Literatūras, teatras, kinas ir dailė svarbiausių Lietuvos meno savaitraščių “7 meno dienos” ir Literatūra ir menas” puslapiuose.
“7 meno dienose” (05.02) Edmundas Gedgaudas įkvėptai rašo apie Nacionalinio operos ir baleto teatro atsisveikinimą su “Don Karlo” ir “Nabuko” spektakliais (“Nedegantys rankraščiai”).
Rašydamas apie “Don Karlą” E. Gedgaudas akcentuoja, kad scenografo Liudo Truikio (1904-1987) kūryba seniai vadinama unikalia lietuviškojo operos teatro viršukalne […]. Liudo Truikio menas nesensta lyg didieji architektūros stiliai […].Taigi balandžio 25 d. atsisveikinę su Giuseppe’s Verdi vilniškiu "Don Karlo" spektakliu, kurio premjera įvyko 1981 metų lapkritį, mes anaiptol "nepadedame taško". Palydime vien laiko pažeistą materiją, tikėdami, jog genialioji scenografija atgims ir su kitomis kartomis tęs teatrinį dialogą”.
Svarstydamas apie “Nabuką” muzikos publicistas pažymi, kad “Jonas Vaitkus režisuodamas šią G. Verdi operą augte suaugo su buitiškumo nusipurčiusiu (kaip ir L. Truikio teatre) operiškumu, tai buvo artima ir judesių partitūrą kuriant dalyvavusiai Vestai Grabštaitei. Na, o Dalios Mataitienės kostiumai, biblinės archaikos inspiruoti galvos aprėdai (tikra oda, tikras metalas, jokių iliuzijų, bet ir koks svoris...), be abejo, ras garbingą vietą muziejaus ekspozicijoje. Sakyčiau, šalia L. Truikio pirmajai "Don Karlo" versijai (1959 m.) sukurtų, iki šiol naudotų ir savo puikumo nepraradusių kostiumų”.
Vytautė Markeliūnienė savaitraštyje publikuoja straipsnį “Naujos interpretacinės refleksijos”, kuriame apžvelgia valstybinio Vilniaus kvarteto veiklą.
Renata Ščerbavičiūtė savaitraštyje rašo apie Barbaros Klemm - Vokietijos dienraščio “Frankfurter Allgemeine Zeitung” kultūros ir politikos redakcijų fotografės reportažinių fotografijų parodą “Tranzitas Europa”, kurią Vilniuje “Prospekto” galerijoje pristato Goethe institutas.
Pasak straipsnio autorės, “ši paroda - tai įžanga į planuojamą renginių ciklą “Tranzitas Europa”. Parodą sudaro į “Fischer” leidyklos išleistą rinkinį “Žvilgsnis į Rytus” įeinančios fotografijos, fiksavusios pastarųjų dešimtmečių Vidurio ir Rytų Europos regiono (Vokietija, Lenkija, Rusija, Čekija, Slovakija, Rumunija, Gruzija) transformacijos procesus. Ekspoziciją papildo ir viešnagės Lietuvoje metu, 2000 metais darytos fotografijos”.
Elona Lubytė savaitraštyje pasakoja įspūdžius apie balandžio 11 d. rekonstruotose senos Juodkrantės mokyklos patalpose duris atvėrusį naują kultūros židinį - Liudviko Rėzos muziejų, kuriame buvo pristatyti “Lietuvos aido” galerijos dailininkų, tapytojų Jūratės Bagdonavičiūtės, Valentino Antanavičiaus, Broniaus Gražio, Eugenijaus Cukermano, grafikių Birutės Gražienės, Adasos Skliutauskaitės, skulptorės Ksenijos Jaroševaitės darbai, sukurti balandžio 6-13 d. vykusiame Juodkrantės plenere (“Pamarių - pajūrių naujienos”), o Julijus Lozoraitis rašo apie paveldosaugininkų bei įvairių profesijų restauratorių iš visos Lietuvos sueigą Kėdainiuose, kur jie paminėjo Tarptautinę paminklų apsaugos dieną ir šia proga jiems buvo įteikti Restauratorių sąjungos bei Archeologų draugijos įsteigti apdovanojimai (“Paminklosaugininkai susitiko Kėdainiuose”).
Rasa Vasinauskaitė savaitraštyje apžvelgia dvi pastarųjų savaičių Vilniaus teatrų premjeras - Abi Morgan “Švelnumą” Mažajame teatre ir Eve Ensler “Vaginos monologus” Rusų dramos teatre (“Moterys gelbėja pasaulį”).
