Teatras ir šokis, dailė ir muzika, kinas ir literatūra - kaip visada Polonijus sklaido svarbiausių Lietuvos meno savaitraščių - “Šiaurės Atėnai”, “Literatūra ir menas” bei “7 meno dienos” - puslapius.
“Šiaurės Atėnuose” (05.10) Marius Ivaškevičius publikuoja straipsnį “Eurolietuva”, kuriame svarsto apie artėjantį referendumą dėl Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą.
M. Ivaškevičius akcentuoja, kad “rimtesnės diskusijos apie būsimąjį stojimą prasidėjo tik dabar, paaiškėjus, kad didelė tautos dalis nenorinti niekur judėti: nei į Rytus, nei į Vakarus. Tokios nuomonės prisilaikantys mato save darbiniais mulais, vežiojančiais privilegijuotąją tautos dalį iš vienos santvarkos į kitą, iš buvusio politinio darinio - į esamąjį, iš esamojo - į naująjį, patys iš to neturėdami nei džiaugsmo, nei gerbūvio”.
Laimantas Jonušys savaitraštyje recenzuoja Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto išleistą knygą “Kas kada kieno parašyta. Pasaulio rašytojų žinynas”, iš anglų kalbos išverstą Agnės Marcinkevičiūtės ir Ritos Urnėžiūtės (“Tūkstantis rašytojų - per daug ir per mažai”). Straipsnio autorius pabrėžia, kad šis “žinynas nepretenduoja į solidumą, o veikiau linkęs patenkinti smalsias nosis, kišamas į asmeninį įžymių žmonių gyvenimą”.
Savaitraštyje spausdinamas Romualdo Ozolo pranešimas “Alternatyvos filosofijai nėra”, perskaitytas tarptautinėje mokslinėje konferencijoje Lietuvos teisės universitete, kuriame filosofas retoriškai svarsto, kad “jeigu politika sau reikštis gali susikurti Jungtines Tautas, kapitalas - Pasaulio banką ir visą šventą trejybę, tai kodėl žmogaus mintis negali susikurti nuolat veikiančio ir į globalinius klausimus atsakymo ieškančio minties instituto?”
Savaitraštyje surasite prozininkės Birutės Jonuškaitės pokalbį su dailininke Laima Dzigaite (“Žolynų etiudai”).
“7 meno dienose” (05.09) spausdinamas Valdo Papievio pokalbis su dailininku Stasiu Eidrigevičiumi, kurio plakatų paroda sausio 16 - vasario 28 dieną veikė Paryžiuje, Lenkų institute. Į parodos atidarymą ir šia proga surengtą vakarą iš Varšuvos į Paryžių buvo atvykęs ir pats kūrinių autorius, Paryžiuje dėl sunkiai ištariamos pavardės žinomas Stasio vardu. Į klausimą, ar būtinai reikėjo išvykti iš Lietuvos, kad išgarsėtų pasaulyje, dailininkas atsako: “Čia nėra jokio recepto. Man atrodo, kad pats gyvenimas sustato žvaigždes danguje, kurios reguliuoja mūsų judėjimą iš vietos į vietą. Kai manęs klausia apie mano judėjimą, kartais sunku paaiškinti, kodėl tai įvyko... Svarbiausia, kad išlieki toks pat, išlieki su savo kūrybiniu credo”.
Skirmantė Valiulytė savaitraštyje svarstydama apie Lietuvos muzikų rėmimo fondo organizuojamą “Sugrįžimų” festivalį pabrėžia, kad dažnam jo dalyviui per kiekvieną festivalyje rengiamą susitikimą pateikiamas retorinis klausimas: “Ar galvojate grįžti į Lietuvą ?” (“Gal kada nors”).
Pasak straipsnio autorės, į šį klausimą “trumpam Lietuvon sugrįžę festivalio dalyviai atsako gan vangiai. Visų atsakymų vidurkis skambėtų maždaug taip - “mielai sugrįžtume, jei būtų palankios sąlygos”. Ne klimato, žinoma, nes gamtos grožio nuoširdžiai ilgisi visi. Ilgisi ir namų, draugų, savos žemės tikrumo, bet… Geresnio ir saugesnio gyvenimo ilgesys bloškia svetur laimės ieškoti, ir atgal sugrįžti jau nieks neskuba. “Gal kada nors” - sako. Gal… O kol kas tenka džiaugtis retokais sugrįžimais. “Sugrįžimų” festivalis tuo ir šventiškas”.
Naujosios dramos akcijos festivalio iniciatorius ir organizatorius, Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centro vadovas Audronis Liuga savaitraštyje rašo apie gegužės viduryje prasidėsiančią jau penktąją Naujosios dramos akciją (“Atgal į ateitį”). Pasak A. Liugos, “šiųmetės Naujosios dramos akcijos šūkis “Atgal į ateitį” kviečia susimąstyti apie praeities įtaką šiandieniniam teatrui. Akcijos programoje pristatoma žinomų skirtingų kartų Baltijos jūros šalių dramaturgų ir režisierių kūryba šiam kvietimui suteikia realų pagrindą.
