“7 meno dienos” ir “Šiaurės Atėnai” kol kas atostogauja, tad belieka pavartyti vasaros pagundoms atsparų savaitraštį “Literatūra ir menas”.
Savaitraštyje (08.01.) Teodoras Četrauskas publikuoja rašinį “Sveikas, Emangeldy”, kuriame prisimena privalomąją karinę tarnybą sovietinėje armijoje, priešlėktuviniame gynybos divizione atmintinais 1963 metais.
Štai kaip vertėjas apibūdina tuometinę kareivišką virtuvę: “Kiekvienam kareiviui maisto buvo skiriama už 95 kapeikas. Dienos racionas: 60 gramų mėsos arba šaldytos žuvies, 10 gramų sviesto ir du gabaliukai cukraus, visa kita sudarė košės, daržovės iš bačkų, bulvės ir vadinamasis kombinžyras, t.y. dirbtiniai tamsiai melsvi taukai. Galimas daiktas, jog košės yra sveika ir netgi skanu, tuo dabar įsitikinu kabindamas įvairius dribsnius, tačiau tada, užkultos “kombinžyru”, jos buvo tikras nuodas, ir aš nepažinojau nė vieno kareivio, kurio po valgio bent jau penkiolika minučių būtų nekamavęs rėmuo. Visa armija po pusryčių, pietų, vakarienės žiaukčiodavo ir gerdavo iš čiaupo vandenį, kad užgesintų viduje siaučiantį kombinžyro sukeltą gaisrą”.
Pasak T.Četrausko, “gastritą, kaip suvenyrą, po trejų metų tarnybos parsiveždavo kiekvienas. Jo pasekmes aš ir dabar tebejaučiu, ir nežinau, kiek nuo tų melsvų dirbtinių taukų susirgo vėžiais, opaligėmis ir kitomis virškinimo sistemos negaliomis, kiek atsigulė po velėna mano ankstesnių, buvusių ir vėlesnių kolegų ir kiek “kombinžyras” sutrumpino amžių man”.
Silvestras Gaižiūnas savaitraštyje publikuoja straipsnį “Dainų šventė Rygoje ir Vilniuje - Latvių dainų šventėms - 130”, kuriame už puikų švenčių organizavimą nepašykšti pagyrimų kolegoms latviams, o tėvynainiams atseikėja gerą “pūdą” kritikos.
Svarstydamas apie neseniai pasibaigusią Pasaulio lietuvių dainų šventę straipsnio autorius teigia, jog “susidarė įspūdis, kad mes vis dar neapsisprendę, ar šį savo kultūros fenomeną laikyti prioritetiniu valstybei, ar eiliniu masiniu pasistumdymu, nors, beje, UNESCO ketina jį įtraukti į žodinio paveldo šedevrų sąrašus... Apie tokį neapsisprendimą byloja programų (ypač dainų dienos) nekonceptualumas ir netgi kai kurių atlikėjų atsainumas. Turime visą lobyną tautiškų ir originalių dainų, o esame priversti klausytis kūrinėlių, labiau tinkančių kokiam naktiniam klubui. O kai matome solistus, rankose nervingai trinančius popieriaus lakštus, galime pamanyti, kad jiems dainų šventės baigiamasis koncertas su karališkomis didenybėmis tėra vien stabtelėjimas bėgant kur nors kitur. Bet lietuvių kultūrai tokie kičiniai akcentai dabar, atrodo, jau tapo neišvengiamybe - pradedant eiliniais koncertais ir baigiant dainų švente ar net operos teatru. Atrodo, kad dainų šventes lydi prakeiksmas: tarybinėse dainų šventėse duoklę partijai reikėjo atiduoti kantatomis apie Leniną, dabar duoklė atiduodama primityviajam skoniui griebiantis pačių pigiausių efektų. Bene centriniu dainų šventės muzikiniu akcentu tapusi “Velnio nuotaka” iš esmės taip pat buvo efektų grandinė, armatūrinio-diskotekinio stiliaus propaganda”.
Pasak S. Gaižiūno, “nepagarbą dainų šventei pademonstravo Nacionalinė televizija, pertraukdama dainų koncertą reklamomis ar “Panoramos” pasakojimais. Beje, televizija išryškino ir pačių dalyvių neapsisprendimą, ar dainų šventė jiems labai svarbi ir ar iš viso verta dainuoti, - matėme dešimtis tylinčių choristų […]. O gal toks susikaupimas, koks pastebimas latvių dainų šventėje, pasiekiamas tik per 130 metų...”.
Elena Bukelienė savaitraštyje recenzuoja jaunosios kartos rusų prozininkės Irinos Denežkinos apysakų ir novelių knygą “Duok man!” (“Song for lovers”), išleistą “Presvikos” leidyklos (“Jaunoji Francoise Sagan iš Jekaterinburgo”).
