Profesorius Rimantas Kačianauskas – VGTU absolventas, Lietuvos mokslo premijos laureatas, mokslų akademijos narys ekspertas, per šimto mokslinių straipsnių Lietuvoje ir užsienyje, vadovėlio, monografijos autorius.
Profesorius Rimantas Kačianauskas - šių metų balandžio mėnesį dalyvavo ir skaitė mokslinį pranešimą šeštajame Pasauliniame dalelių kongrese Niurnberge, Vokietija. Kongreso metu vyko dalelių mechanikos sekcijos prie Europos chemijos inžinierių federacijos posėdis, kuriame svarstytos šios mokslo ktrypties perspektyvos. Profesorius yra pakviestasis šios sekcijos narys. Tai svarus įrodymas, kad prof. R. Kačianausko vadovaujama mokykla yra žinoma pasauliniame mokslo kontekste.
Kokias tendencijas įžvelgėte viešėdamas Pasauliniame dalelių kongrese Niurberge?
Kongrese dominavo keletas temų. Šalia klasikinių dalelių mechanikos, jų modeliavimo ir technologinių procesų problemų, tokių kaip biriosios medžiagos, milteliai ar aerozoliai, išsiskyrė nanodalelės ir nanotechnologijos, biomedžiagos, taikymai farmacijos ir maisto pramonėje. Čia galima atrasti daug fantastiškų idėjų... Kaip iš mikrodalelių sukonstruoti naujas reikiamų savybių medžiagas, suprasti įvairių fizikinių reiškinių poveikį, gyvąsias struktūras. Tai sritys, kur šalia fizikos, chemijos, biologijos metodų, vis didesnis vaidmuo tenka dalelių mechanikai. Tai įrodymas, kad mechanikos mokslai išgyvena savitą renesansą – mikro ir nanomechanikos pavidalu. Mechanikos taikymų netradicinių struktūrų – biomedžiagų – moksliniai aprašymai jau tampa realybe.
Kongreso temos susijusios su naujausiomis technologijomis. Vaizdžiai tariant, dalelių metodo atstovai, nanotechnologai, biotechnologai kišasi į Dievo reikalus...
Priklauso nuo požiūrio. Jeigu manysime, kad mikropasaulis yra dievo stichija - taip. Gerai išmanant molekulių savybes, galima sukonstruoti molekulinį arba nanorobotą, gebantį tvarkyti medžiagos ar gyvųjų audinių struktūrą. Genų specialistai sukonstruoja geną, matyt, gali sukonstruoti ir žmogų. Pavojus slypi ne žiniose, bet kaip tos žinios naudojamos. Tai yra jau etikos reikalai. Kiek ten mechanikos - dar kita problema.
Vadinasi, filmai apie robotų invaziją ir vieną žmoniją valdantį blogietį yra realu...
Taip, tai pakankamai realu. Pavyzdžiui, šiuolaikiniame pasaulyje viską valdo kompiuteriai, visur diegiama programinė įranga. Kai mes pradėjome studijuoti, kiekvienas savarankiškai kūrė savo programas, o dabar tyrėjai yra bejėgiai be standartinių kompiuterinių programų, bendros kompiuterinės įrangos, elektroninio pašto...Tai tam tikra monopolija. Kai mes perkame kompiuterinę programą, mes nežinome, kaip iš tikrųjų ji veikia. Mes tik tikime, kad ji veikia gerai...
Ar rasite tokį žmogų, kuris profesionaliai paaiškintų, kokie veiksmai atliekami paspaudus vieną ar kitą kompiuterio klaviatūros mygtuką iki pageidaujamo skaičiaus ar spalvos ekrane. Jūs tokį žmogų rasite sunkiai.
O mes studijų laikais pradėjome programuoti su skaitmeniniais kodais. Dabar mes klausome kompiuterių ir tampame jų vergais. Baugina tai, kad atsiranda mokslo monopolijos. Pavyzdžiui, palyginkite pasaulinį automobilių parką prieš 30 metų ir dabar, palyginkite jų formas. Formos pasidarė aptakios. Tai dėl pasipriešinimo aerodinamikai. Tai nėra vien dizainerių norai, o mechanika, mokslo žinios.
