Su socialdemokratu Vyteniu Andriukaičiu kalbėjomės apie prezidento R. Pakso užsienio politiką, jo patarėjo A. Medalinsko kalbas ir darbus, aistras dėl valdžios pasiskirstymo formuojant užsienio politiką bei darbą Europos Parlamente: “Aš važiavau į Briuselį tam, kad apginčiau Lietuvos interesus”, - sakė “Omni Laikui” Seimo vicepirmininkas.
“Kol kas R. Paksas užsienio politikos nevykdė”
Kaip vertinate ligšiolinę prezidento Rolando Pakso užsienio politiką?
Bijočiau ką nors vertinti, nes kol kas R. Paksas užsienio politikos nevykdė: keletas susitikimų su kitų šalių vadovais arba nuvykimas į Atėnus pasirašyti simbolinės sutarties dar nėra tokia užsienio politika. Tai pakankamai trumpas laiko tarpas, neabejotinai sunkoka, juo labiau kad jam labai sunku nemokant anglų kalbos.
Kita vertus, Pakso užsienio politika negali būti atsieta nuo Vyriausybės programos. Lietuvoje negali būti dviejų užsienio politikų. Patvirtinta Vyriausybės programa yra konstitucinis teisės dokumentas ir Vyriausybė ją turi įgyvendinti. Prezidentas, vykdydamas užsienio politiką, turi žengti koja kojon kartu su Vyriausybe. Šiaip aš manau, kad prezidento ir Vyriausybės darbas kartu yra pakankamai produktyvus. Bet negalėčiau pasakyti, kad tai yra kažkoks ypatingas R. Pakso nuopelnas, greičiau tai UR ministro Antano Valionio ir Algirdo Brazausko gana sėkminga veikla: faktiškai dveji metai vykdoma ta pati užsienio politika. Integracija į Europos Sąjungą ir NATO buvo vykdoma prezidento Valdo Adamkaus, A. Brazausko, A. Valionio ir atėjus R. Paksui ji buvo tęsiama. Pasakyti, kad čia R. Pakso užsienio politika, būtų labai sunku.
O ką manote apie Užsienio politikos koordinacinę tarybą (UPKT)?
UPKT teisinis pagrįstumas yra abejotinas. Kaip konsultacinė institucija ji gali būti, bet jeigu mes kalbame apie tai, kad užsienio politika turi būti nacionalinė, bendra, tuomet R. Paksas turi pratęsti Brazausko tradiciją. R. Paksas sako, kad jis naudojasi ta taryba, kuri buvo prie A. Brazausko įsteigta. Tačiau A. Brazauskas kvietėsi pozicijos ir opozicijos atstovus, kad rastų bendrą sutarimą. Dėl to 1993-1995 metais buvo pasiekti kreipimaisi dėl NATO, ES.
O šioje UPKT yra tik oficialūs pareigūnai: Seimo pirmininkas, URK pirmininkas, ERK pirmininkas, premjeras, UR ministras, KA ministras, VSD vadovas - praktiškai valdančioji dauguma - ir šalies prezidentas. Tai kokios čia konsultacijos?
Jeigu jau Paksas nuosekliai tęsia Brazausko pradėtą kursą, tai jis konsultuotis turėtų su konservatoriais, liberalcentristais, liberaldemokratais, socialdemokratais ir socialliberalais. Bet to nėra, todėl abejotinas tokios tarybos sudarymo principas, nes praktiškai didelė dalis opozicijos jėgų neturi teisės nei į informaciją, nei į savo nuomonės pateikimą.
Todėl aš manau, kad jeigu toks konsultacinis organas veiktų, turėtų būti pakoreguota jo sudėtis. Jis turėtų būti apibrėžtas: jis yra konsultacinis ir negali priimti jokių sprendimų, jokių pareiškimų ir t.t.; turėtų būti apibrėžta, ką svarsto.
Tačiau Prezidentūra norėtų, kad UPKT būtų ne vien tik konsultacinis organas.
