Kultūros naujienos, nauji spektakliai, dailės parodos, koncertai, kino filmai ir knygos Lietuvos meno savaitraščiuose “Šiaurės Atėnai”, “Literatūra ir menas”, “7 meno dienos” ir “Laikas”.
“Šiaurės Atėnuose” Audinga Peluritytė (10.11) publikuoja straipsnį “Penkios tezės vietoj recenzijos apie naująją Jurgos Ivanauskaitės knygą”, kuriame svarsto apie nemažai susidomėjimo sukėlusį neseniai išleistą naują rašytojos romaną “Placebas”. A. Peluritytė pabrėžia, kad kitaip nei “daugumos šiuolaikinių lietuvių rašytojų knygų, Ivanauskaitės proza yra gerai suręsto siužeto pavyzdys”. Straipsnio autorė akcentuoja, kad “J. Ivanauskaitė - viena įdomiausių pastarojo dešimtmečio lietuvių prozininkių, verčianti diskutuoti. Itin produktyvi, gyvybinga, besikeičianti [...]. Romanas “Placebas” yra šiuo metu brandžiausias grožinis Jurgos Ivanauskaitės kūrinys”.
Gintarė Adomaitytė savaitraštyje publikuoja straipsnį “Kaštonai ir…”, kuriame svarsto apie beįsibėgėjantį rudenį ir cinizmą, euro ir dolerio kurso svyravimus, banalumą ir sentimentalumą, skolas ir paskolas, prabangą, įvairiausias skyrybas bei mokėjimą gyventi laisvėje, o Eglė Kačkutė dalijasi įspūdžiais iš kelionės po Etiopiją (“Kelionė į tikėjimo ir beviltiškumo šalį”).
Savaitraštyje publikuojami Jūratės Visockaitės parengti Albino Šukelio, Živilės Pilipavičienės, Rimtauto Šilinio prisiminimai apie dokumentinių filmų režisierių Robertą Verbą (“Robertas Verba ir dokumentinis kinas”). Buvusi dokumentinių filmų redaktorė Valstybiniame kinematografijos institute žurnalistė Ž. Pilipavičienė prisimena, kad “Robertas buvo kitoks nei jo kolegos. Dauguma mokėdavo išsireikalauti savo, jei kas, ir akis draskydavo. O Verba išklausydavo ir eidavo toliau dirbti. Buvo tylus, jautrus, be įprastos kino žmonėms didybės. Dabar atrodo, kad tik toks žmogus ir galėjo daryti tokius išmintingus filmus. Jis buvo miestietis, tačiau sugebėjo visiškai perprasti kaimo žmogų [...]. Vėliau, kai pradėjo filmuoti su žmona L. Pangonyte, filmai susijaukė. Jo kūryba tapo išbalansuota (“Lituanikos” sparnai”, “Meilė pražydo sekmadienį” ir kt.). Manau, kad juodu buvo skirtingos dvasios žmonės, Pangonytė imdavosi įmantrių, išgalvotų priemonių ir kreipdavo Verbą jam nebūdinga linkme. Jis pasimetė”.
Inga Marmaitė savaitraštyje publikuoja rašinį “Deivės beieškant” kuriame pasiremdama Marijos Gimbutienės darbais (“Senosios Europos deivės ir dievai”, “Deivės civilizacija”, “Deivės kalba” ir kt.) svarsto apie “pasaulio archeologijoje vis neišblėstančias diskusijas už ir prieš Marijos Gimbutienės ir jos sekėjų propaguojamas teorijas”. Pasak straipsnio autorės, “karštų ginčų objektu tampa intriguojanti dilema: ar idiliškai taikinga Didžiosios Deivės ir moterų rankose ištisus tūkstantmečius klestėjusi civilizacija yra prarasta realybė, ar tik šiuolaikinio žmogaus sukurta utopija?”.
