Kas naujo Lietuvos kultūros ir meno padangėje pirmąją pilną naujųjų 2003 metų savaitę? Šalies kultūriniuose savaitraščiuose "Šiaurės Atėnai", "7 meno dienos", "Literatūra ir menas-Dienovidis" atsispindinčio meno renginių ir įvykių srauto anotacijos.
“Šiaurės Atėnuose” (01.11) Gintaras Beresnevičius publikuoja straipsnį “Kaukė prilipo. Kas toliau?”, kuriame svarsto apie praėjusį sekmadienį įvykusius Lietuvos Prezidento rinkimus. G. Beresnevičius teigia buvęs įsitikinęs, “kad mes ne Rusijos gubernija ir kad laisvas kritiškas mąstymas moka skirti pakuotę nuo prekės. Nemoka. Ir gal ne tik dėl to, kad tebesame gubernija, renkanti svarbiausiąjį gyventoją Muravjovo rūmams. Gal dėl to, kad apskritai dalis žmogaus dar tebėra didelėje reklamos kaip reiškinio įtaigoje. Jis rimtu veidu perkasi prekę todėl, kad ji reklamuojama. Tai jau ne vien rusų gubernijos, o pirmiau JAV gyventojo bruožas. Lietuvoje suveikė abu faktoriai”.
Prezidento rinkimų temą straipsnyje “Laimėjus piktam kandidatui” savaitraštyje tęsia Laimantas Jonušys, tvirtinantis, jog “po šių rinkimų ambicingi politikai turėtų padaryti dvi išvadas: kad už labai didelius pinigus (nesvarbu, kokios įtartinos kilmės) viskas nuperkama ir kad demagogija bei melas pasiteisina”. Straipsnio pabaigoje L. Jonušys reziumuoja: “Šiaip, žinoma, nieko baisaus, nors klausimų kyla. Pvz., ar įspaustas į kampą, naujasis Prezidentas nesikreips į liaudį su prašymu padidinti jo įgaliojimus, kad galėtų įvykdyti savo rinkimų pažadus?”.
Gediminas Griškevičius savaitraštyje prisimena Jurgį Kunčiną (“Kai Kunčinas buvo jaunas… arba… Niekur jis neišėjo, Gintare!”). Straipsnio autorius rašo: “Kai 1968-1971 metų savaitgaliais Širviaamžiai humanistai, lyg susisiekiantys indai, susiburdavome “Literatinėje”, kur baro vyriausiąja dirigente būdavo ponia Šabaniauskienė, Jurgėkas, taręs - “aš tuoj!” išsivesdavo vieną iš keturių Širvio ar Bučio damų į naktį, net į žiemos, o už valandos - dviejų, libido dar turtinga šypsena pražysdavo tarpduryje: “Chebra, įpilkit!” Jis visada sugrįždavo ten, kur dvelkė namų jaukumu. Patiko mergoms garbanius iš Alytaus, “smuklių savi diplomatai” vienijo ir jaunus Stuokynės humanitarus - lituanistus, germanistus, žurnalistus, visus, kam rūpėjo svaigiai mylintis, mąstantis, skaitantis, muzikuojantis, kuriantis laisvamylys pasaulis anapus LTSR ir SSRS, ir netiesa, kad Širviaamžė bohema tebuvo latrų ir paleistuvių užuovėja!”.
Gedimino Grikevičiaus prisiminimus apie Jurgį Kunčiną savaitraštyje pratęsia Jono Serapino esė “Kelias”, skirta praėjusį gruodį netikėtai mirusiam rašytojui.
Savaitraštyje publikuojamas Šiaurio Narbuto straipsnis “Psichodelinių sapnų metamorfozės” ir 2000 metų pabaigos-2001-ųjų pradžios Sigito Gedos dienoraščiai (“Šuo šunį džiovina”).
“7 meno dienose” (01.10) Ingrida Daunoravičiūtė kalbina 50-metį švenčiantį aktorių ir režisierių Algirdą Latėną (“Algirdui Latėnui - 50”). Šis pokalbis perspausdinamas iš “Omni Laiko” http://www.omni.lt/?rask$9359_26002$z_82730..
Monika Krištopaitytė savaitraštyje rašo apie parodą “TTL požiūris”, eksponuojamą “Prospekto” fotografijos galerijoje (“Patogus ir nepatogus žiūrėjimas”). M. Krištopaitytės teigimu, “Prospekto” fotografijos galerijoje pristatomi trys fotomenininkai linkę būti paslaptingi, mažų mažiausiai daugiaprasmiai. Gintauto Trimako, Remigijaus Treigio ir Alvydo Lukio fotografijose vaizduojami objektai ir jų atsiradimo būdai kelia daugiau klausimų, nei siūlo atsakymų. Susidaro įspūdis, kad paslaptingumas iš dalies kyla dėl stereotipų baimės. Tačiau daug svarbesnė priežastis - skirtingos personalijos”.
Augustinas Vitėnas savaitraštyje pristato Gvido Raudoniaus keramikos darbų parodą “Stabai”, eksponuojamą Taikomosios dailės galerijoje (“Keramikos stabai”). A. Vitėno teigimu, “šios parodos kontekste žodis “stabas” neturi nieko bendra su pagonybės ar stabmeldystės tradicijomis, be to, stabas nepriešinamas krikščionybei ir panašiai. G. Raudoniui stabas - tai veikiau tobulas plastinis darinys, tarsi apibendrintas bokšto ar stulpo simbolis, ženklas, sukaupęs pirmapradę jėgą. Jis savo stiprumu ir paveikumu tampa parankiu kūrėjo meninės kalbos formavimo įrankiu”.
