Partijos nevykdo pažadų, nejaučia jokios atsakomybės rinkėjams, o valdžioje esantys stengiasi į visus postus postelius sukišti savuosius, kad tik jokie netikėtumai nesutrikdytų gerai veikiančio politinės korupcinės sistemos mechanizmo, nepaliaujančio turtinti politinį elitą, aukštuosius valdininkus ir į valstybės kišenes savo straublius sukišusius verslo didžiūnus.
Per tą kišenę atiteka ir Europos Sąjungos pinigai. Tačiau kad ir kiek jų priplūstų Lietuvon, kultūrai, švietimui, mokslui kaip trūko, taip vis labiau trūks. Taip ir neįstengta pradėti aukštojo mokslo reformos, o vietoj teismų ir teisėsaugos reformos – papildoma apsauga teisėjams, jų imuniteto stiprinimas, kad visuomenė net žvilgsnį bijotų mesti jų pusėn, ką jau kalbėti apie teisininkų klanus bei korupciją, – neteisėta, tad pavojinga. Nuo 2000-ųjų, socialdemokratams su Algirdu Brazausku, o vėliau Gediminu Kirkilu priešaky nepaliaujamai mažinant kultūrai ir mokslui skiriamą BVP riekę, didžiuliu greičiu augo valstybės valdymo išlaidos, daugėjo valdininkų, didžiulėmis bangomis didėjo politikų ir aukštųjų valdininkų atlyginimai, taip pat slaptieji priedai. Politinė korupcinė sistema taip puikiai dirba, kad jau baigiami suardyti valstybės pamatai – visuomenės ir valstybės sąryšis, žmonių tapatinimosi su savo valstybe jausena.
Nieko gero nesitiki prezidentas ir iš būsimo Seimo. Nesitiki ne tik jis, bet ir didžiuma vadinamojo elektorato. Politiniuose spektakliuose nei naujų ryškių veidų, nei aiškių, konkrečiais veiksmais galinčių virsti idėjų. Na, nebent naujais politiniais įvaizdžiais laikytume Tautos prisikėlimo dainius bei trepsentojus, šokinėjančius pagal socdemų nubrėžtas šviesios ateities gaires, kurias nušviečia būsimos atominės energetikos pinigai. Tų pinigų tikrai nepritrūks. Kad tik paakintų elektoratą drąsiomis vorelėmis slinkti prie balsadėžių ir šitaip patvirtinti korupcinės sistemos legitimumą. Sykiu dar galės ir balsą už Ignalinos AE atiduoti. Tik balsuojant už mūsų AE derėtų turėti galvoje, jog greitu laiku gyvensime ar tik ne trijų AE apsuptyje – gali prisidėti Baltarusijos ir Kaliningrado elektrinės. Tautą prikėlinėsiantiems daug dirbti nereikės – tauta pati kasryt atsikelia ir eina dirbti. Gal tautos žadintojai jai sugalvos kokių netikėtų darbų, gal ir naktimis vers linksmintis – dirbti sunkų pramogų vartojimo darbą?
Dabartis niūri, o iš naujo Seimo laukiama nebent naujų politinio verslo sandėrių. Vis dėlto reikia tikėtis, reikia laukti permainų – postas įpareigoja šiokiam tokiam optimizmui. Juk prezidentas – ne kokia pašalinė, o pati tikriausia lietuviškoji valdžia. Tad tikimasi naujos „vaivorykštinės“ koalicijos, nors gerai žinoma, kad visokios koalicijos yra vienokia ar kitokia socdemų valdymo priedanga. Na, ne vien socdemų, bet ir politinio elito stuburo. Andriaus Kubiliaus ir Gedimino Kirkilo sutartis kaip tik ir padėjo įkurti valstybę dešimtmečius melšiantį „Leo Lt“, įsukti infliaciją ir vieningai priešintis bet kokioms savivaldos tvirtinimo bei valstybės demokratizavimo idėjoms. Visokias „vaivorykštes“ pasirengę vaizduoti politinės scenos veteranai negailėdami jėgų stiprino politinę korupcinę sistemą ir valstybę apjungė asmeniniams, klaniniams bei didžiojo verslo interesams. „Maximos“ savininkų išgrynintas popierinis buhalterinis 800 mln. litų pelnas - tai ne tik didžiulė politikų laiminama afera, bet ir paspirtis įsisiautėjančiai infliacijai. Jokios partijos lyderiai apie tuos pinigus nė žodžio. Kodėl? Tikisi, kad ir jiems nubyrės. Tad kokią „vaivorykštę“ gali sulipdyti seni, Lietuvos valstybę melžti įgudę vaivorykštininkai? Išbandytą.
Negailint Seimui karčių žodžių, užmirštama, jog jungtinėmis Prezidentūros ir Vyriausybės, kaip valdžios šakų, pastangomis nuo 2000-ųjų Seimas imtas versti Vyriausybę aptarnaujančia ir jos veiksmus įteisinančia institucija. Seimas patvirtino visus korupcinius socdemų ruoštus įstatymus, leidžiančius energetikams ir šilumininkams savo nuožiūra semti mokesčių mokėtojų pinigus.
Ką jau kalbėti apie didžiųjų privatizuotų bendrovių turto perkainavimą. Kadangi Vyriausybės veikla apeinama, tai socdemai ir jų vedlys premjeras G. Kirkilas visai kitaip vertina savo darbus Lietuvos žmonių labui. Pastarojo žodžiais, socdemai įvykdę visus rinkiminius pažadus. Net prie mūsų politikos senbuvių demagogijos pratusiems tektų gerokai pasukti galvą, kuo čia taip giriamasi? Matyt, socdemai ir buvo nutarę įsukti infliacijos smagratį, skatinti emigraciją, didinti socialinę atskirtį, galutinai pribaigti mokslinius tyrimus, išvyti gabiausią jaunimą studijuoti užsienin. Išgirdus tokius premjero žodžius, manau, ne vienam atėjo į galvą mintis, kad geriau jau socdemai nebūtų vykdę savo rinkiminių pažadų - gal tada ir ekonomikos, ir švietimo, ir sveikatos apsaugos, ir mokslo būsena būtų kiek geresnė. Gal be socdemų paramos ir politinė korupcinė sistema nebūtų taip sustiprėjusi. Visą laiką guodėsi, kaip sunku dirbti mažumos Vyriausybei, kaip jai trukdanti bedantė opozicija, ir še tau – viskas įvykdyta. Taip puikiai padirbėję ir atsiskaitę su rinkėjais socdemai pagrįstai gali tikėtis, jog ir naujajame Seime jiems pavyks formuoti savą „vaivorykštinę“ daugumą – socdemai tiesiog negali nesirūpinti Lietuvos žmonėmis.
