Prasidedant naujam politiniam Lietuvos sezonui, be įvairių jau esamų ir dar laukiančių vietinio lygio skandalų bei intrigėlių, naują impulsą įgauna ir su Europos Sąjunga (ES) susiję reikalai.
Artėjant eilinei Seimo sesijai, kai kurių parlamentinių ir jame neatstovaujamų partijų nariai ėmė vis garsiau eskaluoti būsimo euro įvedimo klausimą, tarsi minėtas dalykas Lietuvos lauktų net 2007 metais (pasitvirtinus optimistiškiausiam scenarijui), bet maždaug apie Kalėdas.
Be abejo, nacionalinės valiutos lito pakeitimas kita, ko gero, bus vienas reikšmingiausių įvykių per visą pastarųjų dvidešimties metų Lietuvos istoriją. Tiek ekonomine, tiek ir politine svarba jis nė kiek nenusileis ir jau minėto lito įvedimui atgavus nepriklausomybę. Tačiau prasidėjusios diskusijos, jų turinys, tonacijos ir numatomos perspektyvos kelia rimtų abejonių, ar šį svarbų žingsnį bus sugebėta žengti švariai ir sklandžiai, užsitikrinant tiek ekonominę naudą, tiek ir politinę ramybę.
Bene didžiausią šurmulį tarp tiek pozicijai, tiek ir opozicijai atstovaujančių Lietuvos euroentuziastų pastaruoju metu sukelė Tautininkų sąjungos lyderio Gintaro Songailos siūlymas dėl euro įvedimo surengti referendumą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 9-ojo straipsnio nuostata, skelbiančia, kad „svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu“.
Tiems, kas neabejoja euro įvedimo svarba, toks pasiūlymas turėtų atrodyti logiškas, nepaisant daugelio jo silpnų vietų. Tačiau tiek G. Songailos, tiek ir eilinio euroreferendumo priešininkai, kaip ir buvo galima tikėtis, iškart pasitelkė pačius primityviausius argumentus, bandydami įrodyti minėto sumanymo beprasmiškumą.
Visų pirma buvo teigiama, kad pasirašydama stojimo į ES sutartį, Lietuva savaime prisiėmė įsipareigojimus įsivesti bendrą minėtos organizacijos valiutą. Tai gryniausia tiesa, bet, deja, tik dalis jos. Minėtoje sutartyje nekalbama apie konkrečius terminus, o nurodomi grynai ekonominiai reikalavimai, atitikimas kuriems ir bus pagrindinis rodiklis dėl euro buvimo Lietuvoje. Šie argumentai, pirmiausia susiję su infliacijos lygiu, iš referendumo priešininkų stovyklos pasigirdo vėliau, jau po to, kai juos aiškiai ir tiksliai įvardijo ekonomikos ekspertai.
Kitas pateiktas argumentas buvo susijęs su referendumo surengimo išlaidomis, kurios galėtų siekti daugiau nei 10 milijonų litų. Žinoma, valstybės lėšų taupymas yra svarbus dalykas ir galima net neabejoti, kad valdančioji dauguma minėtiems litams surastų kokią nors geresnę paskirtį. Tačiau yra dar ir demokratijos kokybė, kurią įvertinti pinigais būtų sunku.
Deja, bet šiandien Lietuvoje vis aiškiau matoma tendencija, kai didžioji visuomenės dalis yra paprasčiausiai eliminuota net ir iš tų politinio proceso dalių, kuriose ji galėtų dalyvauti. Eliminuota akivaizdžiu politinės dienotvarkės formavimo ir sprendimų priėmimo cinizmu, vis pakurstoma takoskyra tarp elito ir „runkelių“ bei nesibaigiančiais vietinės reikšmės skandalėliais, užtikrintai smukdančiais pasitikėjimą bet kokios orientacijos politikais. Todėl šiame kontekste lengva ranka metami kiek paviršutiniški referendumo priešininkų argumentai ir praktinis jų realizavimas gali turėti realią, tačiau piniginės išraiškos neturinčią žalą.
Galima prisiminti ir jau ne kartą aptarinėtą Sutartį dėl Konstitucijos Europai, kuri mūsų Seime buvo ratifikuota taip stebėtinai stropiai skubant, kad jos nespėta net perskaityti, ką jau kalbėti apie diskusiją su visuomene. Kažin ar toks žingsnis sumažino daugelio apatiją ne tik abstrakčiais politiniais klausimais, bet ir ES atžvilgiu. Todėl bent jau valdančiajai daugumai reikėtų gerai pasverti, ar minėti milijonai yra svarbesni už netolimos ateities europietiškos Lietuvos demokratijos kokybę, kurią lemia anaiptol ne politikai.
Be to, be bendro pobūdžio politinių argumentų, nereikia pamiršti ir kur kas žemiškesnių ekonominių reikalų, nes 2007 m. pradžioje neatitikus ES nustatyto infliacijos rodiklio visos dabartinės diskusijos dėl euro referendumo bus tik dar vienas provincialios Lietuvos politikos nesusipratimas.
Sigita BagdonienėES viešojo administravimo ekspertė
Darius VaranavičiusES politikos ir eurolobizmo ekspertas