Jeigu UPKT nėra konsultacinė, jeigu ji privalo kažką spręsti, tuomet prasideda rimti konstituciniai konfliktai. Valdžių galias riboja Konstitucija, prezidentas nieko negali spręsti už Vyriausybę, Vyriausybė nieko negali spręsti už prezidentą. Jeigu prezidentas atsakingas už ginkluotąsias pajėgas, tai už jas neatsakinga Vyriausybė. Vyriausybė kartu su prezidentu atsakinga už užsienio politiką, bet ES politika nėra užsienio politika. Tai bendroji vidaus rinka: bendroji saugumo ir teisingumo erdvė, bendroji monetarinė erdvė. Tai yra tie ūkiniai klausimai, kurie pagal kompetenciją priklauso Vyriausybei.
Beje, šitą ginčą, kas ką turi daryti, Lenkija ir Austrija išsprendė panašiai, bet skirtingais būdais. Lenkijoj Aleksandro Kwasnewskio pozicija buvo vienareikšmė: ES visi reikalai priklauso vyriausybei, o NATO reikalai priklauso prezidentui. O austrai, kadangi jie taip pat turi prezidentą ir premjerą, kreipėsi į Konstitucinį Teismą išaiškinti, kas kam priklauso, ir gavo išaiškinimą, kad visi ES reikalai priklauso Vyriausybei. Aš manau, kad jeigu šis ginčas užsitęstų, geriausia būtų kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad šis išaiškintų susidariusią padėtį.
Neseniai R. Pakso patarėjas Alvydas Medalinskas teigė, kad jūs norėjote peržengti Konstitucijos ribas. Kokia jūsų nuomonė?
Man būtų sunku polemizuoti su teiginiu, kurio pagrįstumą reikėtų įrodyti. Buvęs kolega A. Medalinskas turėtų pateikti argumentus, nes tikri faktai yra tie, kad konstitucinių pataisų darbo grupei vadovavo prof. V. Vadapalas, Europos teisės departamento prie Vyriausybės direktorius ir vienas iš stipriausių Europos teisės žinovų, o ne Vytenis Andriukaitis. Taigi gal A. Medalinskas šį kaltinimą turėtų pateikti prof. Vadapalui ir buvusiam Konstitucinio Teismo pirmininkui dr. Juozui Žiliui, kuris taip pat buvo darbo grupėje.
A. Medalinskas nėra konstitucinės teisės specialistas ir vargu ar jis galėtų konsultuoti prof. Vadapalą. Jis imasi labai nedėkingos misijos. Kita vertus, A. Medalinskas man kaip Europos reikalų komiteto pirmininkui buvo pateikęs Užsienio reikalų koordinacinės tarybos nuostatas. Tai štai jos prasilenkė su Konstitucija.
Galbūt tai tiesiog noras nukreipti triukšmą kita linkme?
Gali būti, kad pats paprasčiausias ir kartu nesąžiningas kelias yra šaukti, kad kiti daro taip, ir tuo metu pamėginti nukreipti dėmesį nuo to, ką pats negerai darai. Mane nustebino, kad A. Medalinskas teigia, jog dėjo kažkokias pastangas. Mūsų darbo grupės sekretoriate nėra jokių A. Medalinsko siūlymų, jokių raštiškų pastabų, jokių oficialių pozicijų. Taigi man vėl kyla klausimas: ką A.Medalinskas veikia? Negi patarėjas gali meluoti?
Neseniai buvo pareikšta nuomonė, kad reikalinga vieninga pozicija, atstovaujanti Lietuvos reikalams Europos Sąjungoje. Tačiau jūs žiniasklaidai papasakojote, kaip dėl ambicijų Konvente buvo išdėstyta nesuderinta pozicija, kuri vos nesukėlė skandalo. Kaip galimas realus koordinavimas?
Mano nuomone, prezidentas turėtų tiksliai nustatyti savo patarėjų kompetenciją, nustatyti, kokios yra jų užduotys, arba paprašyti, kad patarėjas neviršytų to, kas dera UR ministrui. A. Medalinskas kaip Seimo narys ir politikas yra vienas žmogus, o kaip prezidento patarėjas - kitas. Aš manau, kad teisingai darė Albinas Januška, kai jo nei matėsi, nei girdėjosi, kadangi jo užduotis yra parengti prezidentui medžiagą, aprūpinti jį naujausia informacija, užtikrinti vizitų sklandumą, palaikyti gerus kontaktus su UR ministerija. Imkime A. Janušką ir A. Medalinską. Ir matome keistą dalyką: vienu atveju patarėjas dirbo ir nematėm jokių ekscesų, įtampos tarp URM ir Prezidentūros.