“Literatūroje ir mene” (10.10) publikuojami Kornelijaus Platelio (“Poezija ir stichijos: Vanduo”), Kęstučio Nastopkos (“Poetiniai vandenų rašmenys”), Marijaus Šidlausko (“Vandens vertikalė”) pranešimai, perskaityti “Poetinio Druskininkų rudens” metu vykusioje konferencijoje, kurios tema šiemet kvietė padiskutuoti apie poeziją ir vandenį.K. Nastopka pabrėžia, kad “poetinėje komunikacijoje vandens reikšmės išskaidomos į jutimiškai suvokiamas priešpriešas. Jutimiškos figūros savo ruožtu perlydomos į jausmus ir vertybes. Individualiame poetiniame universume pagrindinius gamtos elementus įprasmina esminis žmogaus būties matas - gyvenimo ir mirties priešprieša. Ji atitinkamai diferencijuoja euforines ir disforines vandens figūrų reikšmes”.
M. Šidlauskas akcentuoja, kad “pavojingiausias literatūrai - stovintis vanduo, stagnum, kurio dumblo nepramuša spindulio vertikalė”.
Skirmantas Valiulis savaitraštyje rašo apie Aleksandro Macijausko kūrybą jo “Fotografijų rinktinės” išleidimo proga (“Išleista A. Macijausko “Fotografijų rinktinė”), o Audronė Žigaitytė recenzuoja Lietuvos operos ir baleto teatro premjerą - Boriso Eifmano baletą “Rusiškasis Hamletas” (“Meistriškas kankinantis Boriso Eifmano braižas"). Pasak straipsnio autorės, “būtini, teatrinį efektą kuriantys B. Eifmano spektaklio veiksniai - specifinis libretas ir sudėtinga itin intensyvios dinamikos bei faktūros choreografija, kurią pajėgūs atlikti tik labai aukšto lygio profesionalai. Interpretacijos kokybei svyruoti paliekama siaura amplitudė - tarp gerai, labai gerai ir puikiai. Todėl galima teigti, kad choreografas antrą kartą parodė didelį pasitikėjimą mūsų trupe, nors, būdamas perfekcionistas ir savo teatre dirbdamas su aukščiausio lygio profesionalais, jis nemėgsta savo spektaklių perkelti kitur”.
Lina Jakeliūnaitė savaitraštyje apžvelgia Vokietijoje gimusios ir Škotijoje gyvenančios tekstilininkės Jeanette Sendler darbų parodą Vilniaus medalių galerijoje (“Tekstilės poezija”), o Viktorija Sivakova rašo apie Mariaus Abramavičiaus tapybos darbų parodą “Prie rojaus vartų”, eksponuojamą “Stiklo karoliukų galerijoje” (“Rojus yra aistros spalvos”).
“7 meno dienose” (10.10) Šarūnė Trinkūnaitė recenzuoja Nacionalinio dramos teatro premjerą - Gutave’o Flaubert’o “Madam Bovari”, inscenizuotą ir režisuotą Jono Vaitkaus (“Apie grožį, meilę, polėkį ir neišsipildančius lūkesčius”). Recenzentė pabrėžia, kad “imdamasis Flaubert’o romano Vaitkus pasielgė ne taip, kaip buvo galima tikėtis jį pasielgsiant. Savąją “Madam Bovary” versiją jis įjungė ne šaižios poleminės diskusijos, bet akis žilpinančio grožio pavara [...]. Emos Bovary meilės ir nevilties istoriją Vaitkus įvyniojo į išorinio grožio vatą taip, kaip Flaubert’as kad vyniojo ją į ligi tobulybės išdirbtą pasakojimo stiliaus grožį. Skirtumas tik tas, kad Flaubert’o pasakojamoje istorijoje prasivėrė skaudi romantiškomis iliuzijomis gyvenančios moters ir tų iliuzijų neišpildančios realybės kaktomuša, o Vaitkaus dėliojamas sceninis pasakojimas nė nesistengė prasiveržti pro išpuošto salono sienas ir tapti pavojingų įtampų sklaidos erdve”. Recenzentė pažymi, kad “šis spektaklis yra ne tik apie neišsipildančius Emos Bovary lūkesčius. Jis yra ir apie neišsipildančius lūkesčius tų, kurie mano galį labai lengvai iš anksto nuspėti būsimą spektaklį”.