Irena Aleksaitė savaitraštyje recenzuoja Anželikos Cholinos šokio spektaklį “Romeo ir Džuljeta”, sukurtą Šekspyro tragedijos motyvais (“Ta vienut vienintelė”), o Nijolė Nevčesauskienė rašo apie Lietuvos dailės muziejuje, Radvilų rūmuose, balandžio 16 dieną atidarytą Vytauto Ciplijausko retrospektyvinę kūrybos parodą (“Tapybos sodrumas”).
“Literatūroje ir mene” (05.09) Renata Ščerbavičiūtė rašo apie demonišką keramiko Andriaus Janušonio kūrybą (“Audriaus Janušonio demonai”), o Jurgita Ludavičienė publikuoja straipsnį “Džiovintos gėlės ir prisiminimų lagaminas iš Oslo”, kuriame apžvelgia “Vartų” galerijoje eksponuojamą aštuonių menininkių iš Oslo parodą “Įvairūs požiūriai”.
Martynas Petrikas dalijasi įspūdžiais apie Rusų dramos teatro premjerą - Eve Ensler “Vaginos monologus” (“Vaginos monologų” monologas”). Straipsnio autorius akcentuoja, kad “Vaginos monologų” parodymas profesionalioje scenoje - tai bandymas įtikti vis dar neapibrėžtam plačiosios publikos skoniui”.
Savaitraštyje publikuojamas Kazimiero Aleknos, Vidsodyje peninčio paršus, ravinčio batvinius, svajojančio apie mišką ir rašančio apsakymus bei eilėraščius monologas, kurį užrašė Adolfas Strakšys, taip pat Viktorijos Daujotytės tekstas “Ir abejojant”, raginantis referendume balsuoti už stojimą į Europos Sąjungą. Profesorė tvirtina, kad “rizikos (kaip ir kiekviename naujame žingsnyje) yra. Pasirinkimas nėra išnykęs. Ir vis dėlto - žingsnį į Europą turime žengti”.
Savaitraštyje surasite Vytauto Girdzijausko straipsnį “Kalėdinė Gintaro Beresnevičiaus pasaka, arba Lietuviškojo imperializmo metmenys”, kuriame prozininkas atsiliepia apie G. Beresnevičiaus studiją “Imperijos darymas. Lietuviškos ideologijos metmenys”, taip pat perspausdintą Vytauto Landsbergio kalbą, pasakytą balandžio 23 dieną priimant Vilniaus dailės akademijos garbės daktaro regalijas (“Meno monai menami”).
Savaitraštyje publikuojami Justino Kubiliaus “Pamąstymai gūdžiuos grafomanijos apkasuos”, kuriuose straipsnio autorius įrodinėja, kodėl Jurgis Švedas turėjo teisę išversti, o “Vagos” leidykla išleisti itin kritiškų vertinimų sulaukusį J. W. Goethe “Fausto” vertimą.
J. Kubilius teigia, kad kažin “ar teisingai būtų pasielgęs J. Švedas, nukišdamas stalčių tamson savo daugelio metų darbą […]. O jau “Vaga” turėjusi bėgti nuo naujojo (antro po Churgino!) vertimo autoriaus nelyginant nuo kokio maro viduramžiais. Taip sakant, “užverti langines, užtrenkt duris” ir neprarasti jau kelintąkart ne pirmos leidybinės “skaistybės”. Ir ką gi? “Vaga” pasirinko “literatūrinį akibrokštą” ir avantiūrą. Ir šiuo atveju išėjo toks mefistofeliškas juokelis: tik tiek, kad Faustas pardavė sielą, o J. Švedas nusipirko leidėją”.
Straipsnio autorius pabrėžia, kad “piktintis čia nevertėtų, nes ir taip reikalai nėra tokie jau skaidrūs ir idealistiniai… O kad nevalia, tarkim, odininkui įsigeist padirbėt, pavyzdžiui, auksakalių ceche, tikiuos, suvoks ir patsai šios polemikos kaltininkas J. Švedas…”.
Marytė Kontrimaitė savaitraštyje informuoja apie lietuvių ir latvių poezijos šventę, gegužės 3 dieną vykusią Jelgavoje, į kurią straipsnio autorė vyko drauge su Alma Karosaite ir Vladu Braziūnu (“Lietuviški-latviški pasikalbėjimai Jelgavoje”), o Jadvyga Bajarūnienė apžvelgia vokiškai išleistą Teodoro Četrausko knygą “Juozas - taktinis šalies patriotas”, pristatytą Frankfurto knygų mugėje (“Apie lietuvių rezistenciją - subtiliai ir žmogiškai”).
Parengta pagal LR-2 kultūrinės spaudos apžvalgą