“Šustauską būtų galima komentuot įvairiai, bet geriausia būtų iš vis jo nekomentuot”
V. Šustauskas apkaltino socialdemokratų lyderį A. Brazauską ir Artūrą Paulauską siekiu izoliuoti ir įkalinti prezidentą. Pats R. Paksas nuo V. Šustausko pranešimo neatsiribojo. Kodėl?
Man dabar būtų labai sunku komentuoti. Šustauskas turi teisę į įvairius pareiškimus. Jis sukėlė pakankamai daug konfliktų, labai konstruktyvaus jo darbo aš nepastebėjau. Darydamas kokius nors pareiškimus jis turėtų pateikti argumentus, nes jis visiškai toli nuo tiesos. Arba jam kažkas teigia tokius melagingus argumentus, arba jis tiesiog perėjo į puolimą tam, kad šiuo atveju gintų save. O kodėl Paksas neatsiriboja nuo Šustausko? Tai turėtų būti klausimas tiesiai LR prezidentui. Gal čia kuriama tam tikra viešoji opinija.
Ar V. Šustausko pasiūlytas prezidento galių stiprinimas, kaip pažymėjo Rimvydas Valatka, neprimena Vytauto Landsbergio noro turėti stiprų prezidentą?
Šustauską būtų galima komentuot įvairiai, bet geriausia būtų išvis jo nekomentuoti, nes jis tik sau ieško politinio fono, kuriame galėtų tikėtis prezidento paramos. Jo paties padėtis komplikuota, nes iš tikro jam gresia apkalta. Tai greičiausiai jis bando ieškoti išeities sena formule: geriausia gynyba yra puolimas. Kadangi Šustauskas žino, kad daugeliui žmonių stipraus prezidento simbolis gyvas, tai jis tuo naudojasi. Niekas nesigilina, kad LR prezidentas pagal konstituciją yra labai stiprus, jis turi be galo daug galių, netgi daugiau negu tokioj mažoj šaly reikėtų. Bet kadangi tai buvo politinio kompromiso reikalas 1992 m., tai Šustauskas kabinasi į šitą idėją ir taip bando paslėpti save: štai, žiūrėkite, aš irgi už stiprų prezidentą, o štai ir mane kabina, gal dabar prezidentas man padės, gal mane apgins. Dvigubo dugno politikos principas.
Aš važiavau į Briuselį tam, kad pristatyčiau Lietuvos pozicijas ir apginčiau Lietuvos interesus
Ar ketinate eiti į Europos Parlamentą?
Ne, aš nedalyvausiu Europos Parlamento rinkimuose, nes noriu dalyvauti Lietuvos socialiniame, politiniame ir kultūriniame gyvenime, taip pat socialdemokratų partijos veikloje.
Norėčiau išsklaidyti mitą, kad Seimo nariai važiuoja į Briuselį tam, kad sau paskui pasidarytų darbo vietą, gautų didesnį atlyginimą ir gerai gyventų. Aš važiavau į Briuselį, kad prisidėčiau prie ES konstitucijos parengimo, tam, kad pristatyčiau Lietuvos pozicijas ir apginčiau Lietuvos interesus.
O kas iš socialdemokratų ruošiasi kandidatuoti?
Man dabar sunku pasakyti, bet kandidatų mes tikrai turim daug. Mes manom, kad sudarant sąrašus turėtų būti taip: labai patyręs, turintis autoritetą ir politinį svorį politikas, be to, jis turėtų būti aktyvus, stiprus ir subrendęs. Tai galėtų būti Aloyzas Sakalas, Sigita Burbienė ir Kęstutis Kriščiūnas iš mūsų Jaunimo sąjungos.
Dėkoju už pokalbį.
Kalbėjosi Karolis Jachimavičius
