Su ministro pirmininko patarėju profesoriumi Renaldu Gudausku kalbėjomės apie Lietuvos įvaizdį pasaulyje ir ką būtų galima padaryti, kad apie Lietuva būtų žinoma daugiau, bei apie informacinės visuomenės kūrimą Lietuvoje.
Daug kalbama apie Lietuvos įvaizdį. Tačiau ar ne geriau būtų susirūpinti informacijos apie Lietuvą pateikimu pasauliui? Jeigu informacijos pateikimas būtų labiau koordinuotas, gal ir Lietuvos įvaizdis būtų geresnis?
Jūs pats jau atsakėte į šį klausimą. Aš visą laiką sakau, kad įvaizdis nėra kažkoks produktas, kurį reikia specialiai sukurti. Jis yra realybės atspindys. Jeigu mes pajėgsime profesionaliai teikti informaciją apie mūsų realybę, tai neturėsime problemų su įvaizdžiu.
Taigi šiuo atveju aš kalbėčiau apie valstybės informacijos politiką ir apie profesionalią informacijos vadybą, informacijos srautų valdymą - kaip mes galėtume atskirti šalis, kurios mums yra gyvybiškai svarbios, išskirti auditorijas Europos Sąjungos, pasaulio, globalizacijos kontekste. Toliau galėtume kalbėti apie pranešimų turinį valstybės lygmenyje. Jų turinys turėtų būti suderintas kokybės prasme: pateikiama tik tiksli ir statistiškai patvirtinta informacija.
Kodėl mums, tarkime, sunku lygintis su estais ar latviais? Mes turime duomenų, kad ne visada naudojama vienoda statistinė bazė. Daugeliu atvejų palankūs statistiniai duomenys pateikiami kaip realybės atspindys, o tai nėra korektiška.
Kas jau yra realiai padaryta žengiant šia linkme?
Yra įkurta Informacijos apie valstybę koordinavimo komisija, kurios pirmininkas esu. Man jau teko vadovauti panašioms struktūroms, kai dirbau Lietuvos Respublikos prezidento Algirdo Brazausko patarėju. Tuomet veikė Valstybės informacijos tarnybos taryba, suteikusi mums neblogą praktiką. Mes bandėme koordinuoti valstybės institucijų pastangas teikdami informaciją apie Lietuvą. Galiu pasakyti, kad tada situacija buvo daug blogesnė - nebuvo tiek daug palankios informacijos, kurią galėjome pasiūlyti užsienio auditorijai.
Dabar esame atsidūrę paradoksalioje situacijoje: Lietuva pasaulyje vis dažniau vertinama labai pozityviai, tačiau atsilieka mūsų informacijos apie valstybę sklaida.
Todėl šie dalykai buvo atnaujinti. Prieš porą savaičių įvyko pirmasis posėdis, kuriame susirinko gausus valstybės institucijų atstovų būrys. Žinoma, šalia šios komisijos turės dirbti profesionalios ekspertų grupės. Norime įtraukti ir akademinio pasaulio atstovus ir taip koreguoti situaciją, kuri šiuo metu yra susiklosčiusi.
Tačiau ar negalima pritaikyti jau išbandyto modelio. Dabar ministerijos turi savo atstovus ryšiams su visuomene, kurie daugeliu atvejų neblogai dirba. Gal galima įsivaizduoti, kad šalia Vyriausybės atsirastų tarnyba, kuri informaciją pateiktų ne Lietuvos žiniasklaidai, bet pasaulio žurnalistams?
Tai galėtų būti vienas iš galimų scenarijų. Kažkada valstybės tarnybai tarptautinės komunikacijos agentūros buvo pasiūliusios tokį projektą, Manau, galima vėl kelti šį klausimą. Šiuo metu nėra jokio koordinuojančio mechanizmo, operatyvaus vadovavimo. Manau, po mėnesio jau turėtume sulaukti siūlymų ir modelių, kaip mes įsivaizduotume jau šių metų Valstybės informacijos tarnybos darbą.
Nuo Lietuvos įvaizdžio norėčiau pereiti prie žinių visuomenės. Labai dažnai žinių visuomenė siejama su kompiuteriais, o ne žiniomis. Kokios yra pagrindinės problemos, su kuriomis susiduria Lietuva, kurdama žinių visuomenę?
Pasaulio bankas savo studijoje numato kritines kompetencijas, kurias reikia ugdyti, kad Lietuvos ūkis taptų konkurencingas. Lietuvai visų pirma stinga daug vadybinių kompetencijų. Mes ruošiame tikrai neblogus technologijų, programavimo specialistus, tačiau iki šiol ignoruodavome vadybinius elementus. Nesakau, kad ignoruojama formaliai. Lietuvoje mokoma daug vadybinių specialybių, tačiau realybėje vadybos turinys nėra adekvatus. Vadyba labai stipriai apleista. Strateginės vadybos, žinių ir informacijos vadybos dalykai, strateginės komunikacijos procesai, tarptautinės komunikacijos disciplinos - tai galima įvardyti kaip Lietuvos spragą.
Dabar norėčiau pokalbį pasukti kitu kampu ir pakalbėti apie elektroninę demokratiją. Kokias problemas įžvelgtumėte šioje srityje?
Premjero vadovaujamoje Informacinės visuomenės plėtros komisijoje kaip tik buvo svarstoma e. valdžios koncepcija. Dabar yra rengiama detalioji strategija. Svarbu tai, kad e. valdžios koncepcija buvo atnaujinta atsižvelgiant į Europos Sąjungos kontekste vykstančius procesus.
Svarbiausia, kad mentalitetas buvo pernelyg technologinis, taip pat nebuvo atsižvelgiama į kitus aspektus, kurie sudaro kontekstą - žmonių pasipriešinimą permainoms, natūralų kompetencijos stygių ir panašiai. Tai buvo šiokia tokia nesėkmė. Tačiau dabar požiūris yra modernesnis.
Atėjote iš akademinio pasaulio. Ar užtenka laiko paskaitoms, mokslinei veiklai?
Aš atėjau ir esu akademiniame pasaulyje, nes tik taip gali ką nors reikšti priimant sprendimus. Šiuo metu esu Komunikacijos fakulteto Žinių vadybos instituto direktorius. Šiame institute rengiami verslo informacijos vadybos, informologijos, tarptautinio komunikavimo ir kiti specialistai, kurie šiuo metu yra labai paklausūs. Turime kelias programas, viena iš jų yra tarptautinės komunikacijos studijų programa. Šiuo metu turime studentų, kurie dirba Honkonge ar papildomai studijuoja Vokietijoje. Virtualus pasaulis leidžia jiems dirbti ir tobulėti susitinkant porą kartų per semestrą. Tai tikrai labai stipriai keičia tai, kas buvo prieš kelerius metus.
Taip pat atstovauju Lietuvai Europos Sąjungos 6-oje bendroje informacinių technologijų programoje.
Ar lieka laiko asmeniniam gyvenimui?
Asmeniniam gyvenimui laiko beveik nelieka. Tačiau manau, kad save puikiai realizuoju profesinėje veikloje.
Kokių turite pomėgių?
Labai mėgstu keliones.
Kur toliausiai esate nukeliavęs?
Esu aplankęs daugiau nei 50 valstybių, tarp jų Pietų Afriką, Malaiziją. Pastaroji šalis man paliko didelį įspūdį, nes pagal bendrą regiono kontekstą ji yra pasiekusi stulbinančių aukštumų.
Ačiū už pokalbį.
Kalbėjosi Virginijus Savukynas ([email protected])