Pasak literatūrologės, “ši knyga sukėlė didžiulį rezonansą tarp Rusijos skaitytojų bei kritikų, ir autorė tik dėl žiuri konservatyvumo liko antroje vietoje, netapo 2002 metų “Nacionalinio bestselerio” premijos laureate. Dėl jauno amžiaus, rašymo “per save ir apie save”, atvirumo ir nuoširdumo I. Denežkina gretinama su Francoise Sagan, nors pati sakosi jos neskaičiusi; bylojimas autentišku kartos balsu, gatvės slengo gausa kritikams primena Salingerį, o stiliaus reportažiškas glaustumas, literatūrinių puošmenų vengimas - Hemingway’ų. Kritika džiūgauja, kad senstelėjusioje rusų prozoje pagaliau atsiranda labai perspektyvių jaunų autorių iš periferijos, galinčių konkuruoti su centru - pasipūtusiais Maskvos ir Peterburgo intelektualais. Debiutantė iškart pastebėta kaip turinti nepaprastai gyvą vaizduotę ir kartu stiprų realybės jausmą bei gebėjimą pagauti ir užfiksuoti pačius pirminius, betarpiškiausius įspūdžius iš ją provokuojančio pasaulio”.
Jonas Mikelinskas savaitraštyje publikuoja rašinį “Kelias į aklavietę, ar per groteską ir absurdą į kontekstą ir diskursą”, kuriame nuodugniai analizuoja Roberto Kundroto ir Algimanto Lyvos trilogiją “Pasviręs pasaulis”.
Anot rašytojo, šis kūrinys “yra keistas, kupinas paradoksų, absurdų, ironijos, fikcijų ir parodijų, kaip ir keistas, kupinas alogiškų poelgių bei veiksmų laukinio kapitalizmo purtomas nepriklausomos Lietuvos gyvenimas”.
Deja, rašytojo diagnozė negailestinga, pasak jo, nors “Pasvirusiame pasaulyje” yra pakankamai mėšlo, sekso, atsiraugėjimų, vėmalų ir obsceniškų paveikslėlių, bet tai nėra postmodernistinis pasaulis, nes hipiškai-pankiškai nusiteikę autoriai sau leidžia “neprotingai” bendrauti su istorija, filosofija, muzika bei amžinom, daugelio metų patikrintom žmogiškom vertybėm”.
Jūratė Kučinskaitė savaitraštyje publikuoja rašinį “Revolveris” Šv. Kotrynos bažnyčioje”, kuriame apžvelgia šiųmetinio Kristupo vasaros festivalio programoje praeitą savaitę tarptautinio trio - saksofonininko, klarnetininko bei kompozitoriaus Liudo Mockūno, kontrabosininko Matso Eilertseno iš Norvegijos bei danų gitaristo Marko Solborgo pristatytą projektą “Revolveris”, o Gabija Sereikienė rašo apie leidyklos “Alma littera” išleistą Balio Sruogos RaštųVII tomą, kuris skirtas rašytojo literatūros kritikos palikimui, aprėpiančiam 1924-1929 metus.
Savaitraštyje surasite Eglės Grigaliūnaitės rašinį apie liepos 21 d. Taikomosios dailės muziejuje vykusį Kristupo vasaros festivalio koncertą, kuriame muzikavo fortepijoninis trio “Kaskados” (Rusnė Mataitytė - smuikas, Albina Šikšniūtė - fortepijonas, Edmundas Kulikauskas - violončelė) bei svečias iš Lenkijos baritonas Benonas Maliszewskis. Šio koncerto metu buvo atlikta Algirdo Martinaičio kūrinio “Hetaera Esmeralda” baritonui, smuikui, violončelei ir fortepijonui (kūrinys parašytas šių metų Thomo Manno festivalio Nidoje užsakymu) premjera.
Savaitraštis spausdina Almos Braziūnienės rašinį apie plačiajai Lietuvos visuomenei dar menkai pažįstamą kolekcininką Tomaszą Niewodniczanskį (“Imago Patriae”); šizoidinę Alvydo Šlepiko ir Liudviko Jakimavičiaus dramą su pritūpimais “Daug triukšmo dėl nieko”; Astridos Petraitytės pokalbį su Izolda Gabriele Geniušiene apie Edgaro Poe asmenybę, gyvenimą ir kūrybą; Eglės Kirklytės straipsnį apie liepos 17 dieną “Lietuvos aido” galerijoje atidarytą Aleksandros Jacovskytės parodą “Piešiniai ant servetėlių (II) ir fotografijos iš senų negatyvų” (“Istorijos be pabaigos”); Igno Kazakevičiaus tekstą apie Jūros šventės išvakarėse “Klaipėdos galerijoje” pristatytą Klaipėdos menininkų (grafikių Gražinos Oškinytės-Eimanavičienės ir Laimos Gedvilaitės-Sakalauskienės, tapytojų Arūno Mėčiaus, Edvardo Malinausko, Lino Julijono Jankaus, Vido Pinkevičiaus, Ryto Jurgelio ir fotografės Aurelijos Čepulinskaitės) projektą “Pamario švyturiai” (“Šventės plenero švyturiai”).