Teatro kritikė teigia, kad “Ramunės Kudzmanaitės režisuotas “Švelnumas” tik patvirtina, jog šiandien lėtumas ir tikrumas, kaip išgyvenimų ir atminties intensyvumas, vargu ar įmanomas. Gyvenimas modeliuoja teatrą, teatras - gyvenimą, santykiai be afektų ir egzaltacijos, kuriais demonstruojama meilė ar kančia ir kuriais norima atkreipti į save dėmesį ar apie save priminti, spektakliai “be greičio” ir teatrališkumo, kurie iškristų iš bendros inertiškos masės, taip pat neįmanomi. “Švelnumas” - kaip lėtumas, kaip mažas Morgan dinamitas, kuriame buvo galima įžvelgti pasikeitimo požymius, sprogsta ir pabyra gražučiais konfeti. “Žiūrovams pageidaujant”, spektaklis vaidinamas dar ir dar sykį. Jausti yra vertybė, ir mes rodom, kad jaučiam”.
Rašydama apie italo, Peterburge aktorystę studijavusio Guliano di Capua režisuotus “Vaginos monologus” R. Vasinauskaitė pabrėžia, kad ją šis vaidinimas “nustebino vizualiu spektaklio ir keturių apie savo intymiausius pojūčius, vaginos “paikystes” ir patirtas skriaudas pasakojančių moterų sprendimu kaip ryškiu kontrastu ganėtinai atviram tekstui. Toks kontrastas padėjo atsirasti estetiškai išgrynintam apskritai moters paveikslui scenoje ir tam tikrai distancijai tarp teksto bei vaizdo, į kurią buvo įdėta ir humoro, ir ironijos, ir dramatinių užuominų”.
“Literatūroje ir mene” (05.02) spausdinamas Rido Viskausko pokalbis su kinu besidominčiu filosofu dr. Nerijumi Mileriu apie Vilnių kine (“Vilnius kas dieną prasiveria vis iš naujo”). Pasak filosofo, “kalbėdami apie kiną negalime ignoruoti fakto, kad JAV, Prancūzijai ir daugeliui kitų šalių, turinčių senas kino tradicijas ir išvystytą kino teatrų tinklą, kinas - ne tik elitinis menas, bet ir (net visų pirma) masinės kultūros neišvengiama dalis. Todėl kino kūriniai daugelyje šiuolaikinių kultūros teorijų analizuojami ne kaip izoliuoti kristalai, bet kaip kultūros “tekstai”, neatskiriamai susipynę su kitomis kultūros sferomis. Kultūros analitikai jau senokai nuėjo kelią, leidžiantį rašytinį tekstą sugretinti su vizualiniu - fotografijos ar kino - “tekstu”.
Liudvikas Jakimavičius, Kornelijus Platelis ir Alvydas Šlepikas savaitraštyje diskutuoja, ar stojimas į ES - iššūkis kultūrai ar ne? Pavyzdžiui, L. Jakimavičius teigia, kad įstojimas į ES “bus mūsų kultūros atsparumo išbandymas ir net labai įtaigūs pavyzdžiai, jog įstojus į ES lietuvių kultūra suklestės, neturėtų mūsų užburti ir užkerėti. Tarkim, galima būtų pateikti ir daugybę kitokio pobūdžio pavyzdžių, liudijančių visai kitus rezultatus. Kodėl taip greitai nutauto Rytų Prūsija? Kodėl, atsidūrusi geresnėse ekonominėse sąlygose, su kraupiu amerikietišku akcentu pradėjo kalbėti mūsų vos ne milijoninė diaspora po Antrojo pasaulinio karo, o jau jų vaikai lietuviškai kalba tik pasimokę Hiutenfeldo mokykloje? Daugybė klausimų”.
Savaitraštyje publikuojamas Giedros Radvilavičiūtės esė “Ir nepadės niūrus įsižiūrėjimas į veidus”, kuriame eseistė svarsto, kodėl ji nemėgsta fotografuotis ir trokšta pažaisti su savimi.
Apie gegužės 10-14 dieną Kaune vyksiantį XII Baltijos šalių lėlių teatrų festivalį savaitraštyje kalbasi Julijus Lozoraitis ir Kauno valstybinio lėlių teatro direktorius Sigitas Klibavičius (“Laikinojoje sostinėje - tarptautinis lėlių teatrų festivalis”), o Ramunė Balevičiūtė svarsto apie Valentino Masalskio Nacionaliniame dramos teatre režisuotą Thomo Bernhardo “Įpročio jėgą” (“Principo jėga, arba Teatras po stiklo gaubtu”). Pasak teatro kritikės “šiuo spektakliu Masalskis tarsi demonstruoja savą “principo jėgą”: teatre nuosekliai teigti asmenines profesines nuostatas, iki tobulybės šlifuojant sceninį meistriškumą ir keliant nevienadienius klausimus”.
“Šiaurės Atėnai” gegužės 1-osios proga nusprendė mažumėlę atsipūsti. Šeštadienio numerio (05.03) nebus.
Parengta pagal LR-2 kultūrinės spaudos apžvalgą