Audronis Liuga savaitraštyje publikuoja pokalbį su vienu ryškiausių šiuolaikinių suomių teatro režisierių ir dramaturgų Krystianu Smedsu, kuris palikęs jo vadovaujamą “Takomo” teatrą Helsinkyje persikėlė į mažą provincijos miestelį Kajaani ir ten repetuoja G. Biuchnerio “Voiceką” (“Negalima žvelgti į ateitį nežinant praeities”). A. Liuga pabrėžia, jog “Takomo” teatras Helsinkyje buvo tapęs sostinės kultūros traukos centru. Čia, netradicinėse erdvėse, sukurti ir rodomi Smedso spektakliai sukėlė ne tik suomių, bet ir tarptautinės publikos susidomėjimą (prieš kelerius metus LIFE festivalis Vilniuje pristatė bene žinomiausią Smedso spektaklį “Dėdė Vania”). O jo paties pjesėse naujas, netradiciškas ir šiuolaikiškai provokacinis suomių tautos praeities ir dabarties vaizdavimas reabilitavo nacionalinės dramaturgijos sampratą. Ir štai bene vienintelis tarptautinę reputaciją pelnęs suomių režisierius Krystianas Smedsas netikėtai prieš metus paliko populiarumo viršūnę pasiekusį savo paties įkurtą teatrą sostinėje ir išvyko į gūdžią šalies provinciją”.
Pillė Veljetaga savaitraštyje aptaria Kazimiero ir Virginijos Mizgirių organizuoto tarptautinio konkurso “Gintaras interjere” dalyvių parodą, kurioje dalyvavo 27 dailininkai (“Gintaras interjere”). Paroda eksponuojama Gintaro muziejuje-galerijoje.
“Literatūroje ir mene-Dienovidyje” (01.10) Audinga Peluritytė rašo apie Marcelijaus Martinaičio poezijos knygą “Tolstantis”, išleistą Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos (“Rudeninė Ozyrio išpažintis”). Recenzentė teigia, jog “Martinaitis yra rudens poetas. Ankstyvo, švelnaus, derlingo, ir to, besirengiančio ypatingai gamtos transformacijai - išnykimui arba amžinybei […]. Jeigu ieškosime bendro simbolinio matmens, leidžiančio išskaityti svarbiausias šios poezijos prasmes, būdingiausias metaforas, tai tas matmuo ir būtų ypatingos laiko ribos - rudens ir žiemos ribos - jausmas. Paskutiniai rudens akordai - ištuštėjusi, žvilgsniui atvira, mirtį priimanti žemė. Vienas mirksnis iki gruodo”.
Savaitraštyje spausdinamas Rido Viskausko pokalbis su Gintaru Grajausku, kurio pjesės “Komiksas, arba Žmogus su geležiniu dančiu” premjera įvyko lapkričio 23 d. Klaipėdos pilies teatre (“Pas mus, Klaipėdoje, stebuklų nenutinka”). Spektaklio režisierius - Alvydas Vizgirda, pagrindinius vaidmenis sukūrė Darius Meškauskas ir Ramūnas Šeputis. Atsakydamas į klausimą, kiek jam svarbus dramaturgijos technikos pažinimas, kokio herojaus šiandien teatre ilgisi, G. Grajauskas tvirtina: “Apie tą techniką turbūt galima panašiai pasakyti kaip apie lovos reikalus: gali mintinai išmokti Kamasutrą, tik mažai naudos. Juo labiau kad pageidavimai labai jau skirtingi. Palyginkim kad ir Stanislavskio mokyklą, Artaud teorijas ir No teatro principus - bendrumų, beje, surastumėm, ir ne tiek jau mažai, bet skirtumai akivaizdūs. Radikalūs. Todėl labiau pasikliauju intuicija, o dar labiau - logika. Herojaus teatre... Tokio ypač nesu pasiilgęs. Pasiilgęs gyvo teatro. Gal mažiau išsamprotauto. Atsisakiusio madingų eurofestivalinių standartų bei temų, schemų ir modelių - ir kartu neįstrigusio lietuviškame provincialume”.
Laurynas Katkus savaitraštyje nusilenkia rašytojui Jurgiui Kunčinui (“Jurgis”). Pasak straipsnio autoriaus, tai buvo “geriausias Lietuvos pasakotojas, kuriam lygių nebuvo ir nebus, matyt, dar ilgą laiką. Jei ten, kur jis dabar buvoja, yra kavinių, žinau, kad jis ten - sėdi už stalo, rūko ir stebi gyvenimą, kaip pats yra sakęs. Jei ten yra pasakotojams skirta vieta, tikiu, kad jis ten - šalia Vaižganto, Katiliškio, šalia Bohumilo Hrabalo, šalia senų laikų skaldų ir rapsodų... “
L. Katkaus teigimu, J. Kunčinas už savo nuveiktus darbus “turėjo būti atlygintas - ir premijomis, ir vertimais į kitas kalbas. Deja, nesulaukė. Įvairių komisijų laikomas, matyt, dar tik “perspektyviu” menininku, jis iš tikrųjų buvo už visus senesnis ir labiau patyręs. Tas iki kaulų įsismelkęs tarybinio Vilniaus šaltis ir purvas, apie kurį rašyta neprilygstamoje “Tūloje”, ir neleido jam sulaukti 2003-iųjų pavasario”.
Straipsnio pabaigoje L. Katkus teigia, kad “dabar Jurgis Kunčinas tapo žaizda, kurią ant kaktos nešiosis lietuviškos literatūros atmintis”.
Parengta pagal LR-2 kultūrinės spaudos apžvalgą