Darius Kučinskas savaitraštyje dalijasi įspūdžiais iš rugsėjo 11-14 d. kompozitoriaus Arnoldo Schonbergo centro Vienoje kartu su Vienos universitetu surengto simpoziumo, skirto A. Schonbergo tapybai. Šiame renginyje dalyvavo ir pranešimus skaitė žymūs pasaulio muzikologai ir menotyrininkai iš Vienos, Berlyno, Bonos, Madrido, San Diego (JAV) universitetų. D. Kučinskas šiame simpoziume perskaitė pranešimą “Čiurlionis ir Schonbergas: du kompozitoriai, kurie buvo žinomi ir kaip dailininkai”.
Austėja Čepauskaitė savaitraštyje rašo apie Ksenijos Jaroševaitės skulptūrų parodą Vlado Vildžiūno galerijoje (“Žemiškai tvirta laikysena”). Straipsnio autorės teigimu, “K. Jaroševaitės dirbiniai tarsi be jokių pastangų sukuria aplinkui save specifinį, sakytum, žemiškai sakralų ar sakraliai žemišką patirties lauką, grindžiamą individualia, tačiau netikėtai universalia ir autentiška ikonografija; skulptūrose paradoksaliai, bet lengvai dera kasdienybė ir istorija, buitis ir būtis, taikomoji bei vaizduojamoji funkcija”.
Jonas Valatkevičius savaitraštyje rašo apie Vytauto Balčyčio fotografijų parodą “Prospekto” galerijoje (“Urbanistinio peizažo atšvaitai”), o Skirmantė Valiulytė svarsto apie tarptautinį M. K. Čiurlionio pianistų konkursą bei festivalio “Druskininkų vasara su M. K. Čiurlioniu” uždarymą (“Susieti M. K. Čiurlionio”).
Vladas Zalatoris savaitraštyje rašo apie spalio 3 d. Filharmonijos Didžiojoje salėje įvykusį fortepijoninio Armonų trio koncertą, transliuotą “Euroradijo” auditorijai (“Pataikė į dešimtuką”), o Vytautė Markeliūnienė vertina spalio 4 d. Nacionalinės filharmonijos simfoninio orkestro koncertą, kuriame skambėjo F. Mendelssohno ir A. Shonbergo muzika (“Su Mendelssohnu ir Schonbergu”).
Donatas Katkus atsisveikina su kompozitoriumi Antanu Rekašiumi (“In memoriam Antanui Rekašiui”) ir rašo, kad “iš vienos pusės, A.Rekašius gyveno atvirą, viešą, efektingą, iššaukiantį gyvenimą, gi iš kitos, jo asmenybė grimzdo kažkokioje nesuvokiamoje paslaptyje. Jis buvo ir atviras, ir nepaprastai paslaptingas, kaip ir jo salonas namuose visuomet skendęs prieblandoje, amžinai uždangstytais langais su moderniausia tam metui garso įrašymo ir atkūrimo aparatūra, iš kurios nuolatos sklido egzotiški jo muzikos garsai [...]. Jis buvo keistai daugiaveidis žmogus: jame derėjo nesulaikomas temperamentas ir pragmatizmas, šaltas protas ir ekstrasensinis tikėjimas antgamtinėmis galiomis [...]. Ir dabar Antano Rekašiaus nebėra. Nebėra, nors, tiesą sakant, jis nuo mūsų traukėsi ištisus penkerius metus, traukėsi į savo vidų, į savo paslaptį, į savo nepasitikėjimą, neatlaikydamas besikeičiančio laiko, sąlygų ir abejingumo. Naujam iššūkiui, naujai kovai jis matyt nebesurado vidinių argumentų, ir todėl taip gaila, taip skaudu”.
Savaitraščio “Laikas” (10.10.) “Elito” rubrikoje svečiuojasi garbingas svečias iš Sankt Peterburgo, dirigentas Maksimas Šostakovičius, šįvakar sostinės Kongresų rūmuose stosiantis prie dirigento pulto ir su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru atliksiantis Dmitrijaus Šostakovičiaus pirmąjį koncertą smuikui ir orkestrui a-moll (solistas Dmitrijus Koganas) bei penktąją simfoniją (“Maksimas Šostakovicius: tėvo ir protėvių pėdomis”); rubrikoje “Pro et Contra” surasite Julijaus Lozoraičio ir Marko Lifšico nuomonių dvikovą apie naujausią Nacionalinio dramos teatro premjerą - Gustave’o Flaubert’o “Madam Bovari”, režisuotą ir inscenizuotą Jono Vaitkaus.
