat, o gal net dar didesnę nei iki garsiosios diskusijos dėl važiavimo į Maskvą.
Pranešimas, skaitytas Vilniuje gegužės 6 d. Atviros Lietuvos fondo surengtoje konferencijoje.