Štai dalelių mechanikos programinės įrangos pasaulyje yra tik du komerciniai paketai. Baigtinių elementų programine įranga diegia tik keletas įmonių. Prieš 30 metų jų buvo virš penkiasdešimt. Ką tai reiškia? Vadinasi, mintys irgi koncentruojasi monopolijose. O kas bus, jei tą minčių monopoliją valdys autokratas, kuris vers šokti pagal jo muziką?
Būdamas Pasauliniame dalelių kongrese, taip pat pastebėjau ryškėjančią tendenciją, kad Europa po truputį praranda pozicijas moksle – naujausių mokslo lyderių sąraše dominuoja kiniškos pavardės...
Bet tai - globalūs dalykai?
Globaliame kontekste aktualus klausimas, ar reikia Lietuvai fundamentinių mokslų, ar gali jie būti nacionaline vertybe. Dabar vyksta diskusijos, ar mes nešvaistome savojo mokslo potencialo, veltui visam pasauliui dalindami savo idėjas.
Manau, kad reikia matyti savo valstybę ir globalaus pasaulio kontekste. Tai, kad mes dar galime pasakyti savo mintį ir kad turime ką pasakyti pasauliniuose mokslininkų forumuose, yra gerai. Jeigu to nebus, tai turėsime uždaryti universitetus. Kokie tada mes liksime? Valstybė prarastų savo valstybiškumo ir identiteto funkcijas.
Yra žmonių, kurie kalba, kad Lietuvoje studijuoja per daug doktorantų. Galbūt studentų ir gali būti mažiau, bet doktorantų turi būti daugiau, kad būtų išlaikyta žinių piramidė. Jei liks mažiau galvojančių, kažkam bus lengviau mus valdyti.
Tai pesimistinės mintys...
Jei būčiau pesimistas, negalėčiau dirbti. Jeigu skleisčiau pesimistines mintis, turbūt neturėčiau nė vieno bendraminčio ar doktoranto. Dabar jų turiu daug.
O visgi kas Jus kaip mokslininką liūdina šiandienėje Lietuvoje?
Galbūt liūdina tai, kad mokslininkai ir protingi žmonės Lietuvoje yra nustumti į šoną. Tie dvidešimt nepriklausomybės metų ne visai pateisino lūkesčius. Ne dėl to, kad mes blogai gyvename ekonomiškai, bet dėl to, kad klimpstame į dvasinį skurdą. Mokyklų uždarymas, emigracija skurdina tautą ir neprisidės prie pažangos.
Mane liūdina visuomenės požiūris į mokslą, visuotinė mokslininkų vardo, statuso, mokslinių idėjų devalvacija, taip pat politikų bandymai universitetą paversti verslo subjektu.
Ar universitetas turi diktuoti sąlygas rinkai, ar rinka turi diktuoti sąlygas universitetui?
Manau, kad niekas neturi nieko diktuoti. Kiekvienas šiame procese turi dirbti savo kūrybinį darbą. Be abejonės, mokslo idėjos turi būti panaudotos versle, bet nepritariu idėjai, kad universitetai taptų tik verslo priedu. Tai būtų žalinga mūsų kultūrai.
Kokios Jūsų, kaip mokslininko, svajonės?
Norėčiau, kad mechanika, kaip disciplina, nebūtų iš studijų programų stumiama į šalį. Juk visi gamtiniai procesai remiasi mechanika. Tai padėtų geriau bendrauti skirtingų specialybių atstovams. Manau, kad reiktų didesnės žinių sklaidos tarp mokslininkų, glaudesnio tarpdisciplininio mokslininkų bendradarbiavimo.
Prieš pasirinkdamas inžinerines studijas, galvojau ir apie fiziką ar matematiką. Nuo gimnazijos baigimo laikų mane kamuoja viena utopinė idėja – kaip iš atomų sukonstruoti norimą objektą. Grįžtant prie mechanikos, tai būtų teorinis mechaninių savybių apskaičiavimas žinant medžiagos struktūrą. Mokslas artėja prie šios realybės. Tokie klausimai ir yra medžiagų mechanikos objektas.
Kaip Jūs pats vertinate savo pasiekimus?
Drįsčiau teigti, kad šiuo metu kaip mokslininkas išgyvenu geriausią laiką. Tai mano mokslinių pasiekimų viršūnė. Paskaityti pranešimą pasaulio kongrese prieš 15 metų būtų buvęs neįsivaizduojamas dalykas. Dabar buvau priimtas ir išklausytas ne tik mano pranešimas, bet ir dar nepabaigti mano doktorantų darbai. Yra ir kitų mane džiuginančių tendencijų: užsienio mokslininkų vizitai, bendros publikacijos. Vadinasi, mūsų medžiagų mechanikos mokykla jau egzistuoja tarptautiniame kontekste. Jaustis lygiaverčiu profesionalų draugijoje ir yra pasiekimas.
Egzistuoja mitas, kad klasikinis tiksliųjų mokslų mokslininkas net ir buitinio gyvenimo reiškinius geba paaiškinti „moksliškai". Ar tiesa?
Taip. Mokslininko mąstymas visgi turi kitokį atspindį ir gyvenime. Kai pastebiu kokį nors fizikinį reiškinį, pradedu galvoti, kuo jis panašus į mechaniką, kokie jam galėtų tikti matematiniai modeliai. Nuo mokyklos laikų turėjau gerą geometrinę vaizduotę, todėl į daugelį gyvenimo reiškinių galiu pažvelgti kaip į schemą.
Kartais man patinka dirbti virtuvėje. Pjaustomi maisto produktai yra puikus formos transformacijos pavyzdys... Štai vienam mokslininkui kilo mintis ištiškusius lašelius aprašyti lygtimis. Kartais ir man kyla panašių minčių.
Smalsu, kaip medžiagų mechanikos dėsnių tyrėjas vertina žmogaus likimą. Tai atsitiktinumų grandinė ar ypatingai tiksli priežasčių ir pasekmių schema?
Kalbant būtent apie likimą, aš linkęs tikėti mistika. Žmogaus lemtis nulemta kažkur kitur. Žinoma, žmogus gali kažkiek gali valdyti savo likimą, bet tik tam tikruose rėmuose. Žmogus negali peršokti tų rėmų, kuriuos lėmė pats likimas. Tokiam mano mąstymui yra priežasčių: vaikystėje buvau stipriai susirgęs, gydytojų prognozės buvo labai liūdnos, bet aš pasveikau. Stebuklingai. Kodėl vieniems lemta gyventi ilgai, kitiems – trumpai? Kažkas visa tai lėmė. Kai kurių dalykų žmogus valdyti negali. Galima valdyti tik tiek, kiek duota valdyti, bet ne daugiau. Gali dirbti savo darbus, bet ir tų darbų sėkmė taip pat nulemta likimo. Net ir mokslo darbų sėkmė priklauso nuo likimo.
Ar turite laiko laisvalaikiui?
Turiu kaime tėvų sodybą, lankau operos teatrą. Grožinei literatūrai laiko beveik nelieka. Nes po sėdėjimo prie kompiuterio, norisi pailsėti fiziškai.
Sėdėjimas prie kompiuterio turbūt atima begalę laiko...
Pasakysiu dar vieną „eretišką“ mintį: moksle yra trys kojos – kūrybinė aistra, profesinė išmintis ir fanatizmo elementai. Be šių dalykų žmogus negalėtų būti tikru mokslininku. Yra dalykų, kurių negalima paaiškinti, kodėl iki fanatizmo domina viena ar kita mokslinė sfera, todėl sėdėjimas prie kompiuterio yra šiandienio mokslininko realija.
Edita Jučiūtė